Patenkinti išeinančių medžiotojų veidai rodė, kad jiems urvas labai patiko. Berniukai laukė ištempę ausis, ką pasakys tunto vadas. Ar patiks ir jam? Jau ir moterys su vaikais sulindo į urvą. Priekinėje dalyje visai patogiai tilps visas tuntas, o jei vienas kitas nusikraustys į siaurąjį koridorių, vietos turės per akis.
— Urvas — mūsų! — rimtai pareiškė Stipruolis. — Gera bus žiemoti!
Berniukai šį nutarimą tuoj pasveikino džiaugsmingais šūksmais ir mikliai padėjo moterims įtaisyti urve guolius. Ir medžiotojai pritarė Stipruolio žodžiams vieningu murmesiu. Jiems patiko šis patogus urvas klinčių šlaite. Jame turės per ilgą žiemą saugų ir užtikrintą prieglobstį. Tik gaila, kad jie neturi ugnies! Ji taip puikiai apšviestų ir sušildytų visą urvą! Na, bet ir taip jiems šviesiame urve bus geriau, negu kur šaltyje, sniego pripustytame krūme.
Moterys urve sudėjo tuos kelis kailius, kuriuos nešėsi, ir išmetė lauk žvėrių kaulus ir sausas šakas, kurių buvo prisirinkę kampuose. Paskui susėdo sukryžiavusios kojas, patenkintos, kad kurį laiką vėl turės pastovų būstą.
Nenuoramos vaikai jau vėl lauke — motinos juos išginė — mėlyniauja ir aviečiauja. Viršum urvo šlaitas apaugęs viržiais ir baltais ramunių žiedais. Šen bei ten kyšo nedidelės uolos, prižėlusios beržiukų, ąžuoliukų, pušaičių ir kadagių. Vėjelis linguoja jų viršūnėles.
Vestonicų tuntas susirado naują tėvynę.
ŠVILPIKAI
Kopčemas su Voveriuku paliko mažuosius vaikus rinkti mėlynių ir aviečių, o patys nuėjo tyrinėti naujojo būsto apylinkių.
Atsigėrę vandens iš upelio, vaikai vėl stebėjo, kaip jis dingsta žemėje. Dairėsi, ar nėra kokios skylės, į kurią upelis įteka, bet nerado jokios. Tik pastebėjo, kad vandens vis mažėja ir mažėja ir kad už kelių žingsnių upelio vaga visai sausa. Kopčemas atvertė kelis akmenis, bet ir po jais nebuvo jokios skylės.
— O kaip žuvys? — paklausė Voveriukas.
Kopčemas negalėjo jam pasakyti, kur dingo žuvys.
Jie sugrįžo prie upelio, kur dar buvo gana vandens ir dairėsi žuvų. Būtų pravertusi ir maža žuvytė.
— Upelis mažas — nėra žuvų! — nusprendė Kopčemas.
Voveriukas atsiduso.
— Tad dabar — kiškių! Voveriukas labai mėgsta žuvis ir kiškius!
— Eime, — pritarė draugui Kopčemas, rodydamas į priešingą saulėtą šlaitą.
Voveriukas, užuot atsakęs, tik spygtelėjo, ir jau buvo sutarta: bičiuliai pamėgins sumedžioti kokį kiškelį.
Berniukai kalbėjo sunkiai ir neaiškiai — kaip visi to meto žmonės — ir daugiau pasakydavo balso tonu ir mostais, negu šykščiais žodžiais. Dažnai jie tiesiog nuspėdavo kits kito mintis, nes neturėjo užtektinai žodžių, kad galėtų aiškiai pasakyti, ką galvoja. Kuo daugiau jie stengėsi pasakyti ir suprasti, tuo aštrėjo jų protas, o jų vidaus pasaulis vis labiau tobulėjo.
Voveriukas ir Kopčemas vienas kitą gerai suprato, nors savo mintis reikšdavo įvairiomis grimasomis, visokiais garsais ir kūno judesiais, o daugiausia rankų mostais. Juk yra sena medžiotojų taisyklė, kad medžioklėje reikia kuo mažiau šūkauti ir šnekėti. Kas triukšmingai eina medžioti, tas grįžta nukoręs nosį. Tylaus medžiotojo laimikis plačiai nuskamba!
Tai žinojo ir berniukai, nors kol kas galėjo tik akmenimis medžioti. Kopčemui tereikėjo cyptelėti, ir Voveriukas jau žinojo, ką jis turi galvoje. Abu prisirinko saujas tinkamų svaidyti akmenaičių, nei perdaug mažų ir plokščių, nei perdaug didelių ir apvalių. Tyliai slinko jie šlaitu aukštyn. Kiškis ilgai laukia ir tik paskutinę akimirką šoka iš guolio, bet paskui skuodžia kaip vėjas. Reikia žaibiškai, be jokių svyravimų sviesti akmenį, kad pataikytum. Kuo arčiau prie kiškio pritykini, tuo turi daugiau vilties jį kliudyti.
Kopčemas atsidūrė tarp kelių dygaus kadagio krūmų ir paskui turėjo traukti iš kojos aštrius spyglius. Voveriukas buvo kiek aukščiau ir sėlino aplink pliką uolą, apaugusią gervuogėmis.
Iki šlaito viršūnės netoli. Platėjant akiračiui, matyti keli slėniai, o už jų — kalnai. Tačiau berniukai nekreipė dėmesio į gražų gamtovaizdį. Juos domina žvėrys, mat, vaikams knieti ką užkrimsti.
Jie paeina dar tolėliau. Akmenis turi paruoštus. Žengia iš lengvo, nesušlamėdami.
Berniukai nė nekrustelėjo, jie įtemptai klausėsi. Pora šarkų praskrido netoliese į slėnio miškelį.
Po valandėlės vėl kažkas cyptelėjo. Kas tai?
Berniukai atsargiai slenka į kalvelę tarp dviejų uolų. Dabar visai gerai girdėti unkščiant ir neramiai kriuknojant.
Jaunieji medžiotojai šypsodamiesi susižvalgė ir mirktelėjo vienas kitam.
— Tai švilpikai!
Kopčemas nebeištvėrė ir žingtelėjo kelis žingsnius. Jis dar spėjo pamatyti du ar tris dailius žvėrelius, didumo sulig žiurkėm ir tokius storus, kad net ritosi. Nuo Kopčemo jie greitai pasislėpė.
Voveriukas atsistojo šalia savo draugo, laikydamas rankoje gerą lazdinį. Abu berniukai įtemptai laukė, ar dar pasirodys mažieji graužikai. Tikriausiai išlįs pasišildyti saulutėje.
Ilgai niekas nekrutėjo, tik buvo girdėti olose silpnai pypiant ir svirpiant.
Kopčemas paėjo dar kelis žingsnius toliau, ir čia jam tiesiai po kojomis iš olos iššoko papuręs švilpikas. Tuoj be baimės jis įsiręžė prieš berniuką. Gal norėjo ginti savo lindynę nuo priešo.
Švilpikas, piktai kriuknodamas, išrietė galvą taip, kad ji beveik rėmėsi į nugarą. Nustebęs Kopčemas matė, kaip švilpikas piktai žilgčioja į jį mažomis akutėmis. Norėjo jį sučiupti, bet švilpikas taip šoktelėjo ir suprunkštė, kad berniukas truktelėjo ištiestą ranką. Švilpikas iš tikrųjų nerodė jokios baimės, ir Kopčemas nesumanė, kaip jį sučiupti.
— Lazdą! — šūktelėjo Voveriukui.
Voveriukas jau valandėlę sekė Kopčemo susidūrimą su švilpiku, stebėdamasis mažojo žvėrelio piktumu. Bet, žinoma, berniukai turi sučiupti švilpiką! Ir geriausiai gyvą. Tai bus pramoga urve! Tuoj į pagalbą Kopčemui!
Voveriukas norėjo prispausti švilpiką prie žemės, bet vos tik prikišo prie jo lazdą, švilpikas sukando ją. Voveriukas ėmė tampyti jį su lazda po žolę. Berniukams tas teikė daug džiaugsmo; jie taip juokėsi iš švilpiko strykčiojimo, jog net ant žolės suvirto. Besijuokdamas Voveriukas paleido lazdą, ir švilpikas šast — spruko į landą. Kopčemas sviedė į jį akmenį, bet buvo jau per vėlu — žvėrelis įsmuko į slėptuvę.
Berniukus įširdino tas nepasisekimas. Jie tuoj liovėsi juoktis ir vėl dairėsi kokio švilpiko.
Pamatė vieną bekaišiojant galvutę iš landos. Kopčemas sviedė į jį akmenį, bet nepataikė. Švilpikas valandėlę pasislėpė, bet tuoj vėl kyštelėjo galvutę, tarsi juokdamasis iš berniukų.
Medžiotojai svaidė akmenimis dar kelis kartus, bet vis dėlto jiems nepavyko kliudyti mažo taikinio. Kai jau nebeturėjo po ranka jokio akmens, Voveriukas prišliaužė prie landos ir, kai tik švilpikas vėl kyštelėjo galvą, tvojo lazda. Bet žvėrelis buvo akylas ir akimirksniu galvą įtraukė. Lazda kirto į žemę.
O vikruolis netrukus vėl dairėsi iš skylės!
Voveriukas į jį piktai sviedė lazdą, ir švilpikas vėl kaip žaibas dingo. Kopčemas net šnypštė iš susijaudinimo ir įniršio. Ta išsigandusi pelė iš jų tyčiojasi!
Nesitverdamas pykčiu, Voveriukas daužė lazda landos angą, kol visas paraudo. Bet veltui jis stengėsi. Vos tik atitraukdavo lazdą, švilpikas iškišdavo galvą ir, rodos, tiesiog akyse iš jų šaipėsi.
Tada Kopčemas ištraukė Voveriukui iš rankos lazdą ir įbedė ją į landą. Jis smeigte persmeigs tą pašaipūną!