Stovykla beveik tuščia. Prie laužo liko tik dvi senyvos moterys ir maži vaikai.
Vilko Nagas, atbėgęs nuo kalno prie išvykstančių medžiotojų, patvirtino, kad mamutų banda iš tiesų pasirodžiusi visai netoli: tarp artimiausiųjų kalnų ir Dyjos. Jie eina prieš upės srovę. Jų daug, ir jie žengia išsisklaidę, keliais būriais.
Taip pat ir nuo Gauruočiaus atėjo pasiuntinys su tokioms pačiomis žiniomis. Jis patariąs medžiotojams tuo tarpu gerai pasislėpti. Mamutai neturį per anksti pamatyti medžiotojų. Jie galį pasukti kitur.
— Mes žinom, kas daryti! — susierzinęs šūkavo Peštukas. — Gauruočius tegu patarinėja vaikams, o ne medžiotojams.
Mamutaitis gynė gerus Gauruočiaus patarimus ir įrodė tuntui, kad reikia susiskirstyti į kelis būrius. Vilko Nagas nulips nuo kalvos ir su keliais medžiotojais saugos kalnų pusę. Gauruočius su savo draugais sergės Dyjos pakrantes ir neleis mamutų, jeigu jie kartais norėtų eiti per upę. Mamutaičio būrys, pasislėpęs pasalose, praleis mamutus ir gins juos į liūnus. Moterys liks pasislėpusios slėnyje ir šaukdamos gąsdins bandą, jeigu ji norėtų pasukti stovyklos kryptimi.
— Taip vilkai žiemą medžioja, — gyrė medžiotojai planą ir panašiai kaip vilkai, puolantys didelę bandą, susiskirstė būriais.
Peštukas, žinoma, niurnėjo ir nepatenkintas šūkalojo:
— Vieni šen, kiti ten — skaldote tuntą! Visi — vieną mamutą!
Mamutaitis ir kiti medžiotojai griežtai pažvelgė į Peštuką ir daugiau nekreipė dėmesio į jo šnekas.
Žygis prasidėjo gerai. Mamutų banda vis artėjo. Jau buvo galima įžiūrėti atskirus gyvulius pirmajame būryje. Už beržų ir alksnių jaunuolyno jau lingavo kito mamutų būrio gauruotos keteros. Kartais pasirodydavo aukštyn iškelti ilgi straubliai, mojuojantys nulaužtomis šakomis, ir subaltuodavo milžiniškų ilčių balti lankai.
Išsirikiavusius medžiotojus tarsi drugys krėtė. Jų akys blizgėjo, o mėšlungiškai spaudžiamos ietys virpėjo rankose. Daugeliui rasojo kaktos.
Vilko Nagas krankteli kaip varna — duoda ženklą, kad viskas eina kaip reikiant. Gauruočius.taip pat jam atsiliepia nuo upės. Mamutaitis pasaloje laukia akimirkos, kada galės užklupti bandą ir nuvesti ją į pražūtį. Pasislėpęs už krūmo, jis atsargiai stebi kiekvieną mamutų judesį.
Pirmieji mamutai jau čia.
Didelis mamutas skina kelią jaunikliams. Mojuodamas straubliu į visus šonus, laužo atžalas ir kemšasi į snukį. Lapnodamas didelėmis ausimis, jis vaiko įkyrius uodus. Paskui jį einą mamutai praplatina taką ir taip jį sutrypia, kad pasidaro platus kelias. Vienas mamutas pasikasė į medį, ir tas nulūžo kaip žolės stiebelis. Jauniklis peštelėjo nuo nulaužto medžio visą viršūnę ir žaisdamas velka ją žeme.
Mamutai iš lengvo ir ramiai eina į priekį — jie nieko nenujaučia. Įsižaidę mamutukai visą laiką pinasi seniams po kojomis.
PRARASTAS GROBIS
Dar valandėlė — ir didžioji kova prasidės.
Staiga Mamutaitis pastebėjo paskutiniuose bandos būriuose smarkų sujudimą. Išsigandę mamutai bėgo šalin iš sutrypto kelio ir garsiai trimitavo.
Kas gi ten dedasi? Gal kas mamutus išgąsdino? Juk vilkai nedrįsta pulti mamutų, lokiai taip pat nepuls jų bandos. Gal liūtas ar tigras, juos pajutęs, išėjo iš savo urvo kalnuose?
Tarp mamutų didėjo sąmyšis. Keli išgąsdinti žvėrys išsuko iš sutrypto tako. Abi sparninės medžiotojų grupės — Vilko Nago ir Gauruočiaus — pagalvojo, kad jau prasidėjo medžioklė, ir užgriuvo bandą. Nuo to sąmyšis dar padidėjo.
Mamutaitis, matydamas, kad mamutai išsilaksto, daugiau nelaukė ir ėmė ginti bandą liūnų link. Vienas didelis mamutas, prasibrovęs pro krūmus, atsidūrė tiesiog prieš Mamutaitį. Medžiotojas šaltakraujiškai laukė, kol milžinas dundėjo į jį. Išvengęs baisaus straublio, iš visų jėgų įvarė aštrią ietį mamutui į paslėpsnius. Neturėjo kada nė ieties iš žaizdos ištraukti. Mamutas nudūmė tolyn su ietimi.
Mamutaitis nusistebėjo. Jis tikėjosi, kad mamutas įnirš ir prasidės žūtbūtinė kova. Tačiau sužeistasis mamutas nė nepajuto gilios žaizdos. Kas tai? Tikriausiai dramblys, kažkieno išgąsdintas, nenori gaišti.
Mamutaičio draugai dėl to ne mažiau nustebo ir susirūpino. Ruošdamiesi sutikti mamutus, jie tikėjosi žūtbūtinės kovos, o čia — mamutas bėga! Tik spėjo pamatyti, kaip, prasispraudęs pro du medžius, jis nulaužė iš žaizdos kyšančią ietį. Suklupo, bet viena akimirka vėl pašoko ir nudūmė prie bandos.
Antai jau dunda keletas kitų mamutų. Lūžinėja šakos, trypimas vis smarkėja, vienur kitur griūva išversti medžiai.
Prie Mamutaičio pribėgo uždusęs berniukas. Tai Kopčemas. Jo išsigandusiose akyse — siaubas, nustebimas, neviltis.
— Svetimi medžiotojai! — sudejavo jis ir parkrito žolėje.
Mamutaičio būrys, apstulbintas netikėtos žinios, neteko nuovokos. Medžiotojai išsigandę pašoko ir bejėgiškai stumdėsi, nežinodami, ką daryti. Ir nenuostabu: per patį sėkmingos medžioklės įkarštį — tokia netikėta žinia!
Įsikarščiavęs Mamutaitis, pagriebė berniuką, pastatė jį ant kojų.
— Kas yra? Ką matei? Kur jie? — kamantinėjo jį.
Kopčemas, truputį atsigavęs, sunkiai ištarė:
— Kažkokie medžiotojai… medžiotojai… daug mamutų medžiotojų!..
Kokia nelemta naujiena Vestonicų tuntui! Jei mamutus vejasi kokie svetimi medžiotojai — tikriausiai bus smarkus susirėmimas. Tuntui, gal būt, reikės stoti į žūtbūtinę kovą su svetimaisiais įsibrovėliais. Reikia kuo skubiausiai duoti žinią kitiems tunto nariams, kad priešai neužkluptų jų netikėtai. Džganas ir Kluchas tuoj nubėgo jiems pranešti. Mamutaitis su keliais kitais medžiotojais išėjo į žvalgybą. Dabar jie leido mamutams laisvai bėgti, traukėsi jiems iš kelio ir tik dairėsi svetimųjų medžiotojų: kur jie ir ar labai stiprūs.
Staiga pasigirsta smarkus riksmas. Matyt, nutiko kažkas nepaprasta. Mamutaičio būrys skuba triukšmo link. Ir šit medžiotojai mato, kaip Vilko Nago būrys, apstojęs sužeistą mamutą, su juo mirtinai kovoja. Pavyko įbesti į mamutą keletą iečių. Įsiutusiam mamutui ir iš straublio srūva kraujas, matyt, nuo kirvio smūgio.
Tą minutę į kovą stojo ryžtingasis Mamutaitis su savo medžiotojais, ir visi, kovos įkarščio pagauti, užmiršo priešą.
Sužeistasis mamutas siautėjo lyg padūkęs. Iltimis jis partrenkė vieną medžiotoją ir būtų jį sutrypęs, bet kitas vyras drąsiai prišoko iš užpakalio ir dviem stipriais smūgiais perkirto žvėriui užpakalinių kojų sausgysles. Mamutas susmuko užpakaliu ant žemės ir, pakėlęs straublį, išsižiojo. Kažkas sviedė ietį ir pataikė į atvertus nasrus. Mamutas tuoj straubliu išsitraukė ietį ir įsiutęs pašoko.
Medžiotojai nuo jo spruko į krūmus, o mamutas įtūžęs ėmė juos vytis, viską trempdamas savo kelyje. Jis išbėgo į mažą kalvelę. Ir štai — prieš jį apstulbęs stovi svetimųjų medžiotojų būrys.
Jie dar nebuvo pasirengę puolimui, ir įniršęs mamutas parbloškė du medžiotojus. Būtų dar daugiau sutrypęs, jeigu kiti nebūtų paskutinę akimirką išlakstę.
Mamutas staptelėjo. Jis kinkavo galvą, svyruodamas visu kūnu. Pamiške nubėgo dar du mamutai, patelė su jaunikliu. Sužeistasis mamutas sutrypė kelis žemus berželius ir nubėgo per lauką prie baubiančios bandos.
Mamutaičio ir Nago būreliai iššoko iš už priedangos ir nesvyruodami iš karto puolė prie svetimųjų medžiotojų, išsislapsčiusių šen bei ten krūmuose. Tokiais atvejais greitumas nulemia sėkmę. Svetimieji medžiotojai, kurie visi smakruose buvo išsitatuiravę po kelis brūkšnelius, iki šiol nežinojo čia esant Vestonicų tunto, todėl buvo taip nustebinti ir apstulbinti netikėto užpuolimo, kad nedaug tesigynė. Jie bėgo, ir Vestonicų medžiotojai džiaugėsi lengva pergale. Jie jau galvojo nuginsią svetimuosius medžiotojus ir paskui, grįžę prie mamutų bandos, laimingai baigsią savo medžioklę.