1. Kokioje srityje yra žinomas šis veikėjas?
2. Ką esi girdėjęs ar skaitęs apie jį?
3. Ar minimi jo darbai šiandien? Kuo jie reikšmingi?
4. Kokie istorijos įvykiai atvaizduoti jo (literato) kūryboje?
Išvada. Kokia buvo Lietuvos būklė įvairiose gyvenimo srityse? Kokia buvo krašto padėtis tarp kitų to meto Europos valstybių?
7. Apibendrinant nepriklausomos Lietuvos laimėjimus, galima komentuoti, aptarti p. 45—46 autoriaus pateiktas V. Daugir-daitės-Sruogienės ir A. J. Greimo mintis.
AUTORITARINIS A. SMETONOS VALDYMAS
Pamokos tikslas. Nagrinėjant A. Smetonos valdymo laikotarpį, „ išsiaiškinti asmjenybės vaidmenį istorijoje: kokią vietą ji užima valstybėje, ar žmogaus asmeninės savybės turi įtakos politikos reikalams, ar galima asmenybę vertinti teigiamai ir neigiamai, kodėl A. Smetonos valdymas vadinamas autoritariniu.
{gūdžiai. Remiantis temos medžiaga, pratinti mokinius dirbti su informaciniais leidiniais, grožine literatūra, mokyti juos vertinti ir apibendrinti pateiktus faktus, teiginius, daryti išvadas. Mokyti suprasti ir visapusiškai įvertinti kiekvieną asmenį.
*
Rekomenduojami darbo būdai ir užduotys
— Iš Mintaujos gimnazijos pašalintas už tai, kad kartu su dar keliolika mokinių atsisakė prieš pamokas kalbėti maldą rusiškai.
1897 —baigė Petrapilio IX gimnaziją.
1902 —Petrapilio universitete baigė teisės mokslus. Stu
dijų metais dalyvavo slaptoje lietuvių veikloje, už ją buvo kalinamas, tremiamas.
1902 — apsigyveno Vilniuje, dirbo Žemės banke, rūpinosi
lietuviškais leidiniais ir kita tautine veikla.
1904 —vedė dvarinimkaitę Sofiją Chodakauskaitę.
— priklausė Lietuvos demokratų partijai ir jai atstovavo Didžiajame Vilniaus seime.
Nuo 1904 m—dirbo „Vilniaus žinių", „Lietuvos ūkininko", „Vilties" laikraščių redakcijose, aktyviai dalyvavo lietuvių kultūros draugijų veikloje, daug dėmesio skyrė tautiniam auklėjimui, kurį laiką dėstė lietuvių kalbą Vilniaus gimnazijose, buvo vienas iš pirmosios dviklasės mokyklos globėjų.
1914 —pradėjo leisti žurnalą „Vairas", kuris tęsė „Vil
ties" idėjines tradicijas, propagavo mintį, kad „mus visus jungia tautinės kultūros pagrindas <...>, bendra sielos kultūra, auklėjama krikščionybės principais".
— dirbo Draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti, rūpinosi lietuviškų vadovėlių leidimu.
1915 —Vilniuje sudarytame Lietuvių politikos centre at
stovavo vidurio srovei.
1916 —drauge su kitais Lietuvių mokslo draugijos at
stovais parengė du memorandumus apie vokiečių okupacinės valdžios Lietuvai daromą žalą ir įteikė juos Rytų fronto vadui.
— pirmininkavo Lozanos konferencijoje, talkino rengiant 1917 m. Lietuvių konferenciją Vilniuje.
1917 —kaip „Lietuvos aido" leidėjas ir atsakomasis re
daktorius pirmajame jo numeryje iškėlė svarbiausią lietuvių tautos tikslą — atkurti nepriklausomą valstybę.
1917 09 18—23 — Vilniaus konferencijoje buvo išrinktas į Lietu
vos Tarybą, tapo jos pirmininku, ne kartą važinėjo į Berlyną derėtis su vokiečių valdžia.
1918 02 16 —drauge su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasi
rašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
1918 —Vokietijoje ieškojo finansinės ir karinės pagalbos
Lietuvai, tų pačių rūpesčių slegiamas lankėsi Skandinavijos kraštų sostinėse.
1919 04 04 —Valstybės taryba išrinko A. Smetoną valstybės
prezidentu.
1920 06 19 —prezidento pareigas perdavė Steigiamojo seimo
pirmininkui A. Stulginskiui.
— bendradarbiavo laikraščiuose, buvo delegacijos Lietuvos ir Latvijos sienai nustatyti pirmininkas.
1923—1927 — dėstė Lietuvos universitete etiką, senovės filoso
fiją, lietuvių kalbos stilistiką ir skaitė kitus kursus, paskelbė keletą straipsnių etikos ir kitais klausimais, vertė senovės filosofų raštus.
— buvo vienas iš Lietuvių tautininkų sąjungos [kūrėjų.
1926 —po gruodžio 17 d. perversmo laikinoji karo val
džia titulavo A. Smetoną valstybės vadu ir pakvietė vadovauti Lietuvai, o tų pačių metų gruodžio 19 d. Seimas išrinko jį Respublikos prezidentu.
1927 04 12 —iškilus konfliktui tarp Seimo ir vyriausybės, pa
leido Seimą. Kai konstitucijoje numatytu laiku nepaskelbė Seimo rinkimų, krikščionys demokratai iš prof. A. Voldemaro vyriausybės pasitraukė.
1927 m. vasara —lankė įvaįrias Lietuvos vietoves, kad pats pa
tirtų krašto žmonių nuotaikas, aiškino naujos vyriausybės siekius.
1928 —pritariant Ministrų kabinetui, paskelbė naują Lie
tuvos valstybės Konstituciją, kuri suteikė prezidentui daugiau galios.
— daugiausia rėmėsi kariuomene ir Tautininkų sąjunga.
1931 —ypatingųjų tautos atstovų buvo vienu balsu iš
rinktas Respublikos prezidentu septyneriems metams, o 1938 m. juo perrinktas.
— savo kultūrine ir visuomenine politine veikla siekė tautos vienybės.
— tiik įsijungęs į visuomeninį darbą A. Smetona buvo aiškus dešinysis liberalas. Vėliau jo liberalizmas ėmė blėsti. Iš pradžių jis prijautė italų fašizmui, tačiau laikė jį svetimu Lietuvai, o vokiečių nacionalizmą visą laiką peikė ir ne kartą savo kalbose smerkė.
— jis siekė sukurti tokį valdymą, kuris atitiktų lietuvių charakterį ir ugdytų tautos dvasinę kultūrą, keltų krašto žmonių gerovę.
— spaudžiant tarptautiniams įvykiams ir vidaus opozicijai, autoritarinis Smetonos režimas buvo pradėjęs demokratėti.
- A. Smetona buvo linkęs atmesti Sovietų Sąjungos ultimatumą ir ginklu priešintis smurtui.
- daugumai vyriausybės narių ir kariuomenės vadui pasisakius priešingai, A. Smetona savo pareigas perdavė ministrui pirmininkui A. Merkiui ir pats su šeima pasitraukė į Vokietiją.
- atvyko j JAV ir prisiglaudė J. Bachuno Tabor Farmoje, o vėliau nuolatos gyveno sūnaus Juliaus šeimoje Klivlende (Cleveland), lankė lietuvių kolonijas, rašė tautininkų spaudoje.
1941
t
1944 01 09
- žuvo gaisro metu sūnaus bute Klivlende. Palaidotas Klivlendo kapinių mauzoliejuje.
Lietuvių enciklopedija.— T. 28.— Boston, 1963.— P. 174—178.
Užduotis. A. Smetonos asmenybė
| ti- Teiginiai | Tiesa | Netiesa | Trūkstaargumentų |
| 1 | 2 | 3 | 4 |
| A. Smetona — pirmos iš kaimo išėjusios kartos politikas. | |||
Jis —vidurinės kartos lietuvių inteligentijos atstovas.
A. Smetona—vienas iš nedaugelio lietuvių tautinio išsivadavimo veikėjų ir ideologų, baigusių aukštąjį mokslą.
Jis —laikraštininkas, gimnazijos mokytojas, universiteto dėstytojas, klasikinių kalbų mokovas.
A. Smetona — tipiškas „vidutinis" inteligentas. Jis buvo jei ne iškilus, tai bent padorus.
Nuosaikumas — svarbiausias jo asmenybės bruožas.
Savo" politinėmis pažiūromis A. Smetona atstovavo Lietuvių politikos centro dešiniajam sparnui.
A. Smetona — tautininkų grupės ideologas.
Po 1926 m. gruodžio perversmo tapęs Lietuvos prezidentu, jis išstūmė iš valdžios galingą krikščionių demokratų partiją, likvidavo radikalų voldemarininkų sparną ir tapo beveik absoliučiu krašto valdytoju.
„Tautos vadu", beje, prastu, A, Smetona buvo padarytas prieš savo valią.
A. Smetonos pavertimas „tautos vadu" — epochos dvasios lietuviškas atspindys.
Jis išgelbėjo Lietuvą nuo fašizmo.
A. Smetona liko ištikimas didžiųjų Vakarų valstybių demokratijai, tuo išgelbėdamas Lietuvos garbę.