Pradėjus žemės ūkio kolektyvizavimą, partija ir vyriausybė, anot sovietų istoriografijos, perėjo nuo „buožijos11 apribojimo prie jos, kaip klasės, likvidavimo politikos. 1947 m. gruodžio 12 d. Lietuvos TSR Ministrų Taryba ir LKP Centro Komitetas patvirtino „buožiškumo11 požymius ir įpareigojo apskričių vykdomuosius bei partijos komitetus parengti „buožių11 sąrašus. „Buožėmis11 buvo laikomi ūkininkai, naudoję samdomąjį darbą, turėję žemės ūkio mašinų (kuliamųjų, traktorių, variklių), malūnų, lentpjūvių, nuomavę kitiems valstiečiams gyvulius ar skolinę grūdus, darbo įrankius.
| 13 lentelė1947—1950 m. žemės ūkio produktų prievolės (pyliavos) | |||||
|---|---|---|---|---|---|
| Prievolė | 7 ha dydžio ukiui | 15 | ha dydžio | ūkiui | |
| 1947 m. | 1950 m. | 1947 m. | 1950 m. | ||
| „darbovalstie-čiui“ | „buožei11 | ||||
| Grūdų, cnt | 1,75 | 3,0 | 7,2 | 7,2 | 10,8 |
| Bulvių, cnt | 1,25 | 3,0 | 5,4 | 7,2 | 10,8 |
| Mėsos, kg | 20 | 100 | 72 | 240 | 360 |
| Pieno, kg | 258 | 500 | 540 * | 720 | 1080 |
| Kiaušinių, vnt. | 30 | 150 | 96 | 360 | 540 |
| Lentelė sudaryta remiantis straipsniu: Truska L. Lietuvos valstiečių kolektyvizavimas // Lietuvos istorijos metraštis. 1988 metai.— P. 82. | |||||
Vietos valdžia ne visada šio nutarimo paisė ir neretai ūkininkus" „išbuožydavo" vien už' didesnį hektarų skaičių, ypač tuos, kurie nenorėjo stoti į kolūkį. „Buožių" sąrašai buvo sudarinėjami net iki 1953 m., ir iš viso Į juos buvo įrašyta apie 15 tūkst. ūkininkų, maždaug 4 procentai visų valstiečių. 1947 m. į „buožių" sąrašus įrašytiems ūkininkams vidutiniškai priklausė
18,3 ha, 1948 m.— 17,6 ha, 1949 m.— 13,8 ha, 1950 m.— 5,0 ha, 1951 m.— 2 ha ariamos žemės bei pievų. Mokesčių bei pyliavų normos „buožėms" buvo 50—100 procentų didesnės. Be to, jie nebuvo priimami į kolūkius. Minėtame 1948 m. kovo 20 d. nutarime buvo nurodyta, jog „partinės ir tarybinės organizacijos, komunistai, komjaunuoliai ir kolektyvinių ūkių valstiečiai turi sustiprinti budrumą ir neleisti įsiskverbti į kolektyvinius ūkius buožėms — pikčiausiems kolektyvinių ūkių santvarkos priešams". Dauguma „buožėmis" paskelbtų šeimų buvo ištremtos, kitos persikėlė gyventi į miestus arba išvyko į kitas respublikas (Latviją, Kaliningrado sritį) ir tik nedaugelis „prasiskverbė" į kolūkius.
Kasmet didinamų mokesčių bei pyliavų neįstengė atiduoti ne tik „buožės", bet ir kiti ūkininkai. 1949 m. „darbo valstiečiai" sumokėjo pusę, o „buožės"— vos 8 procentus jiems paskirto žemės mokesčio. Ne ką geriau buvo atiduotos ir pyliavos. 53,6 procento visų ūkininkų liko skolingi valstybei už pieną ir net 70 procentų — už mėsą.
Įsiskolinę ūkiai buvo aprašomi, o patys skolininkai teisiami ir nepriemokos išieškomos nusavinant gyvulius, grūdus, kitą turtą. 1948—1950 m. vien už piniginių mokesčių skolas, ne visais duomenimis (trūksta trečdalio apskričių ataskaitų), buvo aprašyta 103 tūkst. ūkininkų, iš kurių 45 tūkst. buvo perduoti teismui (kiti, aprašius turtą, skolą sumokėjo). Teismo sprendimu 9,3 tūkst. ūkininkų buvo nusavintas turtas, o 1,2 tūkst., kaip „piktybiniai" skolininkai, nuteisti kalėti. Prievarta buvo išreikalaujamos ir neatpiltos pyliavos. 1949 m. tik už pieno prievolės neįvykdymą buvo įspėta arba aprašyta 45,7 tūkst., perduota teismui — 3,5 tūkst. valstiečių.
Įstatymas reikalavo, kad, nusavinant turtą, ūkininkams būtų paliekami trobesiai, laukams apsėti sėklos, plūgas, akėčios, arklys, karvė, kiaulė, 2 avys, taip pat asmeninių daiktų (kiekvienam asmeniui — kostiumas, paltas, kepurė, pora odinės avalynės, kaliošai, o visai šeimai — dar ir vieneri kailiniai). Iš „buožių" buvo galima atimti viską, išskyrus gyvenamąjį namą ir būtiniausius asmeninius daiktus. LTSR Finansų ministerijos vadovai (ministras A. Drobnys) ne kartą skundėsi sąjunginei Finansų ministerijai, jog nenusavinamo „darbo valstiečių" turto sąrašas per ilgas, ir tai trukdo jiems vykdyti mokesčių planą. Maskva į prašymą atsižvelgė, ir nuo 1950 m. visi valstiečiai pavienininkai, išreikalaujant skolas, Jbuvo prilyginti „buožėms".
Nuo tol buvo leista atimti iš jų ūkinius pastatus, arklį, net paskutinę karvę. Vietos valdžia neretai atimdavo viską.
Ekonominio teroro ir masinių trėmimų sąlygomis 1949 m., anot sovietinės istoriografijos, Lietuvos kaime įvyko „!ūžis“. Metų pradžioje į kolūkius buvo suvaryta 3,8, o pabaigoje — net 62,4 procento visų valstiečių. Siekdama padėti greičiau apsispręsti dar likusiems pavienininkams, 1950 m. valdžia žemės ūkio mokestį padidino beveik trigubai, o mažažemiams — net 4—5 kartus. Mat „didžiažemiai" jau buvo kolūkiuose, o pavieniui ūkininkavo daugiausia smulkūs valstiečiai (1950 m. spalio 1 d. vidutinis pavienininkų ūkių dydis — 3,7 ha ariamosios žemės ir
1,5 ha pievų). Lietuvos TSR Finansų ministerijos 1950 m. gruodžio 16 d. pranešime sąjunginei ministerijai rašoma, kad, įteikus mokesčio'pranešimus, „<...> pavienininkai pradėjo masiškai stoti į kolūkius, o rajonų finansų skyriai tuoj pat ėmėsi perskaičiuoti jiems mokestį. <...> Nuo 1950 m. spalio 1 d. iki lapkričio 5 d. vien tik į kolūkius, užregistravusius savo įstatus, įstojo 52 940 ūkių, iš kurių 47 554 ūkiams, perskaičiavus mokestį, buvo nurašyta 110 723 tūkst. rb, o liko (mokėti 33 882 tūkst. rb“. 1950 m. pabaigoje beveik 90 procentų ūkininkų buvo kolūkiečiai. 1951 m. žemės ūkio kolektyvizavimas iš esmės buvo baigtas.
Ekonominis teroras, „išbuožinimai11 ir trėmimai nebuvo vienintelės valstiečių kolektyvizavimo priemonės. Netrūko ir tiesioginės prievartos. Atvykę iš miestų aktyvistų būriai išsemdavo ūkininkų aruodus, apsėdavo jų laukus ir taip įsteigdavo kolūkius. Ne vienas ūkininkas, atsisakęs stoti į kolūkį, buvo sumuštas ir, sufabrikavus bylą, teismo sprendimu išsiųstas į lagerius. Varėnos rajono, kuriame itin sunkiai vyko kolektyvizacija, valdžia 1951 m. įsakė nupjauti dar neprinokusius pavienininkų „savavališkai" pasėtus javus; Stribų suvaryti kaimo gyventojai buvo laikomi ir nepaleidžiami tol, kol neparašydavo pareiškimų stoti į kolūkį.
Tuo pat metu oficialioji propaganda skelbė apie „valstiečių entuziazmą", „milžinišką pakilimą kaime", „begalinį partijos ir vyriausybės rūpinimąsi darbo žmonėmis". Savo požiūrį į sovietinę santvarką ir nežabotą bolševikinę demagogiją Lietuvos kaimiečiai išsakė lakoniška, bet taiklia fraze: „Vagių ir melagių valdžia".
Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, kolūkiuose viešpatavo pusiau baudžiaviniai santykiai. Kolūkiečiai privalėjo išdirbti darbadienių minimumą (vyras—150, moteris — 100). Be kolūkio valdybos (o iš tikrųjų — pirmininko) leidimo buvo draudžiama keisti gyvenamąją vietą. Miestų įmonių vadovai buvo raginami nepriimti į darbą „savavališkai" kolūkius palikusių žmonių.
Kuo labiau buvo šturmuojama kolektyvizacija, kuo stambesni buvo ūkiai (1949 m. vidutinis kiemų skaičius kolūkyje buvo 25, o 1953 m.— 160. Po sustambinimo 1953 m. respublikoje liko