Eduard Štorch. Lovci mamutů
Vertė
Arnoldas Piročkinas
Iliustravo
Zdeněk Burian
PIRMOJI DALIS
ANT DYJOS KRANTO
MORAVIJA — PUIKI ŠALIS
Ji mėgsta saulę ir stiepiasi į ją. Šiaurėje dunkso jos aukščiausieji kalnai, pietuose plyti didžiausia žemuma. Vidury iškilęs nuostabaus grožio kalnynas; jame gruma pilni varveklių urvai ir žiojėja gilios bedugnės.
Visi Moravijos vandenys bėga šlaitais į pietus. Tiktai pačiame pasienyje upės susilieja į vieną galingą srovę. Kaip tik šis kalnynas neleido joms susilieti anksčiau. Kalnynas dalija Moraviją į du didelius slėnius: vakarinėje šalies pusėje visus vandenis suima vingrioji Dyja, rytinė pusė atiduoda visą savo vandenį Moravos upei. Abi upės paskiau susitinka toli pietuose, pelkėtame krašte. Netgi žodis „Morava“ kažkada yra reiškęs „liūną“.
Paskutinė didelė galingosios Dyjos kilpa apsuka Pavlovo klinčių kalnus, kurių ketera kaip stati 400 metrų siena dunkso virš aplinkinės žemumos. Pavlovo kalnų slėnyje, ant Dyjos kranto yra Žemųjų Vestonicų gyvenvietė, šiandien garsi visame pasaulyje. Ji įsikūrusi viršum storo geltono žiedžiamojo molio sluoksnio. 1924 m. vietos plytinėje buvo rasta daugybė priešistorinių žvėrių kaulų — daugiausia mamutų — ir titnago lūženų. Šis radinys rodo, kad čia, Pavlovo kalnų papėdėje, ant upės kranto, kadaise yra buvusi didžiulė, gal būt, didžiausia pasaulyje priešistorinių medžiotojų stovykla.
JAUNIEJI MEDŽIOTOJAI
Saulė spindi viršum aukščiausios Pavlovo kalnų viršūnės ir maudo savo šiltus spindulius žėrinčiuose didžiosios žemumos vandenyse.
Sunku pasakyti, kur vingiuoja Dyja. Triskart platesnė negu šiandien, ji raityte raitosi per kraštą, išsiskaidydama šakomis, jungdamasi su ežerėliais ir senvagėmis, vengdama balų, ir dažnai vešliuose žaliuose atvašynuose nė neatskirsi, kur vanduo, o kur sausuma.
Jihlavka ir Svratka išsišakojusios susipina neužmatomoje žemumoje, ir nežinia, kur iš tikrųjų jos įteka į Dyją. Aibės uodų ir musyčių zyzia viršum liūnų ir negailestingai kanda kiekvieną gyvulį ir žmogų, kuris per tą platų kraštą keliauja. Kas gali, dumia nuo jų į mišką ir aukštesnes kalvas, kur jų vis dėlto tiek nėra.
Kalvelėje tarp Dyjos ir kalnų viršūnių žaidžia pulkelis nuogų vaikų. Čia dvelkiąs gaivus vėjas nuvaiko įkyrius uodus ir siurbėles muses. Dar prieš valandėlę berniukai išvaikė mergaites, grasindami joms akmenimis. Jie nenorėjo su jomis žaisti. Juk iš berniukų kada nors užaugs medžiotojai, kovotojai su lokiais, mamutais ir raganosiais, tad ar gali jie žemintis, žaisdami su mergiotėmis, kurios tesugeba išdirbti kailius, juos kramtydamos! Vyrai — tunto viešpačiai, nors jie dar tokie maži, kad nė lanko neištempia.
Bet įsižaidę vaikai vėl susimaišė ir šit jau linksmai slapukauja, užmiršę pirmąjį žmonių visuomenės susiskirstymą — skirtumą tarp berniukų ir mergaičių. Visi jie lygiai miklūs, puikiai laksto, šokinėja ir karstosi medžiais. Ir mažyliai, nenorėdami atsilikti, laikosi narsiai. Vienas bamblys parvirto ant akmenų; iš peties ir kaktos jam srūva kraujas, pramuštame kelyje — mėlynė. Berniūkštis pakilo apsiašarojęs, raukydamasis iš skausmo. Kiti berniukai tuoj pribėgo prie jo ir dabar stovi greta, tikėdamiesi, kad gaus pasišaipyti, jei tik tas ims žliumbti. Bet susižeidęs berniūkštis murzina ranka pasitrynė akis, patraukė nosimi ir net prisivertė šyptelėti.
Draugų pajuoka skaudesnė už alkį, už šaltį, ji nepakeliama kaip ugnies lyžtelėjimas. Berniūkštis, įveikęs skausmą, vargais negalais išsišiepia. Jo sąmonėje jau įsirėžęs medžiotojų įstatymas, einąs iš kartos į kartą; jis sako, kad tas, kad pasiduoda skausmui, niekam tikęs. Toks vertai baudžiamas pajuoka, neš kitiems tunto nariams jis yra sluogas sunkioje gyvenimo kovoje.
Berniukams nepasisekė: negavo progos triukšmingai pasityčioti iš vargšelio. Vabaliukas — narsus berniūkštis, nors į medį dar neįlipa ir akmens toli nenusviedžia. Šiandien jis nusipelnė pagyrimo. Visi berniukai, mėgdžiodami lokį, choru sumaurojo:
— Hoū-ū! Hoū-ū! Hoū-ū!
Berniūkštis, patenkintas tokiu pagyrimu, net skausmą pamiršo. Jis vėl įsijungė į žaidimą ir tik truputį šlubavo.
Mergaitės pabaidė kurapkų pulkelį. Visi vaikai stebėjo jas, kur jos nutūps.
Vikrus kokių dvylikos metų berniukas su keliais pavertais kauliukais ant kaklo ranka parodė į viršų…
Skaisčioje mėlynėje viršum dabartinių Vestonicų suko plėšrūnas. Jis leidosi, beveik nejudindamas sparnų.
Vos kurapkos nutūpė, didysis paukštis puolė kaip akmuo žemyn ir dingo brūzgynuose. Gegutė nebūtų triskart sukukavus, o plėšrūnas jau pakilo aukštyn. Naguose laikydamas kurapką, jis skrido kažkur kalno viršūnės link ir pamaži nyko tolyje.
— Vanagas… jauniklis! — pasakė berniukas su puošmena ant kaklo ir mostelėjo ranka Pavlovo kalnų link. Jo balsas skambėjo gana šiurkščiai. Buvo aišku, kad jam sunku kalbėti. Savo kalbą jis gerokai papildydavo gestais, mat, tada visi daugiau kalbėdavo rankomis ir veidu, negu lūpomis.
— Kopčemai, kurapkų gaudyti! — paragino berniuką jo draugas ir tuoj nuėjo į tą pusę, kur nutūpė kurapkos.
Kopčemas pritardamas kažką sumurkė ir nusekė paskui savo geriausiąjį draugą, visada linksmą Voveriuką. Prie jų prisidėjo dar du berniukai, o kiti vaikai vėl ėmė vaikytis po miško atvašynus.
Keturi aštuonerių dvylikos metų berniukai sėlino krūmais ir uolomis. Beeidami kiekvienas pasirinko po keletą patogių sviesti akmenukų. Matyti, kad greitasis Kopčemas — šios mažos šutvės vadas. Kiti berniukai visur juo seka.
Šlaito įlinkyje Kopčemas sustojo ir apsidairė.
Toli toli plytėjo neaprėpiamas kraštas, palei horizontą išrantytas melsvomis kalvomis. Į šiaurės vakarus kilo banga už bangos, o tolumoje dangų rėmė aukštieji Chržibai. Už Dyjos kalvelėse buvo matyti vienur žalios retos giraitės, kitur krūmais apžėlusios laukymės. Palei Dyją spindėjo skaidrūs ežerėliai ir rangėsi tylios senvagės. O pakalnėje, prie upės susispietusios palapinės rodė ten esant medžiotojų tunto stovyklą. Iš laužo į padangę stulpu kilo dūmai. Joks balsas nepasiekė berniukų, ir iš čia buvo sunku gerai įžiūrėti ten bruzdančius medžiotojus.
Kopčemas šliauždamas aplenkė dygiųjų gervuogių krūmą. Jis nusėlino toliau žemyn, kur tikėjosi užklupti kurapkų pulką. Draugai atsiliko, — jis jiems neberūpėjo. Jų dėmesį patraukė bepradedančios sirpti žemuogės. Žemuogynas tęsėsi labai toli aukštyn. Berniukai neatsilaikė ir tuoj pradėjo godžiai rinkti raudonas uogas. Jie net pukšėdami čiaumojo žemuoges ir prunkštė, spjaudydami lapelius, kurie su uogomis pakliūdavo jiems į burną.
Kopčemas išdidžiai pažvelgė į smaližius uogautojus ir atsargiai žengė tolyn, kartkartėmis užsislėpdamas įdubose ir krūmuose ir šliauždamas per uolas pilvu kaip driežas. Berniukas degė medžioklės aistra. Jis ne toks, kaip toji vaikų smulkmė, kuri tik laukia, ką jiems motinos atkiš ar ką suaugę medžiotojai prie stovyklos laužo pames. Kopčemas kai ką jau ir pats įstengia. Lapės dantys, suverti kaip karoliai ant kaklo, rodo, kad kovoje jis jau yra įveikęs keletą nemažų lapių. O kiek baltųjų kiškių, baikščių švilpikų ir gardžių starų prigaudė, toks stiprus ir miklus vaikinas nė nesigirs! Tą geba net kai kurios mergiotės. Vakar starą sugavo net mažiukas Cebikas, kuris dar nemoka nei plaukti, nei į medžius laipioti. Kopčemas nepabūgtų kovoti nei su klastingu vilku, nei su kraugere lūšimi, nei su dar didesniais plėšrūnais!