1920 m. Lenkijai užgrobus Vilnių, abi valstybės nepalaikė politinių, ekonominių ir kultūrinių ryšių. Geležinkelis iš Kauno j Vilnių baigėsi Vievyje, nes bėgiai toliau buvo išardyti. Tačiau Varšuva neatsisakė sumanymo vienokiu ar kitokiu būdu pajungti Lietuvą. Lietuvos vadovybėje taip pat buvo žmonių, norėjusių suardyti šalies politinę izoliaciją sureguliuojant santykius su pietine kaimyne. Bet dėl skirtingo požiūrio Vilniaus klausimu abiejų valstybių slapti pasitarimai jokių rezultatų nedavė. 1938 m. pavasarį Varšuva nusprendė veikti jėga, nes momentas tam buvo palankus. Parėmusi Vokietijos agresiją Austrijoje, Lenkija gavo tylų Berlyno sutikimą paspausti Lietuvą. Pretekstu pasitarnavo, matyt, jos pačios išprovokuotas pasienio incidentas.
,v Kovo 11-ąją, t. y. tą pačią dieną, kai vokiečių kariuomenė įžengė į Austriją, prie Trasnykų kaimo (Merkinės valsčiuje) Lietuvos pasienio policininkas mirtinai sužeidė demarkacijos liniją perėjusį ir pradėjusį šaudyti lenkų pasienietį. Lyg pagal komandą Lenkijos spauda ir radijas pradėjo įnirtingą antilietuvišką kampaniją, o Varšuvoje ir kituose Lenkijos miestuose vyko demonstracijos, kurių dalyviai reikalavo „žygiuoti į Kauną11. Prie demarkacijos linijos buvo telkiama Lenkijos kariuomenė. .Svarstydami ultimatumo Lietuvai sąlygas, lenkai iš pradžių galvojo reikalauti, kad lietuviai viešai išsižadėtų Vilniaus ir demarkacijos liniją pripažintų kaip abiejų valstybių sieną.
Lietuvos padėtį komplikavo Berlyno pozicija. Kilus Lietuvos-Lenkijos karui, Vokietijos karinė vadovybė rengėsi tuoj pat užimti Klaipėdos kraštą ir didelę dalį Žemaitijos (iki pat Dubysos) бЭ. Tad Lietuvai buvo iškilęs padalijimo pavojus.
Palankią Lietuvai poziciją užėmė Sovietų Sąjunga ir Vakarų valstybės. Kovo 16 d. SSRS. užsienio reikalų liaudies komisaras M, Litvinovas išsikvietė Lenkijos pasiuntinį Maskvoje V. Gžy-bovskį ir įspėjo, ikad agresijos atveju Maskva denonsuos 1932 m. pasirašytą su Lenkija nepuolimo sutartį, pasilikdama veiksmų laisvę. Po dviejų dienų M. Litvinovas vėl pareiškė Lenkijos ambasadoriui, jog Maskva suinteresuota Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimu ir todėl nori, kad konfliktas būtų sureguliuotas taikiai70. Savo ruožtu Prancūzija ir Anglija, bijodamos, jog dviejų šalių konfliktas gali virsti karu, į kurį įsitrauktų Vokietija bei SSRS, spaudė. Lenkijos vyriausybę, kad ji iš Lietuvos vyriausybės nereikalautų išsižadėti Vilniaus71.
Tokiomis aplinkybėmis Varšuva sumažino savo apetitą ir kovo 17 d. vakarą Lietuvos vyriausybei perduotame ultimatume reikalavo tik nedelsiant užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija. Ultimatumas negalėjo būti diskusijų objektu nei turinio, nei formos atžvilgiu. Priešingu atveju Lenkija grasino karu. Lietuvos vyriausybė per 48 val. turėjo duoti atsakymą72.
Valstybės saugumo policija visuomenės nuotaikas tomis grėsmingomis Lietuvai dienomis savo biuletenyje taip apibūdino: „Visi suprato, kad Lenkija verčianti atsisakyti Vilniaus. Dėl to gyventojai labai jaudinosi ir su nekantrumu laukė vyriausybės pasisakymo <...>. Tikėjosi, kad bus karas ir laukė mobilizacijos. Buvo pasiryžę kariauti11. Lietuvos kariai taip pat „buvo tvirtai pasiryžę ginti Tėvynę <...>. Visi rūpinosi vienu — Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimu 7i“. Kovo 18 d. devynių organizacijų (šaulių, tautininkų, jaunalietuvių, pavasarininkų ir kt.) atstovai įteikė prezidentui memorandumą, raginusį vyriausybę atmesti lenkų ultimatumą.
Visų užsienio valstybių, taip pat Tautų Sąjungos atstovai primygtinai siūlė Lietuvos vyriausybei priimti, jų manymu, gana saikingus Lenkijos reikalavimus.
Tokiomis aplinkybėmis kovo 19 d., prezidentui pirmininkaujant, įvyko vyriausybės posėdis, kuriame dauguma ministrų pasisakė už Varšuvos reikalavimų priėmimą. Paprašytas pareikšti savo nuomonę kariuomenės vadas gen. S. Raštikis aiškino, kad mūsų kariuomenė viena su Lenkija kariauti negalinti ir todėl kariuomenės vadovybė yra linkusi taikiai spręsti konfliktą. Po tokio kariuomenės vado pasisakymo posėdžio dalyviai nutarė priimti Lenkijos ultimatumą74.
Abi šalys užmezgė diplomatinius santykius. Į Kauną atvyko Lenkijos pasiuntinys F. Charvatas, o į Varšuvą — K. Škirpa (rudenį K- Škirpą perkėlus į Berlyną, jo vieton Varšuvoje paskirtas J. Šaulys). Buvo pasirašyti taip pat prekybiniai bei kultūriniai susitarimai. Atsinaujino susisiekimas tarp Kauno ir Vilniaus. Vievyje buvo įkurta pasienio muitinė.
Tauta skaudžiai išgyveno ultimatumo priėmimą. Žmones stebino „ne tiek pats ultimatumas, kiek jo besąlyginis priėmimas: jei šiandien priimamas ultimatumas, reikalaująs užmegzti diplomatinius santykius, tai netrukus galįs būti įteiktas ultimatumas, reikalaująs Lietuvos unijos su Lenkija1175.
Nors 1938 m. vasarą priimtoje naujoje šalies Konstitucijoje liko straipsnis, jog Vilnius yra Lietuvos Respublikos sostinė, daugelis žmonių ultimatumo priėmimą suvokė kaip faktinį Vilniaus atsižadėjimą. Juo labiau kad Varšuva ir toliau persekiojo Vilniaus krašto lietuvius, nerodė Lietuvai jokio geranoriškumo. 1938 m. gegužės 18 d. Vilniuje buvo uždaryta Lietuvių mokslo draugija. Neliko lietuviškų pamaldų Sv. Mikalojaus bažnyčioje, vienintelėje, kur iki tol girdėjosi lietuviškas žodis. 1938 m. rudenį, Lenkijai reikalaujant, Lietuvos vyriausybė uždarė 25 tūkst. narių turėjusią Vilniaus vadavimo sąjungą, taip pat Vilniaus fondą, jungusį 700 tūkst: žmonių ir finansiškai rėmusį Vilniaus krašto lietuvių veiklą. Nustojo eiti žurnalas „Mūsų Vilnius44, o spalio 9-ąją pirmą kartą oficialiai nebuvo minima Vilniaus gedulo diena. , \
Ultimatumo priėmimas buvo moralinis smūgis ir taip pašlijusiam prezidento A. Smetonos prestižui (juk dar tik 1938 m. sausio 5 d. jis kalbėjo: „Lenkija <,..> neprivers Lietuvos pasirašyti neteisingą sutarti ir užmegzti su jąja santykius44), taip pat visam autoritariniam režimui. Kaune ir kituose miestuose vyko protesto mitingai. Garsiausiai savo nepasitenkinimą reiškė jaunimas. Studentų organizacijos, net tautininkų įtakoje buvę neolituanai, smerkė kapituliacinę vyriausybės politiką.
Priėmus Lenkijos ultimatumą, suaktyvėjo opozicinių jėgų veikla. Susikūrė valdžios paleistų krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų partijų veikėjų sąjunga, gavusi Ašies vardą. Jos atstovai norėjo įteikti Ministrų kabinetui memorandumą, kuriame reikalavo sudaryti naują koalicinę vyriausybę. Ministrų kabinetui atsisakius priimti memorandumą ir net kalbėtis su delegatais, opozicinės jėgos, pavadinusios šį dokumentą atsišaukimu j tautą ir vyriausybę, atspausdino jį ir platino visuomenėje. Jame, lie kita ko, buvo sakoma: „Prievartos pažeminta vyriausybė negali 'atstovauti Lietuvai ir ginti jos reikalų. Konsoliduoti tautą pavojaus valandoje, surišti ją ir paskatinti vieningam žygiui, sukelti jok pajėgumą ir padaryti atsparią jos laukiantiems sunkiems išbandymams gali tik nauja, koalicijos pagrindais sudaryta ir visiems mūsų valstybiškai nusistačiusiems sluoksniams atstovaujanti vyriausybė" 7B.
Nauja vyriausybė buvo sudaryta, tačiau ne tokia, kokios tikėjosi opozicija. Kovo 24 d. кип. V. Mironas, vienas LTS vadovų, Lietuvos suartėjimo su Lenkija šalininkas, prezidento pavestas suformavo naują Ministrų kabinetą. Anot A. Merkelio, tai-buvo pats tautininkiškiausias iš visų iki tol buvusių kabinetų. Be paties premjero, dar 5 rųinistrai buvo žymūs LTS veikėjai (J. Tūbelis — žemės ūkio, J. Tonkūnas — švietimo, J. Indrišiū-nas — finansų, S. Stanišauskis — susisiekimo, B. Masiulis — teisingumo). Krašto apsaugos ministro pareigas ėjo gen. S. Raštikis, o užsienio reikalų — nepartinis S. Lozoraitis. V. Mirono Ministrų kabinete, kaip ir ankstesnėse vyriausybėse, opozicijos atstovų nebuvo.