Lietuva 1938–1953 metais

biniams ūkiams, mašinų ir traktorių stotims, įvairioms įstaigoms, draugijoms, o kita, beveik 400 tūkst. ha, liko neišskirstyta.

Šie agrariniai pertvarkymai iš esmės buvo ne autentiška reforma, o labiau jos karikatūra. Po karo žemė buvo siūlyte siūloma, kone brukama. Žemės buvo kur kas daugiau negu norinčių jos gauti. Daugelis „naujakurių"—miestelių stribai, įstaigų tarnautojai pasiimtų sklypų nepradėjo dirbti ir jie dirvonavo. Biržų apskrities, vykdomojo komiteto pirmininkas Gražinis 1945 m. rugpjūtį LKP CK plenume kalbėjo: „<„.> žmonės vi- -sai ne tie, kokie buvo 1940 m.,— pasyvūs. Kada pradėjome reformą, pareiškimų valsčiuose nebuvo". Šioje apskrityje iš

3,4 tūkst. 1940 m. gavusių žemės šeimų po karo 1,3 tūkst. imti sklypus atsisakė¹⁰⁵. Pasak A. Terlecko, jo tėvai, 1940 m. rudenį gavę 3 ha žemės, buvo laimingiausi žmonės, o 1944 m. atrėžtus 7 hektarus ėmė be noro ¹⁰⁶. 1946 m. pavasarį pažymoje apie politinę padėtį Utenos apskrityje nurodyta, jog dalis naujakurių grąžina žemės gavimo dokumentus, sakydami: „Mums žemės nereikia, norime gyventi, o ne mirti" ^I07. Bežemiai kaimiečiai noriai imdavo be šeimininkų likusią, tačiau vengė apkarpytų „buožių" ir ypač likviduotų partizanų ūkių žemės.

Ir vis dėlto dažnas bežemis ar mažažemis ėmė sovietų valdžios siūlomą svetimos žemės sklypą. Nors ore jau tvyrojo kolektyvizacijos šešėlis ir už gautą sklypą buvo galima nukentėti, žodis „žemė" dar nebuvo visiškai praradęs savo kerų. Po karo Skardupiuose (Užnemunėje) klebonavęs kun. A. Ylius savo atsiminimuose rašo, jog „gavusieji žemės džiūgaute džiūgavo ir nežinojo, kaip atsidėkoti „geradariams" ¹⁰⁸.

Kaip 1940-ųjų, taip ir pokario metų sovietinė žemės reforma pasėjo kaime nesantaiką. 1945 m. rudenį Pasvalio valsčiuje 13-metis „buožės" sūnus, gindamas savo tėvo žemę, iš medžioklinio šautuvo sunkiai sužeidė naujakurį. O tų pačių metų pavasarį Čekiškės valsčiuje partizanų nužudyto naujakurio Z. Baka-nausko žmona tarp žudikų atpažino du kaimynų Džiaugų, kurių žemės buvo gavę Bakanauskai, sūnus. Džiaugų sodyba stribų buvo-sudeginta. Savo žemėje, išeidami į mišką, Džiaugiukai paliko užrašą: „Kas ims šią žemę, žus".

Po „Sibiro" „kolchozai" buvo antras Lietuvos ūkininkus labiausiai bauginęs žodis. 1944 m. vasarą iš Maskvos sugrįžusius sovietų valdžios pareigūnus kaimiečiai sutiko klausimu: ar bus Lietuvoje kolūkiai?

Žemės ūkio, kaip ir kitų gyvenimo sričių, svarbiausi sprendimai buvo daromi ne Vilniuje, o Maskvoje. 1947 m. gegužės 21 d. VKP(b) CK priėmė slaptą nutarimą dėl kolūkių steigimo Baltijos kraštuose. Remiantis juo, LKP Centro Komitetas ir LTSR Ministrų Taryba 1948 m. kovo 20 d. priėmė nutarimą „Dėl kolektyvinių ūkių organizavimo respublikoje".

Sąlygos žemės ūkiui mūsų krašte kolektyvizuoti buvo labai nepalankios. Rusijoje bent buvo išlikusi kaimo bendruomenė, o lietuvių ūkininkų, gyvenusių vienkiemiuose ir valdžiusių žemę nuosavybės teise, individualizmas bei savininko jausmas buvo itin stiprus. Be to, kolektyvizacija jau buvo susikompromitavusi kitose sovietinėse respublikose, ir žodis „kolchozai" Lietuvoje buvo beteisės padėties, skurdo ir net bado sinonimas; jis asocijavosi su miniomis iš Rusijos bei Baltarusijos atvykstančių duoneliautojų. Todėl Lietuvos valstiečių valiai palaužti prireikė visų bolševikinės prievartos bei smurto arsenalo priemonių.

Po 1947 m. gruodžio 14 d. pinigų reformos labai atpigo žemės ūkio produktai. Antai centneris (100 kg) rugių Vilniaus turgavietėse 1947 m. kainavo 3000, o 1949 m.— tik 200—300 rb (čia ir toliau visi duomenys — to meto rublio verte). Kilogramas kiaulienos atpigo nuo 90 iki 18—25, sviesto — nuo 130 iki 35 rb.¹⁰⁹ Tiek pat sumažėjo ir valstiečių pajamos. O mokesčiai ir pyliavos kasmet didėjo. Kaip rodo 12 bei 13 lentelių duomenys, žemės ūkio mokestis nuo 1947 iki 1951 m. buvo padidintas daugiau kaip 5 kartus, grūdų pyliava — beveik dvigubai, mėsos prievolė — 2,5—5 kartus, pieno — maždaug 2 kartus.

Agrarinėje komunistų partijos politikoje, ypač prasidėjus kolektyvizacijai, labai svarbią vietą užėmė kova su „buožėmis". Pirmaisiais pokario metais „buožių" ūkiais dažniausiai buvo laikomi reformos apkarpyti arba per 20 ha žemės turėję ūkiai.

121 lentelėŪkininkų žemės mokestis 1947—1950 m.
Ūkių dydis (ha)	Vidutinė mokesčio suma		1 ūkiui	(rb)	1947—
	1947 in.	1948 m.	1949 m.	1950 m.	padidėjo(kartų)
iki 1	5	5	62	218	43,6
1— 2	12	24	11?	512	42,7
2— 3	25	52	210	815	32,6
3— 5	51	88	301	1246	24,4
9- 7	99	170	436	2173	22,0
7—10	208	343	684	3525	17,0
10—13	405	696	1091	4754	11,7
13—16	738	1140	1710	6496	8,8
16—20	1365	2221	2879	8076	6,0
20—25	2186	3784	4619 -	11220	5,1
25—30	3648	5144	7208	12247	3,4
Vidurkis	378	547	778	2048	5,4
Lentelė sudaryta remiantis straipsniu: Truska L. Lietuvos valstiečių kolektyvizavimas // Lietuvos istorijos metraštis. 1988 metai.—V., 1989.—P. 81.

Jau nuo 1944 m. vasaros visa galinga sovietinės propagandos mašina kūrė buožės kaip užkietėjusio priešo, „darbo valstiečių² siurbėlės įvaizdį. „Buožė¹¹—viso, kas pikta įsikūnijimas, blogio simbolis. Esą norėdami pakenkti „naujajai¹¹ santvarkai, „buožės¹¹ naikina gyvulius, pūdo grūdus, sabotuoja sėją. Ne tik G. Zimano vadovaujama „Tiesa¹¹, bet ir visi laikraščiai mirgėjo antraštėmis: „Nepataikauti buožėms¹¹, „Kovoti su buožių sabotažu¹¹, .Buožės slepia gyvulius¹¹, „Buožės basliais mušė valstiečius¹¹ ir pan.

Jau nuo 1945 m. už prievolių valstybei laiku neatidavimą „buožės¹¹ buvo baudžiami iki 2 metų kalėjimu ir turto konfiskavimu. 1946 m. Alytaus apskrityje nuteistų „buožių¹¹ sąraše buvo J. Jaruševičius, valdęs 20 ha žemės ir turėjęs 2 arklius bei 2 karves; S. Juozapavičius'—dirbęs 17 ha žemės ir laikęs 2 arklius, 2 karves. „Buožė¹¹ J. Diksa valdė tik 15 ha, tačiau turėjo 2 arklius ir net 4 karves. Nuteistojo A. Abramavičiaus ūkyje buvo 21 ha žemės ir tik 1 arklys, 1 karvė, tačiau jis turėjo kuliamąją (labai svarbus „buožiškumo¹¹ požymis) ^no.

2

Lietuva 1938—1953 melais. 161