Выбрать главу

A. Smetona turėjo beveik absoliučią valdžią, ne tik aukščiausią vykdomąją (skyrė ministrus, generolus, aukštuosius valdininkus iki departamentų direktorių), bet ir įstatymų leidžiamąją. Prezidentas buvo Vyriausiasis kariuomenės vadas, o Lietuvių tautininkų sąjungos suvažiavimas 1933 m. paskelbė jį iki gyvos galvos savo vadu. A. Smetonos šalininkai jį taip pat titulavo Tautos vadu. Taigi Lietuvoje, kaip ir kitose nedemokratinėse šalyse, vienas žmogus pasidarė ne tik valstybės, bet ir valdančiosios partijos pirmuoju asmeniu.

Iš bendradarbių prezidentas reikalavo ne originalių idėjų, kritinių pastabų, o atsidavimo ir klusnumo, todėl jį supo giminės, bičiuliai, pataikūnai. Žmonės kalbėjo, kad Lietuvoje svainių valdžia, nes J. Tūbelis, dešimtį metų ėjęs ministro pirmininko pareigas, buvo vedęs Smetonienės seserį. O majoras S. Raštikis, tapęs prezidento dukterėčios vyru, buvo pakeltas į generolus ir netrukus paskirtas kariuomenės vadu. Kitas Ministrų kabineto pirmininkas V. Mironas buvo prezidento jaunystės draugas ir artimas šeimos bičiulis. J. Černius, matyt, ministru pirmininku tapo todėl, kad prezidentą, anot A. Merkelio, laikė didžiausiu autoritetu. Seimo pirmininkas K. Saukenis vyriausybės posėdžiuose arba tylėdavo, arba pritardavo prezidentui. Garsiai savo nuomonę reiškę ministrai L. Bistras ir J. Krikščiūnas turėjo greitai savo postus užleisti kitiems, klusnesniems. Ko buvo vertas tokiais principais formuojamas kabinetas, parodė 1940 m. birželis.

Mirus J. Tūbeliui, kurio nuomonę prezidentas labai vertino, svarbiausius sprendimus A. Smetona darė vienas. Ministrų kabineto vaidmuo šalies vidaus ir užsienio politikoje buvo menkas. K- Musteikis rašo, kad J. Černiaus vadovaujamuose „Ministrų Tarybos posėdžiuose aštresnių ginčų nebuvo. Pirmininkas Černius į posėdžius ateidavo svarbesnius klausimus iš anksto aptaręs („suderinęs11.— L. T.) su prezidentu. Posėdžiai, nors ilgi, <...> vykdavo sklandžiai11 57. Paskutiniosios, A. Merkio, vyriausybės nariai apie naująsias savivaldybes sužinojo tik pasibaigus rinkimams58. Ir J. Černiaus, ir A. Merkio kabinetų nariai manė, jog reikėtų plėsti žemės reformą, tačiau A. Smetona pareiškė, kad iš principo nesutinkąs jokių žemių nusavinti, nes esą ne tik jam, bet ir Lietuvai žemės reforma jau padariusi cfaug gėdos59.

’ Tuo viskas ir baigėsi.

Dar jaunystėje A. Smetona daug rašė ir kalbėjo apie lietuvių vienybę. Vienas iš 1926 m. perversmo uždavinių buvo sutelkti tautą. Juo labiau komplikavosi tarptautinė padėtis, didėjo įtampa šalyje, tuo karščiau prezidentas ir jo šalininkai ragino vienytis. Tačiau vienybę jie suprato kaip aklą paklusnumą, kitų politinių jėgų kapituliaciją ir visų lietuvių spietimąsi apie Tautos vadą. Net partijų uždarymą 1936 m. „Lietuvos aidas*1 vertino kaip būdą žalingam tautai ir valstybei susiskaldymui lik-vieluoti 60. Bet rezultatai buvo visai kiti. 4-o dešimtmečio pabaigoje tauta buvo susipriešinusi kaip niekada. Kai atėjo 1940 m. birželis, ne vienas, anot V. Trumpos, galvojo, kas baisiau: ar svetimųjų okupacija, ar sava, iki kaulų smegenų įkyrėjusi diktatūra «.

A. Smetonos vaidmenį naujausiųjų laikų Lietuvos .istorijoje taikliai įvertino vienas iš krikščionių demokratų veikėjų J. Matulionis: „Istorijoje jis bus minimas kaip vienas Lietuvos nepriklausomybės skelbėjų, kūrėjų, kaip jos pirmasis ir paskutinysis prezidentas. Bet kartu jis bus minimas ir kaip diktatūrinio režimo puoselėtojas, kaip konservatorius, antidemokratas <...>. Jis kalbėjo vienaip, o darė kitaip (A. Smetonos raštai „Pasakyta parašyta" žmonių buvo perfrazuoti į „Pasakyta parašyta, bet nepadaryta".— L. T.) <...>. Jis kovojo už lietuvių vienybę, bet jo valdymo metu Lietuvos politinė visuomenė buvo labiausiai susiskaldžiusi. Skelbė toleranciją ir pažangą, o jo valstybės aparatas persekiojo kitaip galvojančius Skelbė lietuvių santai

ką ir vienybę, o iš tikrųjų reikėjo šautuvais ir kulkosvaidžiais malšinti ūkininkus, studentus, darbininkus, kurie bandė pasisakyti prieš jo valdymo būdą62".

To meto Europoje ne tik Lietuva krypo nuo demokratijos. Švelnesnė ar griežtesnė diktatūra įsiviešpatavo visose tarpukariu susikūrusiose valstybėse, išskyrus Čekoslovakiją bei Suomiją, ir net tokiose senos kultūros šalyse kaip Italija, Vokietija. Autoritarinio A. Smetonos valdymo nė iš tolo negalima lyginti su kruvinais totalitariniais režimais Sovietų Sąjungoje ar Vokietijoje. Lietuvos komunistų vadas A. Sniečkus, 1939 m. pabaigoje pakviestas į Maskvą ir bijodamas susilaukti Z. Angariečio likimo, sutiko pasiduoti policijai ir sėsti į „fašistinės" Lietuvos kalėjimą. A. Smetonos valdžia mirties bausme nuteisė nedaug žmonių; jiems suskaičiuoti bemaž užtektų abiejų rankų pirštų. 1927—1940 m. Lietuvoje už politinę veiklą buvo nuteista 2,4 tūkst. žmonių, iš kurių du trečdaliai buvo komunistai ar jiems prijaučiantys63. 1938 m. pradžioje Lietuvoje buvo 587, o 1940 m.— 350 politinių kalinių, iš kurių 267 buvo nuteisti už komunistinę veiklą, 69 — už šnipinėjimą svetimos valstybės naudai ir tik 15 — už kitokią politinę veiklą 64. Kauno laikraščių kioskuose buvo galima nusipirkti „Izvestijas", o už anekdotus apie Smetoną, už prezidentą įžeidžiančias dainuškas buvo baudžiama daugiausia 300—500 litų bauda ar kelių savaičių areštu.

Tačiau antidemokratinio valdymo politiniai ir moraliniai padariniai lietuvių tautai buvo sunkūs. Diktatūros žalą visuomenei aiškiai suvokė K. Grinius. 1939 m. jis rašė, jog bet koks antidemokratinis valdymas mažoms valstybėms ne tik netinka, bet tiesiog yra kenksmingas, nes atstumia gyventojus nuo visuomenės ir valstybės reikalų, mažina tautos atsparumą ir gali pražudyti arba bent apriboti nepriklausomybę65. S. Šalkauskis pranašavo Lietuvai didžiausią katastrofą, nes režimas ne tik moraliai nenuginkluoja, bet dargi daugina dvasios vergų skaičių66.

Daugelį metų slopinant politinę iniciatyvą ir diegiant aklą komandų vykdymą (valstybės vadovų leksikone greta „vienybės" populiariausi žodžiai buvo „drausmė", ir „organizuotumas", pastarąjį vartojant kaip „drausmės" sinonimą), visuomenė, anot pro). J. Brazaičio, buvo „nupolitinta". J. Audėnas rašė, kad „jokios visuomeninės iniciatyvos viešuose valstybės ir tautos reikaluose pareikšti, esamą padėtį įvertinti, streikuoti ir pan. nebuvo leista. Dirbti, jei darbą turėjai, valgyti, gerti, miegoti, linksmintis, mokytis, sportuoti buvo plati ir nekliudoma laisvė. Bet leistis j viešąjį politinį, socialinį, darbo, savivaldybių ir kt. gyvenimo sritis <...> administracija draudė <...>“ 67.

Atimdamas iš žmonių teisę dalyvauti valstybės valdyme, režimas kartu atleido juos nuo pareigos rūpintis valstybės reikalais, nes teisė ir pareiga šiuo atveju neatskiriamos. \ žmonių sąmonę buvo kalama mintis, jog vadas budi, todėl tauta galinti būti rami ir nesiblaškyt), kad nekliudytų vairininkui vesti Lietuvos laivą per audringą Europos politikos jūrą. Antidemokratinis valdymas ir sunki ekonominė 4-o dešimtmečio padėtis daugelio žmonių sąmonėje nuvertino žodį „nepriklausomybė". Visuomenėje plito apatija. Defetizmas, anot J. Aisčio, tvyrojo ore. Nors pagal 1936 m. Seimo rinkimų įstatymą dalyvauti rinkimuose buvo piliečių pareiga, atėjo balsuoti tik 68,3 procento visų rinkėjų (1926 m.—86,4 procento). 1934 m. valsčių tarybų rinkimuose dalyvavo 51,7, o 1940 m. pradžioje — vos 42,7 procento turėjusių teisę balsuoti gyventojų68.