Štai jis šmėkštelėjo prie urvo angos.
Lokys stipriu letenos smūgiu partrenkė kažkokį medžiotoją, ir beginklis Mamutaitis, statydamas į pavojų savo gyvybę, iš užpakalio puolė lokį ir plikomis rankomis iš visų jėgų ėmė jį smaugti. Milžiniškas plėšrūnas, žinoma, vos tepajuto Mamutaičio antpuolį ir tik grįžtelėjo į jį. Vis dėlto jis paleido iš nagų nelaimingąjį medžiotoją.
Tamsoje Mamutaitis užmynė kažkokį akmenį. Greitai jį sučiupęs, ėmė kulti juo lokį. Žinia, naudos buvo maža. Vieno kumščio jėgos galingam žvėriui neužtenka, ir įsikarščiavęs medžiotojas gali žūti, lokio letenos sutraiškytas.
— Mamutaiti, ietis! — sušuko Kopčemas ir padavė Mamutaičiui gerą uosinę ietį. Bet tuojau pat turėjo dumti šalin, nes lokys ir medžiotojai būtų jį parmušę.
— Bėkite visi! — įsakė tuo metu savo galingu balsu Stipruolis. — Veltui kaunamės!
Moterys nutempė Gauruočių į užpakalinį koridorių: lokys letena kepštelėjo jam per galvą, ir visas jo veidas apsiliejo kraujais.
Rodėsi, kad lokys išguldys visus medžiotojus, jei jie nepabėgs iš urvo. O lokys, tarsi žinodamas, kad medžiotojai tik šitaip gali išsigelbėti, stovėjo užtveręs angą, tad niekas negalėjo pasprukti. Bėgdami tolyn stalaktitų koridoriumi, jie taip pat nebūtų išvengę žūties. Lokys urve buvo pranašesnis, ir medžiotojai tik vangiai gynėsi nuo jo pasiutusių antpuolių. Jau niekas nepuolė lokio. Tik mintis, kad, juos nugalabijęs, lokys užpuls moteris ir vaikus, pasislėpusius urvo gale, skatino vyrus kovoti.
Lokiui iš daugelio žaizdų sruvo kraujas, bet visos jos buvo lengvos, ir kol kas žvėris dar buvo gana tvirtas.
Bet kova dar nepasibaigė. Stipruoliui, Vilko Nagui ir Mamutaičiui pavyko apsupti lokį prie angos, kur buvo truputį šviesiau.
Stipruolis vėl įsakė kitiems medžiotojams slėptis. Jis norėjo turėti daugiau vietos paskutiniam mėginimui nuveikti lokį.
Tuo metu Vilko Nagui pasisekė įbesti ietį lokiui į pilvą. Lokys baisiai suriaumojo, net, rodos, urvas sudrebėjo. Įnirtingas baubimas nudundėjo tamsiu koridoriumi kaip audra. Stipruolis ir Vilko Nagas išsigandę atšoko.
Lokys atsigręžė prieš Mamutaitį, kuris stovėjo prie angos ir todėl buvo mėnulio apšviestas. Jis išžiojo nasrus ir ištiesė leteną. Mamutaičiui grėsė mirtis. Narsusis medžiotojas, atsirėmęs koja į sieną, abiem rankomis atstatė ietį. O didžiulis lokys jau puolė jį — tuoj tuoj sutraiškys.
Tą akimirką Mamutaitis suvarė aštrią ietį į atvirus lokio nasrus iš visų jėgų, kiek beturėjo. Jis nepataikė tiesiai į gerklę, bet, negalėdamas laisvai smogti, suvarė smaigalį aukštyn, lokiui į gomurį… Šiaip taip jis prasmuko pagal urvo sieną, kad lokys jo nesudraskytų. Nebuvo laiko nė ieties jam iš nasrų ištraukti.
Lokys, baisiai riaumodamas, ėmė voliotis žemėje. Mėgindamas letena ištraukti įbestą ietį, ją nulaužė.
Ieties galas buvo įstrigęs nasruose taip, kad lokys negalėjo jo sučiupti. Kuo labiau jis čiaupė nasrus, tuo giliau į galvą smigo ietigalis. Skausmo siutinamas žvėris daužėsi letenomis ir griuvinėjo ant žemės. Į medžiotojus jis jau nebekreipė dėmesio. Veltui jis stengėsi išsivaduoti nuo įstrigusio nasruose ieties galo.
Medžiotojai greitai suvokė, kad laimingas Mamutaičio smūgis nulėmė beviltišką kovą jų naudai. Silpnoje paskutiniųjų mėnulio spindulių šviesoje, kai lokys bejėgiškai blaškėsi ant žemės, jie greitai atgavo pasitikėjimą savo jėgomis. Atsargiai patykoję, kada riaumojantis lokys liaunasi blaškęsis, jie smogdavo jam kirviu arba durdavo ietimi.
Rodėsi, kad lokys šių smūgių nė nepaisė, bet vis dėlto jis pamažu leipo ir silpo, netekdamas kraujo. Medžiotojai, pasinaudoję atokvėpiu, nunešė sužeistuosius draugus į galinį koridorių ir atidavė juos moterų globai.
Mūšis truko dar ilgai. Kartais, kai lokys nutildavo ir nejudėdavo, medžiotojai manydavo, kad jis jau nebegyvas, bet klastingasis plėšrūnas neskubėjo gaišti. Stipruolis kartą pabandė nerūpestingai sugriebti lokiui už gauruoto kailio, bet pajudintas žvėris mostelėjo užpakaline koja prie pat jo palenktos galvos.
Pagaliau lokys iš tikrųjų nugaišo ir jau nebejudėjo.
Medžiotojai urve pasveikino pergalę kurtinamu šauksmu. Moterys ir vaikai grįžo iš stalaktitų slėptuvės, ir visi lengviau atsiduso. Urvas skardėte skardėjo.
— Hoja, heja, heisa!..
Pagaliau vadas Stipruolis įsakė nurimti ir miegoti iki ryto.
Tuntas nutilo. Vaikai susibūrė prie užmuštojo lokio ir žaidė jo kailiu. Jie laižė kraują iš jo žaizdų. Po jaudi nančio nakties mūšio visi pamažu vėl migdėsi. Nutilo ir sužeistųjų dejonės.
Tada lauke pasigirdo silpnas verksmas.
Lengvai sužeistas Mamutaitis išlindo iš urvo ir nuėjo balso link. Po valandėlės jis parnešė sušalusį, nuo verksmo visai apsilpusį mažąjį Gaišlį ir paguldė jį prie motinos.
Kylančios saulės spindulys, prasismelkęs į urvą, rado medžiotojų tuntą kietai ir ramiai miegantį.
UGNIES AKMUO
Sužeistieji medžiotojai pasitaisė nuostabiai greitai. Net sunkios žaizdos jiems greitai gijo, tik liko dideli randai. Ir Gauruočius pasveiko. Laimė, jo akys išliko sveikos ir tuo jis labiausiai džiaugėsi. Nesvarbu, kad randų sudarkytas jo veidas dabar buvo nuolat išsišiepęs.
Vienas medžiotojas mirė. Didysis lokio kailis teko vadui Stipruoliui, o iltys — Mamutaičiui. Tas, pragręžęs jas, pasikabino ant kaklo. Dabar jis manė būsiąs stiprus kaip lokys.
Apie siaubingąją naktį ilgai buvo šnekama. Visi apgailestavo, kad tuntas neturi ugnies.
Ak, ugnis! Kad jie turėtų ugnies! Tuntas kasdien su liūdesiu prisimindavo laikus, kai stovykloje švietė laužas…
Mamutaitis, Pelėda, Vilko Nagas, Kiškis ir kiti medžiotojai pareiškė eisią ugnies atgal prie Dyjos, kur stūkso Pavlovo kalnai. Bet Stipruolis neleido — tuntas susilpnės, išėjus šauniausiems medžiotojams. Tikrų tikriausiai jie nebūtų sugrįžę. Svetimasis tuntas prie Dyjos stiprus ir, be abejonės, gerai saugoja savo ugnį. Jo vyrai užmuš kiekvieną, kas išdrįs paimti žariją iš jų laužo.
Dienos bėgo, artinosi žiema, Tuntas jau priprato prie savo urvo. Stalaktitų koridoriaus galo dar niekas nepriėjo. Drąsiausieji medžiotojai sakė, kad koridorius baigiasi pavojingu kriaušiu žemyn. Ten be šviesos negali žengti nė žingsnio. O iš gelmės esąs girdėti upelio šniokštimas. Klausydamiesi medžiotojų pasakojimo, visi nustebę kraipė galvas.
Tuntas šiame krašte maitinosi gana gerai. Retai kada dieną kitą pabadaudavo. Medžiotojai beveik visada parnešdavo kokį laimikį. Prie žiemos atsargų prisidėjo keli kailiai. Tik tas buvo bloga, kad medžiotojai pritrūko titnago. Nebuvo kuo papildyti sudaužytų ir prarastų įrankių. Medžiotojai turėjo tenkintis paprastu putnagu ir kitokiais kietais ir aštriais akmenimis. Tačiau ko verti šie pakaitalai! Nieko nėra geriau už titnagą! [6]
Dažnai, įkopę į aukštų kalnų viršūnes, medžiotojai dairydavosi į visas šalis, ar nepamatys kur kokio klajojančio tunto dūmų, kad galėtų iš jo gauti nuodėgulį ar titnago gabaliuką. Bet veltui jie žiūrėdavo tolyn — nė karto plačiame horizonte nepasirodė šėmų dūmų stulpas, nė karto niekur neaptiko minkštoje žemėje įsispaudusių pėdų, kurias palieka titnagu prekiaujantis tuntas, atvykstąs kai kada iš tolimosios šiaurės.
Pagaliau — kuo jie užmokės už vertingąjį titnago gabaliuką? Jų dabartiniai kailiai, sumedžioti vasarą, menki — niekas jų neims. Puikūs, tankūs ir švelnūs žiemos kailiai, kuriuos kadaise turėjo, liko Vestonicų stovykloje… Tuntas dabar turi verstis be ugnies, be titnago.
Gerai dar, kad tunte yra gerų medžiotojų, gerų pėdsekių ir bėgikų. Jie gali visą dieną persekioti elnią, nepamesdami jo pėdų ir nepailsdami, kol gyvulys nusivaręs krinta ant žemės.
6
Titnago randama riedulių forma kreidos sluoksniuose Baltijos jūros ir Lamanšo sąsiaurio pakrantėse, o kartais ir klinčių uolose prie Brno miesto. Paprastai jis būna neskaidrus, bet kartais randama ir permatomo titnago. Jo atšaižos aštrios kaip stiklas. Skeliant plienu ar piritu, kibirkščiuoja, todėl galima juo Įkurti ugnį.