2,3 tūkst. kolūkių), tuo griežtesnė darėsi centralizacija, tuo labiau smuko kolūkių ekonomika. Nors ir labai nukentėjęs nuo karo, Lietuvos žemės ūkis kolektyvizacijos išvakarėse buvo bepasiekiąs prieškarinį lygį (nuostabus privačios nuosavybės gajumas!). Oficialiais, gal kiek padidintais duomenimis, vidutinis javų derlius 1947 m. buvo 11,7 cnt, o 1949 m.— net 15 cnt iš hektaro111. O 1950 m. tebuvo gauta 8 cnt, 1953 m.— 5, o 1955 m.— vos 4 cnt iš hektaro. Smuko ir gyvulininkystė. Už darbadienius (,,vargadienius“) kolūkiečiams, anot J. Avyžiaus, buvo seikėjama graminėmis svarstyklėmis. Pagrindinis kaimiečių pragyvenimo laltin.is buvo 0,6 ha sodybinis žemės sklypas („arai"). iš kurio iki 6-ojo dešimtmečio vidurio kolūkiečiai gaudavo tris ketvirtadalius visų savo pajamų (iš visuomeninio ūkio — tik 15—20 procentų)112. Lietuvos žemės ūkis prieškarinį gamybos lygį (pagal javų derlingumą, gyvulių skaičių bei jų produktyvumą) pasiekė tik 7-ojo dešimtmečio viduryje, t. y. praslinkus 20 metų nuo karo pabaigos (po Pirmojo pasaulinio karo žemės ūkis buvo atkurtas per 3 metus). Tokie buvo ekonominiai „socialistinio žemės ūkio pertvarkymo" kaštai.
Dar didesni buvo moraliniai nuostoliai. Geriau gyveno ne tas, kuris gerai dirbo, o tas, kuris buvo apsukresnis ir sugebėdavo daugiau pavogti (įsigalėjo nuomonė, jog vogti iš kolūkio — ne nuodėmė). Visuomeninio ūkio reikalams žmonės buvo abejingi („čia — ne mano, čia — kolūkio"). Neliko pagarbos darbui („kvailį darbas myli"), pradėjo plisti girtuokliavimas. A. Vaitulionis savo atsiminimuose apie 6-ojo dešimtmečio pradžios Dzūkijos kaimą rašo: „<...> žmonės lyg ir nepasikeitę. Tik liūdnesni kažkokie <...>. Amerikonų jau nebelaukia. Dabar pakeiksnoja juos prie stikliuko sėdėdami <...>. Ir kas baisiausia — prie stik-
14 lentelė
Kolūkiečių darbo apmokėjimas 1948—1960 m.
(už darbadienį vidutiniškai išduota)
g
O
’d-
05
O
cn
со
Ю
d
•чЬ
LO
СГ,
o
d
lO
av
Grūdų, kg 5,6 3,9 2,1 M 1.7 1,1 1,3 1,6 1,2
Pinigų, rb3 0,16 0,16 0,06 0,03 0,04 0,06 0,11 0,32 0,31 liuko (arba ir prie stiklinės.— L. T.) jau sėda ir tie, kurie anksčiau garsėjo kaip pavyzdingi ūkininkai, kurie išgerdavo tik per didžiąsias šventes. Susėda, išgeria ir uždainuoja:
Dzūkai gėrė, dzūkai gers,
Kol kolchozai susitvers.
Kai kolchozai susitvers,
Dzūkai kolchozus pragers" 113.
Būtent tada prasidėjo didysis kaimiečių bėgimas j miestą (1948—1963 m. žemdirbių Lietuvoje sumažėjo nuo 1,7 iki I mln.). Atsiradus kolūkiams, baigėsi kaimiškasis, iš dalies dar patriarchalinis lietuvių tautos istorijos laikotarpis, kai 80 procentų lietuvių gyveno kaimuose ir žmonės, anot M. Katkaus, žibaline lempa švietėsi, medinėmis klumpėmis avėjo, spragilais kūlė, daug dirbo, tačiau ir daug dainavo, dar meldėsi, bijojo nuodėmės, saikingai gėrė...
Literatūra, menas ir mokslas buvo visiškai ideologizuoti. Svarbiausias po karo vykdytos „kultūrinės revoliucijos" uždavinys — slopinti tautinę bei religinę žmonių sąmonę ir įskiepyti bolševikinę nepakantumo bendražmogiškosioms vertybėms ideologiją. Visaip peršamas „proletarinis internacionalizmas" pirmiausia liaupsino viską, kas rusiška, ir ugdė tautinį lietuvių nepilnavertiškumą. Tiesa, oficialioji stalininio laikmečio kultūrinės politikos formulė, kad kultūra yra „nacionalinė savo forma, socialistinė turiniu", pripažino ribotą galimybę vartoti gimtąją kalbą kultūros ir švietimo įstaigose, taip pat propaguoti „apvalytą" nuo „nacionalistinių bei religinių apnašų" liaudies kultūrą.
Inteligentija buvo „ideologinio fronto" darbuotojai, privalėję „tarnauti liaudžiai ir partijai", t. y. keikti „išsigimstančius Vakarus" (pirmiausia „imperializmo citadelę" Jungtines Amerikos Valstijas), niekinti ir dergti nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį, atskleisti gaivinantį dar pirmykštėje bendruomenėje prasidėjusios draugystės su „didžiąja" rusų tauta vaidmenį, demaskuoti „reakcingą krikščionybės bei .katalikų dvasininkijos esmę" ir visa savo kūryba šlovinti socialistinę santvarką, komunistų partiją, o labiausiai, žinoma, „didįjį lietuvių tautos draugą" J. Staliną.
Visas kultūros sritis kontroliavo ir griežtai administravo partija. Rašytojus, dailininkus, kompozitorius ir teatralus prižiūrėjo Meno reikalų valdyba, bibliotekas, muziejus, kultūros namus — Kultūros ir švietimo įstaigą komitetas, mokyklas — Švietimo ministerija, o visas jas — LKP CK kultūros ir mokslo bei agitacijos ir propagandos skyriai. Pirmaisiais pokario metais didžiausi kultūros, mokslo ir meno „idėjinio grynumo1* sargai buvo iš Rusijos atsiųsti pareigūnai, ypač LKP CK propagandos ir agitacijos skyriui vadovavęs N. Kaluginas, aukštųjų mokyklų skyriaus vedėjas Loktevas ir kt. MVD ir MGB įgaliotinio Lietuvoje gen, I. Tkačenkos iniciatyva 1946 m. buvo pašalintas iš darbo Kauno universiteto prof. A. Janulaitis, o iš rektoriaus pareigų— prof. A. Purenąs114. Vilniaus universiteto profesorius „auklėjo11 nežinia iš kur atsiradęs labai įžūlus prorektorius Maikovas, Mokslų akademijos Istorijos institutui komandavo direktoriaus pavaduotojas Koniuchovas. Ir taip buvo visose svarbesnėse įstaigose. Maskvos emisarų iniciatyva buvo pradėta naikinti „buržuazines** knygas ir griauti Nepriklausomybės kovų paminklus. Iš vietinių „draugų" didelę įtaką kultūriniam bei moksliniam gyvenimui, ypač panaikinus VKP(b) CK Lietuvos biurą, be paties A. Sniečkaus, turėjo K. Preikšas, V. Niunka, G. Zimanas, J. Žiugžda, A. Venclova.
Po karo pradėtas kadrų „valymas" neaplenkė ir kultūros, mokslo, švietimo įstaigų. 1946 m. vasarą iš Mokslų akademijos buvo atleistas teisininkas prof. K. Šalkauskis, kultūrininkas ir kraštotyrininkas P. Bugailiškis, agronomas prof. J. Aleksa. Dar prieš tai, kaip „tėvynės išdavikai", iš tikrųjų MA narių buvo išbraukti M. Biržiška ir V. Krėvė. Iš Kauno universiteto buvo atleistas istorikas I. Jonynas, ekonomistas P. Šalčius ir kiti profesoriai bei dėstytojai. 1946 m. liepos 2 d. švietimo ministras J. Žiugžda pasirašė įsakymą Nr. 145, įpareigojusį ministerijos valdybas bei apskričių švietimo skyrius „atidžiai kontroliuoti" visus mokytojus ir žiūrėti, kad „žalingų" nuotaikų asmenys, „netinkami mūsų augančios kartos mokymui bei auklėjimui, neturėtų sau vietos Lietuvos TSR mokyklose" 115. 1947 m. gruodžio 12 d. LKP CK nutarimas reikalavo šalinti iš mokyklų „priešišką veiklą" vykdančius moksleivius 116.
Daugelis iš Maskvos atsiųstų pareigūnų nepasitikėjo „buržuazine" lietuvių inteligentija ir norėjo ją visą nurašyti. Tačiau oficiali komunistų partijos nuostata, kurią rėmė A. Sniečkus, M. Gedvilas, taip pat M. Suslovas, buvo „senosios" inteligentijos „perauklėjima5“, t. y. į „naujo gyvenimo" kūrimą įsijungusių rašytojų, menininkų ir mokslininkų gyrimas, premijų bei garbės vardų jiems suteikimas ir neklusniųjų baudimas.
Nuo pirmųjų pokario metų šlovino „naująjį gyvenimą", liaupsino „tautų draugystę" ir siuntė prakeiksmus „lietuviškai vokiškiems banditams" P. Cvirka, L. Gira, A. Venclova, V. Grybas, T. Tilvytis, V. Valsiūnienė, ką tik Hitlerį gyręs A. Jonynas. 1944 m. spalio 15 d. „Tiesoje" buvo paskelbtas straipsnis apie trejus metus sovietinį pasą išsaugojusį ir „savųjų" sulaukusį
3
1960 m. rublio vertė.
Lentelė sudaryta remiantis leidiniu: Treinys M. Talkos galia».— V., 1990.— P. 96.