1931 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbtas Respublikos prezidento rinkimo įstatymas, pagal kurį labai greitai, plačiajai visuomenei net nespėjus gerai išgirsti, gruodžio 11 d. — išrinktas prezidentas. Juo vėl tapo A. Smetona. O štai jo biografas A. Merkelis, aprašydamas antruosius prezidento rinkimus 1938 m. lapkričio 14 d., mini, kad Seimo rūmuose susirinko 120 tautos atstovų. 49 atstovų vardu buvo pasiūlytas vienintelis kandidatas — A. Smetona. Per rinkimus jis gavo 118 balsų (2 balsavimo kortelės buvo sugadintos, tuščios). Tuoj po rinkimų Kaune buvo iškeltos tautinės vėliavos, o rinkimų prezidiumas nuskubėjo į prezidentūrą pasveikinti A. Smetonos38. Prieš pat rinkimus cenzūra neleido krikščionių demokratų laikraščiui „XX amžius" paskelbti straipsnį, kuriame buvo rašoma, jog į prezidento postą reikėtų iškelti daugiau kandidatų39. Taigi rinkimai buvo tik parodija.
1927 m. pavasarį A. Smetonai paleidus Seimą, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ne vėliau kaip per 2 mėnesius turėjo būti išrinktas naujas. Tačiau Seimo rinkimai įvyko tik 1936 m. vasarą. Rinkimų išvakarėse prezidentas paskelbė naująjį Draugijų įstatymą, kurio 48-asis straipsnis vidaus reikalų ministrui leido „valstybės ir tautos saugumo sumetimais" uždrausti bet kurią partiją, organizaciją, draugiją40. Vyriausybė nedelsdama juo pasinaudojo ir jau po 5 dienų (vasario 6 d.) uždarė opozicines krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų, socialdemokratų partijas, jų padalinius ir net tautininkų sąjungininkę—„Ūkininkų vienybę". Dar anksčiau (1930 m.) gimnazijose buvo uždrausta ateitininkų veikla, o skautai, anot J. Girniaus, buvo „suvalstybinti": atiduoti švietimo ministro priežiūron, prezidentui pasiskelbus jų šefu.
Nuo 1936 m. Lietuvoje liko tik viena partija — Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS), kuri tuo metu turėjo jau 14,7 tūkst. narių. Beveik 40 procentų jų buvo valdininkai bei tarnautojai, įstoję į valdančiąją partiją daugiausia dėl karjeros.
Apskričių viršininkai ir LTS apylinkių pirmininkai „pasirūpino", kad savivaldybės iškeltų tinkamus kandidatus. Iš 1936 m. išrinktų 49 Seimo atstovų net 42 (beveik 86%) buvo LTS nariai, o kiti —„neregistruoti tautirtinkai", t. y. nepartiniai, bet valdžią visiškai rėmę asmenys41. Seimas buvo tik demokratinio parlamento fikcija. 91 procentą jo priimtų įstatymų buvo pasiūliusi vyriausybė, o 9 procentus — pats Seimas, tačiau ir tie buvo vyriausybės iš anksto patvirtinti42. Net ir autoritariniam režimui palankus A. Smetonos biografas A. Merkelis teigė, kad „seimo galia buvo ribota, o jo vaidmuo menkas1143.
1938 m. vasario 11 d. Seimas be debatų, vienu balsu priėmė naująją Konstituciją, pagal kurią „Lietuvos valstybė yra respublika. Jos priešakyje yra Respublikos prezidentas. Jis vadovauja valstybei11. Visos ankstesnės konstitucijos skelbė, jog Lietuva yra demokratinė respublika. Pasak žymaus mūsų išeivijos teisininko K. Šidlausko, „šio žodžio pašalinimas iš Konstitucijos teksto reiškė formalų atsisakymą nuo demokratinės valdžios formos11 44. Kartu buvo sulaužytas 1918 m. Vasario 16-osios akto, taip pat 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo seimo deklaracijos teiginys, jog atkuriama „demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė11.
Pagal 1938 m. Konstituciją prezidentas tapo svarbiausiu įstatymų leidėju. Tarp Seimo sesijų, paprastai trukusių ne ilgiau kaip pusę metų, jis galėjo leisti įstatymus be seimo patvirtini mo. O Seimo nutarimai gaudavo įstatymo galią tik tada, kai juos paskelbdavo prezidentas. Prezidentas taip pat galėjo bet kuriuo metu seimą paleisti, skirti ministrą pirmininką, o jo teikimu — ir ministrus. Vyriausybė buvo atsakinga ne seimui, bet prezidentui, o šis — tik Dievui ir istorijai. Konstitucija neribojo prezidentų perrinkimo, t. y. suteikė A. Smetonai galimybę prezidentauti iki gyvos galvos 45.
Cenzūra nebuvo liberali. 1935 m. Spaudos įstatymas Vidaus reikalų ministerijai davė teisę valstybės ar tautos saugumo sumetimais uždrausti skelbti bet kurį straipsnį, konfiskuoti bet kurį spaudinį, laikinai sustabdyti arba visiškai uždaryti bet kurį laikraštį, žurnalą. Periodinė spauda taip pat buvo įpareigota skelbti savo puslapiuose {nurodytoje vietoje ir net nustatyto dydžio raidėmis) valdžios įstaigų parengtus straipsnius be teisės leidinio redakcijai juos komentuoti46. Taip opozicinė spauda buvo verčiama propaguoti jai nepriimtiną valdžios požiūrį. „Įstatymą skaitant, plaukai pasišiaušė iš nusiminimo,— rašė J. Šliūpas,— nes kilo drovi mintis, ar kam nors nereikės naujų knygnešių būrius organizuoti <...> 47“. V. Krėvė piktinosi, jog naujasis Spaudos įstatymas „galutinai užgniaužė žodžio laisvę4811, o K. Grinius tvirtino, kad nepriklausomos Lietuvos cenzūra griežtesnė negu carinės Rusijos po 1905 m.49 Kaltinimai anaiptol nebuvo išpūsti.
1940 m. žiemą buvo konfiskuotas karininkų žurnalo „Kardas11 numeris už jame paskelbtą vyriausybę kritikuojantį generolo S. Raštikio straipsnį. Prieš tai dėl tokios pačios priežasties trims savaitėms buvo sustabdytas pačių tautininkų leistas „Vairo11 žurnalas. 1939 m. A. Venclova už nekalto turinio antimilitaris-tinj eilėraštį neteko mokytojo vietos. O 1931 m. vyriausybė įsakė pašto viršininkams konfiskuoti net kunigams siunčiamus vyskupų laiškus, raginusius nesitaikstyti su ateitininkų veiklos gimnazijose uždraudimu50. Buvusio prezidento A. Stulginskio kalbos 1935 m. Kaune vykusiame Pasaulio lietuvių suvažiavime transliavimas per radiją buvo tuoj pat nutrauktas, kai tik jis užsiminė apie trypiamą Lietuvoje demokratiją. O kitas buvęs prezidentas, tautinio atgimimo veteranas, V. Kudirkos bendražygis K. Grinius negavo leidimo skaityti Kybartų visuomenei paskaitą apie džiovą. F. Bortkevičienė, taip pat tautinio atgimimo veteranė, žymi valstiečių liattdininkų veikėja, svarbesniais klausimais vengė kalbėti telefonu, nes žinojo, kad jos pokalbių klausomasi 51.
Beveik visus A. Smetonos prezidentavimo metus šalyje buvo karo padėtis. Mat ji padėjo valdžiai veiksmingai slopinti opoziciją52: karo komendantai už tariamą ar tikrą antivalstybinę veiklą galėjo skirti baudą iki 5000 Lt, pasodinti į kalėjimą iki 3 mėnesių arba nubausti abiem bausmėmis kartu, taip pat valdžiai nepatikimus asmenis ištremti arba uždaryti iki vienerių metų į Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklą. Tiesa, 1938 m. lapkričio 1 d. karo padėtis buvo atšaukta, tačiau jau po mėnesio Kaune ir apskrityje, o nuo 1939 m. pavasario (kovo 22 d.) visoje Lietuvoje buvo įvestas valstybės sustiprintos apsaugos metas, kuris nuo karo padėties skyrėsi tik tuo, kad karo komendantų funkcijas perėmė apskričių viršininkai. .
Karo komendantai ir apskričių viršininkai 1927—1940 m. administracinėmis'baudomis nubaudė per 6 tūkst. asmenų, daugiausia už dalyvavimą komunistinėje veikloje53. Tačiau jos taip pat buvo taikomos veiklesniems socialdemokratams, liaudininkams, krikščionims demokratams, ypač ateitininkams. 1938 m. į Dimitravą buvo išsiųsti žymūs krikščionių veikėjai L. Bistras ir P. Die-lininkaitis. Administracinėmis bausmėmis paprastai buvo baudžiami asmenys, kurių dėl įrodymų trūkumo negalima buvo perduoti teismui.
i
Slaptoji policija ir jos agentai („informatoriai") sekė ne tik prieš valstybę veikusius komunistus, bet ir legalios opozicijos veikėjus, net kunigus, karininkus, moksleivius54. Pasak J. Girniaus, „persekiodamas moksleivius ateitininkus, režimas nesivaržė seklius verbuoti ir iš jų pačių. Vieni buvo viliojami draugus išdavinėti už pinigus, antri kokiu nors šantažu verčiami (...) 55“. Už dalyvavimą uždraustoje ateitininkų veikloje moksleiviai buvo įspėjami, jiems mažinamas elgesio pažymys, o kai kada net šalinami iš gimnazijos 56. Kaip „antivalstybiniam elementui" jiems dažnai buvo uždaromos durys į karo mokyklas ir valstybines įstaigas. Mokytojų seminarijų moksleiviai ateitininkai negaudavo mokytojo vietos.