Apskritai partizanų būriuose buvo visų valstiečių sluoksnių atstovų. Tai rodo 1944—1947 m. valdžios konfiskuotų „banditų1* (partizanų būrių vadų bei aktyviausių jų dalyvių) ūkių sudėtis. Iš 4,8 tūkst. tokių ūkių
27,0 procentus sudarė ūkiai iki 10 ha,
29,7 procento — 10—20 ha,
19,9 procentų — 20—30 ha,
16,2 procento — 30—50 ha,
8,1 procento — daugiau kaip 50 ha93.
Pokario kovų negalima vadinti pilietiniu karu, nes Lietuva buvo okupuota, o pasipriešinimą malšino daugiausia svetimšaliai, Tai, kad jie turėjo pagalbininkų iš vietinių gyventojų, nekeičia reikalo esmės. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių naciai kolaborantų Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje turėjo daugiau negu po karo sovietai Lietuvoje. Tačiau niekam nešauna mintis antinacinę rezistenciją Vakarų Europoje vadinti pilietiniu karu. Pilietiniai karai vyksta tiktai nepriklausomose šalyse94.
Skaitant J. Lukšos, A. Ramanausko, kitų partizanų atsiminimus, prieš akis iškyla kelias, atvedęs tūkstančius Lietuvos vyrų (ir moterų!) į laisvės kovotojų gretas. Esminis veiksnys, sąlygojęs partizanų būrių atsiradimą, buvo 1944 m. vasarą paskelbta mobilizacija į Raudonąją armiją. Saukiamojo amžiaus vyrai slapstėsi kluonuose ir tvartuose, sulindę į šieną ir šiaudus, o kiti — ir miškuose. 1945 m. valdžiai paskelbus amnestiją, apie 40 tūkst. vyrų legalizavosi, tačiau nemažai nuėjo ir pas partizanus, nes nuo slapstymosi iki partizanavimo tebuvo vienas žingsnis. Net ir praslinkus penkeriems metams nuo karo pabaigos, kai kurie jaunuoliai rinkosi ne tarnavimą sovietinėje armijoje, o partizanavimą. Leipalingiškis A. Vaitulionis, 1951 m. išėjęs j „pūščią" (Leipalingio miškas, vadinamoji pūščia,— viena svarbiausių Dzūkijos partizanų bazių), prisimena, jog Vytenio tėvūnijoje iš 11 partizanų net 6 buvo neišėję j kariuomenę jaunuoliai. „Kai paklausiau Dobilą, kodėl išėjo j mišką, o ne į armiją, jis atsakė, kad po armijos gėda būtų grįžti namo“ 9S.
Daugelį pastūmėjo išeiti į mišką tampymai į NKVD, tardymai, pavojus būti uždarytiems i kalėjimą. Partizanų būrius papildė ir tremiamų šeimų nariai. MVD karinė prokuratūra savo veiklos už paskutinįjį 1948 m. ketvirtį ataskaitoje nurodė, jog per tuos 3 mėnesius suimti 923 asmenys. Iš jų „priešišką veiklą1* pradėjo:
iki 1941 m— 10,
1941—1945 m.— 272,
1946 m.— 121,
1947 m.— 177,
1948 m —343. '
„Bandas papildo daugiausia pabėgę tremiamų šeimų nariai, taip pat buožės ir priešiškai sovietų valdžiai nusiteikę asmenys",— rašoma ataskaitoje96. Pokario metais tūkstančiams Lietuvos žmonių teko pasirinkti Sibirą, „bendradarbiavimą" su MGB ar mišką.
Tačiau nesuvoksime ginkluoto pasipriešinimo esmės, jeigu įžiūrėsime jame tik nenorą tarnauti svetimoje kariuomenėje, bėgimą nuo kalėjimo ar tremties, o nematysime svarbiausios partizanų sąjūdžio varomosios jėgos — patriotizmo. Pasirinkti kovos kelią nieko sau asmeniškai nesitikėdami, o rizikuodami viskuo — ne tik savo gyvybe, bet ir artimųjų likimu,—galėjo tik idealistai, savo tautos patriotai. 1947 m. pradžioje įvykusiame Lietuvos partizanų vadų pasitarime Kęstučio apygardos (Žemaitijoje) vadas Visvydas kalbėjo: „Savo laiku (1944 m. vasarą.— L. T.) kelias į Vakarus buvo atviras ir laisvas. Mūsų tautiečiai puikiai žinojo, kas jų laukia, pasilikus Tėvynėje <...>. Tačiau dauguma lietuvių per daug mylėjo savo tėviškės laukus, gimtuosius namus, kad būtų ryžęsi juos palikti. Su savo gimtuoju kraštu juos sieję dvasiniai saitai buvo stipresni už pavojų gyvybei <...>“ 97. O Žemaitijos rezistentas L. Simutis, dar paauglys įsijungęs į kovą ir karinio tribunolo nuteistas 25 metams griežto lagerio, 1970 m. pareiškime SSRS AT Prezidiumui rašė: „Po antisovietine pogrindžio LLKS vėliava aš atsidūriau ne todėl, kad man nepatiko socializmo idėjos — tada aš dar buvau per jaunas, kad ganėtinai susivokčiau teorijoje — o todėl, kad Raudonosios armijos į Lietuvą atneštoji sovietų valdžia su begaliniu ir nusikalstamu žiaurumu dorojosi su jos nesuprantančiais ir nepriimančiais žmonėmis <...>. Aš žinojau, kad Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio lietuviai — saviškiai, o Sovietų armijos kariai kalbėjo man nesuprantama, svetima ru-
sų kalba. Aš žinojau, kad Lietuvoje revoliucijos nebuvo, kad Raudonoji arrpija nekviesta atėjo į mūsų šalį ir pradėjo daryti joje savo tvarką ir kad tai vadinasi okupacija <...>. Aš norėr jau gyventi, mokytis ir žaisti. Betgi koks gyvenimas, kai trečia diena gatvėje tyso nužudytas kaimynas ir niekam nevalia jo
palaidoti... Koks gi mokymasis, kai čia vienas, čia kitas moksladraugis liaujasi rodytis mokykloje — juos drauge su šeimomis užkaltuose prekiniuose vagonuose išvežė į Sibirą... Kokie žaidimai, kai suaugusieji rauda" 9S.
Partizanų būriai kūrėsi ne tuščioje vietoje. Lietuvos laisvės armijos, karinės „Kęstučio" organizacijos nariai, išsibėgioję Vietinės rinktinės kariai, savisaugos batalionų ar tarnavę policijoje vyrai 1944 m. vasarą tapo pirmaisiais partizanais. Pasyvi antinacinė rezistencija virto ginkluota antisovietine kova. „Mus vedė ta pati kovos dvasia, kuri pasireiškė 1941 m. Birže
lio sukilimu, ta pati, kuri per kelerius metus spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms",— rašė J. Lukša apie pokario kovų tęstinumą.
Kova su okupantais prasidėjo nuo pirmųjų Raudonosios armijos atėjimo dienų. Rokiškio apskritis buvo „išvaduota" rugpjūčio 12-ąją, o jau kitą dieną buvo rastas „Nepriklausomos
Lietuvos" pasirašytas lapelis, kvietęs vyrus nestoti į kariuomenę. Spalio viduryje per pietinę Tauragės apskrities dalį dar ėjo fronto linija, o miškuose, pasak partijos komiteto sekretoriaus, jau „knibždėte knibždėjo įvairiausio plauko kontrrevoliucionierių". Liepos 18 d. LKP CK įgaliotiniai pranešė iš Utenos, jog vienam ar dviese eiti į kaimą pavojinga: iš miškų apšaudo „banditai". Liepos pabaigoje, NKVD duomenimis, Trakų, Alytaus ir ypač Panevėžio apskrityse partizanai užpuldinėjo mažesnius raudonarmiečių dalinius. Buvo nužudyti pirmieji sovietų valdžios pareigūnai bei aktyvistai, talkinę kariniams komisariatams mobilizuojant į Raudonąją armiją vyrus. Rugpjūčio pradžioje partijos Panevėžio apskrities komiteto sekretorius Sorokinas pranešė į Vilnių, kad apskrityje veikia net kelių šimtų vyrų partizanų būriai ir vyksta tikri mūšiai su kariuomene. Liepos pabaigoje pranešime J. Stalinui apie padėtį „išvaduotoje" respublikos teritorijoje A. Sniečkus su M. Gedvilu pranešė apie miškuose bei kaimuose veikiančias „lietuviškųjų fašistų gaujas" ir prašė atsiųsti NKVD kariuomenę kovai su jomis99.
Prieš kovojančią Lietuvą Maskva sutelkė didžiules jėgas. Jau 1944 m. rugpjūčio pradžioje į respubliką buvo atsiųsta gen. P. Vetrovo vadovaujama NKVD kariuomenės 4-oji divizija (apie 13 tūkst. karių), prieš tai dalyvavusi tremiant iš gimtųjų vietų šiaurės Kaukazo čečėnus bei ingušius ir Krymo totorius. 1945 m., pasibaigus karui, į šiaurės vakarų Lietuvą buvo atkelta gen. I. Pijaševo NKVD 7-oji divizija. Su partizanais taip pat kovojo pavieniai NKVD pulkai bei pasienio kariuomenė, iš viso apie 50 tūkst. sovietų karių 10°. Be to, pasipriešinimą