— Paskui juos! — šaukė Mamutaitis, Nagas, Kluchas ir kiti įniršę medžiotojai, mojuodami ginklais. Dabar buvo aišku, kodėl mamutai buvo taip išsigandę ir lėkė be atokvėpio: juos ginė svetimas tuntas.
Vestonicų medžiotojai nemėgsta, kad kas svetimas medžiotų jų teritorijoje. Nė vienas tuntas to nepakęs. Štai ką skelbia visų pripažintas nerašytas įstatymas:
„Žvėrys visada priklauso jų gyvenamose apylinkėse įsikūrusiam tuntui. Plotas, kuriame galima matyti stovyklos laužo dūmus, kiekvienam medžiotojui yra „tabu“, tai yra draudžiamoji teritorija.“
Svetimasis tuntas pažeidė šį amžinąjį įstatymą, ir todėl jis turi būti nubaustas. Medžiotojai su rečiuotais smakrais dar pasigailės savo įžūlumo.
Vestonicų vyrai apibėrė bėgančius įsibrovėlius karingais šauksmais. Ir nerangusis Storulis, ir vangusis Ešerys, ir paprastai visada paskutinis Niaura lėkė pirmosiose gretose, šalia Mamutaičio, Nago ir stipriojo Šlubio. Šiandien bus didelė pergalė ir didelis grobis! Huja, huja!
Bet tikosi kažkas netikėta. Svetimieji medžiotojai išbėgo iš reto jaunuolyno į atvirą stepę. Vestonicų didvyriai jau džiaugėsi, kad žolėtoje lygumoje svetimieji negalėsią niekur pasislėpti.
Tačiau tada bėgliai medžiotojai netikėtai sustojo. Jie jau nebepuola slėptis, bet džiaugsmingai šūkauja ir kažkam moja.
Kai vestoniciškiai, išbėgę iš miškelio, apsidairė po plačią lygumą, jie net krūptelėjo. Juos pagavo baimė ir nuostaba. Stepe jų link artinosi didžiulis pulkas svetimų žmonių.
Naujai užplūdę medžiotojai, savo draugų šauksmų paskatinti, atsakė kovos šūkiais ir jau šoko menko Vestonicų būrio link. Jie tuoj susigaudę kas kaip: jų žvalgyba, išsiųsta pirma kitų paskui mamutų bandą, susitiko su vietiniu tuntu, kuris, žinoma, gina savo medžioklės teritoriją. Tačiau jų daugiau, negu vietinių medžiotojų, todėl „tabu“ įstatymas negalioja. Tesprendžia jėga. Stipriojo jėga vertesnė už silpnojo teisę. Ir atėjūnai šoko prie vietinio tunto!
Kelios lengvos ietys nulėkė prie sutrikusių Vestonicų medžiotojų kojų. Svetimųjų šauksmas virto grėsmingu staugimu. Vestonicų medžiotojai, bematant pamatę, kad nėra jokios vilties laimėti prieš tokią žymią persvarą, leidosi bėgti.
Svetimieji medžiotojai, staugdami dar garsiau, dabar vijosi vestoniciškius kaip alkani vilkai vienišą elnią. Vargas tam, kurį pavys!
Vestonicų medžiotojai, pasinaudoję tankme, kad priešai nematytų, kur jie bėga, vis dėlto kiek atitolo nuo įsibrovėlių. Tačiau sustoti jie negali, turi lėkti neatsikvėpdami. Bet koks delsimas — tai mirtis. Jie iš paskutiniųjų stengiasi laikytis krūvoj, silpnesnieji šliejasi prie patyrusių ir stiprių medžiotojų. Kas paklys miške, tas niekada nebepavys draugų.
Kokia nelaiminga ši diena! šiandien žus visas Vestonicų tuntas! Niekur nėra išsigelbėjimo, priešai slenka kaip debesis, ir gal veikiai neliks nė vieno medžiotojo, kuris ištuštėjusioje stovykloje sušuktų:
— Viskas žuvo — bėkite!
Rodosi, kad Vestonicų tunto likimas išspręstas. Nėra jokios vilties išsigelbėti. Visi bus išžudyti, o naujieji valdovai užkurs pergalės ugnį Pavlovo kalnuose ir ims medžioti šiame krašte, pilname žvėrių.
Mamutaitis, Nagas, Ukmasas ir kiti Vestonicų medžiotojai kartkartėmis mėgino bent valandėlę sustabdyti besiveržiančius įsibrovėlius, bet jų narsumo neužteko įveikti pajėgesniam priešui. Po kelių nesėkmingų bandymų jie turėjo dar greičiau sprukti. Užpuolikai kone apsupo jų būrį.
Netikėtai iš tankumyno išgriūva sužeistasis mamutas. Jo gauruotame, ilgais šeriais apaugusiame kūne styro kelios nulūžusios ietys.
Vestoniciškiai leidžiasi bėgti nuo jo. Svetimieji, įkaitinti kovos, nesvyruodami užgriūva mamutą, badydami jį iš visų pusių ietimis. Mamutas visas žaizdotas ir jau gerokai nukraujavęs, todėl ginasi silpnai ir pats nepuola. Medžiotojai tikisi jį veikiai krisiant, tad nepalieka jo, ir vestoniciškiai kurį laiką bėga tolyn priešų nevejami. Oi, kokia brangi ta maža atokvėpio valandėlė, ji daug padės tuntui!
Prie Dyjos laukė Gauruočius su keliais medžiotojais. Jie matė panišką būrio bėgimą ir taip pat jau buvo pastebėję priešus. Patyręs Gauruočius tuoj sumetė, kad kovoti prieš stiprius įsibrovėlius beviltiška, todėl jis ėmė telkti išsisklaidžiusius vyrus, moteris ir vaikus prie Dyjos. Jis nutarė, kad norint išgelbėti savo ir kitų išlikusių tunto narių gyvybę, reikia perbristi per upę.
Abi tunto dalys susijungė. Baimė ir siaubas visų akyse. Netekta keleto vyrų ir moterų. Jie matė draugų mirtį, matė, kaip svetimieji grobikai nusivilko moteris. Tuntas gailisi jų netekęs, jis gerokai apsilpęs. O kam dar teks žūti nuo nežinančių pasigailėjimo įsibrovėlių rankos?
Atokvėpio valandėlė greitai baigėsi. Vėjas atnešė priešų būrio kovos šūkį. Tuntas turi bėgti toliau. Kaip dabar reikėtų blaivaus vado, kuris griežtai įsakytų, ką daryti tokią sprendžiamą valandą! Bet vado nėra, nėra susiklausymo ir vienybės, panika viešpatauja tunte!
Gauruočius, Mamutaitis ir Nagas greitosiomis tariasi. Stipruolis šaukia, kad reikėtų skubėti į stovyklą ir pasiimti bent kiek iš sumedžiotų kailių. Gauruočius susierzinęs mosteli ranka.
— Tylėk! — sudraudė jis godųjį medžiotoją.
— Į vandenį! — įsakė vyrai, ir tuntas, visai nesvarstydamas, šoko į upę.
Medžiotojai žino šią vietą: čia, nusekus vandeniui, nebloga brasta. Tačiau šiandien smarki srovė, ji gali parversti ir stiprų vyrą. Bet išeities nėra, delsti negalima. Kas pereis, liks gyvas, kas paskęs, tas paskęs — nieko kito nebelieka.
— Į vandenį! — vėl paragino Mamutaitis ir Gauruočius vyrus ant kranto.
— Stovykloje turiu puikų lūšies kailiuką, — niurzgė Stipruolis, — ir vilko kailį žiemai… ir elnio odos kelnes!
Gauruočius stumtelėjo Stipruolį, ir tas jau spurdėjo vandenyje.
Pelėda, Stipruolis ir Kiškis, rodydami upėje brastą, jau artėja prie kito kranto. Moterys su vaikais ant nugarų sunkiai grumiasi su srove. Vyrai turi jas vesti. Didesnieji vaikai narsiai brenda patys, tik kai srovė kurį parverčia, artimiausias medžiotojas sugriebia jį už rankos. Pirmasis į krantą iššoko Voveriukas, o tuoj po jo Kopčemas. Abu berniukai, paprastai linksmi ir triukšmingi, dabar tylūs ir išsigandę. Jie nuliūdę, įbauginti netikėtos negandos. Vaikai girdėjo, kaip medžiotojai kalbėjosi, kad stovykloje negalima nieko išgelbėti. Kas ten likęs, tas būsiąs užmuštas, o įsibrovėliai pavogsią visas kailių atsargas, įrankius, ginklus, pilnas turto palapines. Kokia baisi nelaimė! Jie prarado viską! Miegąs Nianas, paliktas stovykloje, neištrūks gyvas. Neišsigelbės nė moterys ir vaikai, kurie ten pasiliko… Baisu pagalvoti!
Bet Mamutaitis ir Gauruočius ragina skubėti, traukdami atsiliekančius už rankos arba tiesdami ietis jiems įsikibti. Kieno viena ranka laisva, tas laiko sugniaužęs stebuklingąjį amuletą, kabantį ant kaklo. Burtas teikia jėgų negailestingoje srovėje ir padeda pavojuje — tuo visi tiki!
Iš tikrųjų visi laimingai perbrido upę, nors, įbridus iki jos vidurio, reikėjo su dideliu vargu susikibti rankomis, kad išsilaikytų moterys ir vaikai. Kai kuriuos srovė kiek panešė, bet vis dėlto ir tie išsikapstė.
Ant kranto visi tuoj pasislėpė tankmėje, kad priešas nepastebėtų. Truputį atsikvėpę, slinko paskui Gauruočių; reikėjo laikytis visai tyliai ir rūpestingai slėptis.