slopino 1,5 tūkst. operatyvinių MGB darbuotojų, apie 6 tūkst. milicininkų, beveik 10 tūkst. stribų, tūkstančiai ginkluotų sovietinių aktyvistų. 1946 m. įkurdinus valsčių centruose kariuomenės įgulas (kuopą arba pulką NKVD kareivių), kiekvieno miestelio valdžia savo žinioje turėjo nuo 60 iki 180 kareivių, iki 30 „liaudies gynėjų4*, po kelis operatyvinius MGB darbuotojus ir keliasdešimt ginkluotų sovietinių ir partinių pareigūnų, komjaunuolių. Dar gausesnės slopinimo jėgos buvo apskričių miestuose. Štai kuo rėmėsi sovietų valdžia Lietuvoje pokario metais.
Istrebitelių (naikintojų) batalionai buvo kuriami remiantis
1944 m. liepos 24 d. LKP CK nutarimu. Iš pradžių buvo manyta, kad jie veiks tik apskričių centruose. Tačiau gruodžio 3 d. CK nutarė 30—40 naikintojų būrius kurti ir valsčiuose. 1945 m. rudenį naikintojai buvo pavadinti liaudies gynėjais, tačiau žmonės ir toliau juos vadino stribais (variacijos: skrebai, stribukai, stribiteliai). Kaip ir „bolševikas", šis žodis Lietuvoje virto keiksmažodžiu.
Norinčių „ginti" liaudį atsirado. Vienus viliojo galimybė išsisukti nuo karinės tarnybos, kitus sugundė 700 rb alga, nemaži tais laikais pinigai. Pajamas, beje, buvo galima iš esmės papildyti atimtu iš „buožių" turtu, pasisavintais tremtinių daiktais. Buvo ir idėjinių stribų, ypač iš partizanų išžudytų šeimų.
1945 m. pradžioje Lietuvoje buvo 5,8 tūkst., tų pačių metų vasarą— 9,7 tūkst., 1946 m.— 8,6 tūkst., 1947—1949 m.— per 7 tūkst., o 1950—1952 m.— daugiau kaip 6 tūkst. istrebitelių101. „Liaudies gynėjų" būriai buvo labiausiai nacionalinė represinė institucija. 1951 m. iš 6,3 tūkst. stribų 64,3 procento buvo lietuviai, 16,6 procento —- vietiniai rusai, 12,4 procento — atvykę rusai, 3,8 procento — lenkai, 2,9 procento — kitų tautybių žmonės.
Dauguma lietuvių stribų buvo kilę iš miestelių varguomenės, Lietuvos „lumpenproletariato". Sovietų vaįdžia'vykusiai panaudojo jų širdyse rusenusią nuoskaudą ir pavydą aplinkinių kaimų ūkininkams („buožėms"), pas kuriuos samdiniais dirbo jų tėvai arba ir jie patys. Pokario metais, kai miestelio skurdžius (ubagas, kaip sakydavo ūkininkai), vakarykštis samdinys disponavo ūkininko („gaspadoriaus"), klebono, „smetoninio" valdininko, inteligento likimu, galėjo jį apiplėšti, sumušti, uždaryti į kalėjimą, net ištremti į Sibirą, bolševikų frazė „Kas buvo nieks, tas taps viskuo" nebuvo tušti žodžiai. „Istrebiteliai <...> yra labiausiai mums atsidavę žmonės kaime",— 1945 m. vasarą LKP CK plenume kalbėjo M. Suslovas. 1945—1952 m. daugiau kaip 1,3 tūkst. „liaudies gynėjų" buvo įdarbinti sovietinės bei partinės valdžios įstaigose, o 3,5 tūkst.— MVD—MGB (daugiausia operatyviniais darbuotojais) sistemoje.
Stribų vaidmuo antipartizaniniame kare buvo antraeilis. 1948 m. nuo jų rankos žuvo apie 20 procentų visų tais metais nukautų partizanų 102, ankstesniais metais, matyt, dar mažiau. Svarbiausia partizaninio sąjūdžio malšintoja buvo reguliarioji okupantų kariuomenė. Jeigu ne ji, sovietų valdžia nebūtų išsilaikiusi nė savaitės.
Partizanų kovos Lietuvoje truko tol, kol priešinosi tauta. Nuo 1940 m. vasaros viena kitą keitusios okupacijos, Antrasis pasaulinis karas, bet labiausiai baisus ir kruvinas pokaris („karas po karo“) išsekino Lietuvą. Tauta pavargo belaukdama permainų ir susitaikė su tikrove. Ūkininkai, svarbiausia socialinė partizanų atrama, virto kolūkiečiais, o jų vaikai—komjaunuoliais. Būtent tada (1949—1953 m.) užgeso ir laisvės kovotojų sąjūdis.
Kovojusios Lietuvos ir sovietinės imperijos jėgos buvo pernelyg nelygios, o Vakarai, į kuriuos tuomet dėta tiek daug vilčių, buvo kurti ir paliko baltus likimo valiai bei Stalino malonei. Neatsakė į Lietuvos partizanų laišką ir popiežius. Partizanai neįstengė apginti žmonių nuo okupanto prievartos, areštų ir trėmimų, rekvizicijų ir smurtinės kolektyvizacijos, kolonistų antplūdžio. Būtent tada, partizaninių kovų laikotarpiu, surusėjo didieji Lietuvos miestai. Bet ar tai reiškia, jog pokario lietuvių kovos buvo beprasmės?
Partizanų kovos buvo nacionalinis išsivaduojamasis lietuvių karas, įrašęs didvyrišką puslapį į krašto istoriją. Pasipriešinimas raudonajai rusų priespaudai buvo, anot B. Railos, giliausia ir prasmingiausia lietuvių tautos valios, jos laisvės siekio naujaisiais istorijos laikais išraiška. Pokario partizanų kovos, kaip ir 1941 m. birželio sukilimas ar antinacinė rezistencija, pasitarnavo (ir ateityje tarnaus) lietuvių valstybinės sąmonės ir rezistencinės psichologijos, tautos dvasios ugdymui. Pokario lietuvių pasipriešinimas patvirtina žinomą tiesą, kad istorijoje niekas neįvyksta veltui ir niekas nenueina užmarštin. Išgirdo pavergtų baltų šauksmą ir Vakarai: 1985 m rugpjūčio 17 d. JAV kongreso akte apie Rytų Europos tautų teises Baltijos kraštų partizanų kova minima greta 1953 m. rytų vokiečių sukilimo, 1956 m. Vengrijos ir 1968 m. Čekoslovakijos revoliucijų, 1956, 1970 ir 1980 m. Lenkijos įvykių.
Apytikriai pokario Lietuvoje ne savo mirtimi baigė gyvenimą apie 50 tūkst. žmonių: maždaug 20 tūkst. partizanų, keli tūkstančiai sovietų pareigūnų (daugiausia apylinkių pirmininkų, valsčių bei apskričių tarnautojų), 2 tūkst. stribų, o visi kiti — valstiečiai, kaimų ir miestelių gyventojai. Yra žinoma, jog partizanų vardu plėšikavo ir žudė žmones banditai. Tą patį darė į partizanų sąjūdį įterpti MGB agentai, siekdami diskredituoti laisvės kovotojus. Deja, ne tik jie.
A. Ramanauskas pripažįsta, jog buvo partizanų, kurie „sąmoningai prasižengdavo teisingumui ar lengvabūdiškai švaisty-davosi mirties bausmėmis1*103. Kitas Dzūkijos partizanas A. Vai-tulionis rašo: „Per tuos metus maudėmės purve iki kaklo. Ir, kas baisiausia, purvas buvo kruvinas. Atlikta tokių žygdarbių, iš kurių mūsų vaikai galėtų mokytis, ir padaryta tokių nusikaltimų, kurių irgi nederėtų pamiršti, kad jų nekartotų kiti" 104. Partizanų vadovybė bandė sustabdyti savivalę. Tauro apygardos drausmės nuostatai numatė aukščiausią — mirties bausmę partizanams už palaidą girtuokliavimą, sunkią vagystę, moters išprievartavimą, savavališką gyventojų žudymą. Savo atsiminimuose A. Ramanauskas išvardija bent 7 Dainavos apygardos partizanus, kuriuos jis pats atidavė karo lauko teismui. Deja, partizanų vadovybė ne visur ir ne visada, ypač j pabaigą, pajėgė kontroliuoti situaciją.
Ginkluota pokario rezistencija—ne tik didvyriška kova su priešu, savęs išsižadėjimas, pasiaukojimas Lietuvai, bet ir asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, kerštavimas, didžiausios vertybės— žmogaus gyvenimo nuvertinimas. Neretai buvo žudomos ištisos šeimos, net mažamečiai vaikai, kurie tikrai nebuvo MGB agentai. Istorija rodo, jog savivalė, žiaurumas — visų partizaninių karų dėsnis. Tačiau tai nepateisina nekaltai pralieto kraujo, net vardan kilniausio tikslo, ir jis nenusiplaųna. Nekaltas kraujas geram partizanų vardui pakenkė labiau negu visos priešo provokacijos, negu visi šmeižikiški 40 metų sovietinių istorikų bei žurnalistų rašiniai. Tai tamsiausias ginkluotos rezistencijos šešėlis, daugelio žmonių sąmonėje lydįs ją net ligi šiol.
Pirmaisiais pokario metais (1944—1947 m.) svarbiausia sovietų agrarinės politikos, siekusios išplėsti sau socialinę atramą kaime ir sukiršinti valstiečius, priemonė buvo žemės reforma. Juridinį jos pagrindą sudarė 1944 m. rugpjūčio 30 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos priimtas vokiečių okupacijos padarinių žemės ūkyje likvidavimo įstatymas. Nors jame buvo kalbama apie 1940 m. bežemiams ir mažažemiams išdalytos žemės grąžinimą, iš tikrųjų prasidėjo nauja reforma, kur kas radikalesnė negu pirmuoju sovietmečiu. Į valstybinį fondą buvo imama visa likusi be šeimininkų, taip pat išvykusių į Vakarus, repatrijavusių į Lenkiją asmenų žemė. „Buožėms" buvo paliekama iki 20—30, o „aktyviems hitlerinių okupantų talkininkams"— tik 5 ha žemės. Kadangi fondui buvo perduodama ir partizanų bei tremtinių žemė, tai reforma nusitęsė net iki 1948 m. rudens. Iš viso į valstybinį fondą buvo paimta beveik 1,6 mln. ha žemės, t. y. pustrečio karto daugiau negu 1940 m. 59 procentai fondo žemės (688 tūkst. ha) buvo išdalyta 96 tūkst. bežemių ir mažažemių kaimų bei miestelių gyventojų šeimų, 0,5 mln. ha — valsty-