Priešas nesirodo; jis, matyt, dar užsiėmęs sužeistu mamutu — tikra laimė Vestonicų tuntui! Mamutaitis kiek aprimo ir pasakė, kad priešas gal nepersekios jų už upės.
Galiuką kelio jie traukė Dyjos pakrante prieš srovę. Norėdami suklaidinti priešų tuntą, patogioje vietoje galiuką brido vandeniu. Pasiekę didelę pelkę, — prie ramiosios Svratkos, kuri ten įteka į Dyją, — jau nebėgo prieš srovę, bet pasuko pagal Svratką tiesiai į šiaurę. Medžiotojai slinko paniurę ir tylūs. Jie neteko kailių, puikių ginklų ir titnagų — visa paliko stovykloje. Sunku bus dabar jiems gyventi!
Pavargusios moterys reikalavo poilsio. Padėjusios vaikus ant žemės, jos ilsėjosi. Kiškis ir Stipruolis, radę atvirą, kiek pakilesnę vietą, atsigręžę žvalgė į Dyją, kurioje atsispindėjo raudona besileidžianti saulė.
Plati lyguma nutįsusi labai toli. Tik pietuose smygso aštrios Pavlovo kalnų viršūnės. Kažkur tarp jų ir Dyjos likosi Vestonicų stovykla.
Ji ne tuščia. Abu medžiotojai staiga pastebėjo balsvą dūmų stulpą — jis kyla iš jų stovyklos! Svetimieji medžiotojai jau įsikūrė jų palapinėse ir įdegė jų ugnį, kuri negeso tris žiemas! Jau pribaigė mamutą ir dabar puotauja…
Kiškis ir Stipruolis susižvalgė ir liūdnai išsiviepė. Jų vaizduotėje iškilo viliojantis puotos vaizdas. Kaip godžiai pasičiuptų jie dabar po keptą mamuto kojos ar straublio gabalą. Abiem medžiotojams net seilės teka iš burnos.
— Žiūrėk ten! — išsigandęs pakilo Stipruolis.
Ne per toliausia matyti grupė medžiotojų. Jie ieško pėdų ir seka jomis.
— Tai jie! Jie persekioja mus! — sušuko Kiškis ir nubėgo žadinti besiilsinčio tunto. Nors visi ir nuvargę, vėl reikia sprukti.
Po valandėlės Vestonicų tuntas vėl bėgo.
Priešų tuntas, matyt, labai gausingas, jei iš naujosios stovyklos gali pasiųsti būrį vyrų vytis senųjų šio krašto šeimininkų. Vestonicų tuntas negali pasipriešinti nė šiam būriui: jau per daug jie nuvargę ir prislėgti. Jie ieško išsigelbėjimo, bėgdami tolyn. Negalima staptelėti nė dėl silpnųjų ir sužeistųjų. Kas pasiliks — tas pražus. Atsilikus Karkliui ir Kreiviui, kurie buvo sužeisti į galvą, o vėliau Uzgui ir Otriui, susižalojusiems kojas, tuntas nė nesustojo. Lengviau sužeisti Stipruolis, Storulis ir Ukmasas dar laikosi ant kojų. Jie skuba, sukandę dantis ir nuleidę galvas.
Alkani vaikai išgąstingai žvalgosi. Jie bijo. Tylėdami bėga paskui suaugusius ir pakelėje nė prie išsirpusios uogelės nepasilenkia. Tyliai verkšlena ir klupinėja per velėnas ir krūmokšnius. Pro ašaras nė kelio nemato.
Gniūžtelė įširdusi nusimetė verkiančią mergaitę, kurią buvo prisirišusi už nugaros ir gerai jai įkrėtė. Kūdikis dar smarkiau prabliuvo. Medžiotojai ją piktai subarė:
— Tylėk, varle, išduosi mus!
Bet alkanas kūdikis nenutilo. Kankino jį uodai, jie buvo tūpte nutūpę akis ir burnelę.
Gniūžtelė vėl nusimetė mergaitę nuo nugaros ir pakratė. Bet ta įsiverkė dar labiau. Čia persiutusi motina pagriebė mergytę už kojos ir piktai ją nusiautė už krūmo į pelkę. Verksmas liovėsi. O tuntas bėgo toliau, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Motina gali daryti su savo vaiku, ką nori. Niekas jai dėl to nepriekaištauja. Gniūžtelė numetė nereikalingą vaiką — daiktą, kuris priklausė tik jai. Dėl to negalima gaišti, tolyn!
Tirštėjant tamsai, priešai pagaliau liovėsi vijęsi. Jau sunku įžiūrėti pėdas. Persekiotojai sustojo ir įsikūrė nakvynės. Rytą jie vysis Vestonicų tuntą toliau. Dieną pėdos bus aiškiai matomos ir gerai rodys jiems kelią.
Visai nusivaręs Vestonicų tuntas dar galiuką bėgo. Tačiau paskui staiga vienas po kito sugriuvo ant žemės.
Moterys ir vaikai susispaudė sausoje daubelėje, o medžiotojai suvirto šalia jų. Visus nugalėjo nuovargis. Jiems jau buvo vis tiek, pasivys ar nepasivys juos negailestingi priešai. Po valandėlės visi miegojo.
Lapė pribėgusi apuostė miegantį Voveriuką. Kai ji prikišo jam prie veido snukutį, berniukas per miegą mostelėjo, ir vagilė išsigandusi nubėgo.
Vėjas šniokščia jaunuolyne, lankstydamas šakas.
Mėnulis, pusiau pasislėpęs debesėliuose, silpnai apšviečia bėglius.
Jau niekada tuntas negrįš prie Dyjos Pavlovo kalnyno papėdėje.
Stipresnis nugali, silpnesnis jam paklūsta arba žūva.
ANTROJI DALIS
URVE
NAUJOS VIETOS BEIEŠKANT
Priešų būrys kitą dieną atsidūrė beveik prie dabartinių Cesavos ir Svratkos upių santakos. Medžiotojai užkopė ant paskutinės nuolaidaus kalnyno kalvos; šis kalnynas tįso kairiajame Svratkos krante. Nuo jo viršaus matyti plati Svratkos lyguma, kurią aukštuma dalija į dvi dalis.
Iš šiaurės, iš neužmatomų tolių, čionai beveik visai tiesia vaga plaukia Svratka. Pačioje kalvos papėdėje, siauriausioje žemumos vietoje, padariusi lanką, į Svratką iš rytų įsilieja Cesava. Abi upes dar jungia pelkės — nemaža kliūtis keliaujantiems. Todėl svetimieji medžiotojai galvojo, kad Vestonicų tuntas bėgs geresniuoju keliu — per nuolaidų kalnyną. Bet apsižvalgę nuo viršūnės, jie pamatė, kad bėgantis tuntas jau brenda per Cesavą ir dingsta tankiame jaunuolyne už upės.
Atėjūnai susikrimto. Jie nepavijo Vestonicų tunto ir jo neišmušė, kaip buvo įsakęs galingasis vadas, o dabar jau nebeturėjo noro persekioti toliau.
Ir šiaip jie per daug nutolo nuo savo tunto, pasilikusio Pavlovo kalnų papėdėje, nuo didžiosios mamutų medžioklės ir nuo stovyklos laužo, kur kūpsojo keptos mėsos kalnai. Ko gi dabar alkaniems vilktis paskui vargšų bėglių tuntą, kuris jau negali sutrukdyti jiems valdyti šį kraštą? Užtenka, kad nuginė juos gana toli.
Saulė šviečia viršum tolimo Pavlovo kalnyno. Medžiotojams rodos, kad jie užuodžia stovyklos laužo ir mamuto mėsos kvapą. Net pilvą traukia iš alkio.
Valandėlę jie žiūrėjo į šiaurę, į bėgantį tuntą, po to — į pietus, Pavlovo kalnyno link, o paskui susižvalgė ir vyptelėjo. Netarę nė žodžio, jie leidosi atgal. Tegu vadas juos plūsta, kaip nori. Nesibastys jie čia, kai stovykloje puota.
Pagaliau jie negrįžta visai be laimikio: pribaigė sužeistą Vestonicų tunto medžiotoją, kurį rado gulintį be sąmonės, ištraukė iš pelkės verkiantį kūdikį ir jį pasiėmė. Jų tuntas gali išmaitinti visą pulką tokių svirplių. O iš tos verksnės varlikės išaugs tuntui darbšti moteris.
Medžiotojai, patenkinti savimi, rankomis traiško įkyrius uodus.
Tiktai prie dabartinio Brno kalvų Vestonicų tuntas liovėsi paniškai bėgęs. Čia, miškinguose slėniuose ir uolėtuose upių skardžiuose, buvo kur pasislėpti. Medžiotojai atsikvėpė, kai nuo Petrovo pasižiūrėjo atgal į paupiu tįsančią žemumą pietuose. Net akyliausias medžiotojas nepastebėjo nė mažiausio persekiotojų ženklo.
Tuntas čia įsikūrė keletui dienų. Reikia susimedžioti kokių žvėrių; nuo bado bėgliai labai nusilpo.
Berniukai, vos kiek atsigavę, išėjo „medžioti“, kitaip sakant, pasiieškoti ko užkąsti. Jie buvo labai išalkę ir negalėjo sulaukti vakaro. Čia susilieja trys upės — turėtų gerai sektis žvejyba. Veikiai jie susirado prie vienos upės gerą vietelę.
— Va kokios čia žuvys! — šaukė Voveriukas nudžiugęs, rodydamas iki ištiestos rankos alkūnės.
Paskatinti berniukai, įšokę į negilų upelį, ginė žuvis į seklumą. Žuvytės galvotrūkčiais nėrė tolyn, o dvi trys net iššoko iš vandens tiesiog ant smėlio. Voveriukas mikliai išbėgo iš vandens ir sučiupo didoką kuoją anksčiau, negu ji spėjo nunerti atgal į upę. Berniukas godžiai ėmė graužti spurdančią žuvies galvą, o.jos uodega dar daužėsi jam į krūtinę.