Žiemos pradžia atnešė tuntui nelauktą ir didelę staigmeną, pakeitusią jo gyvenimo sąlygas, — ugnį!
O įsigijo ją visai paprastai.
Kartą vaikai žaidė urve. Į lauką bėgti jie nenorėjo: buvo nemalonus oras, drengė sniegas su lietumi.
Išknisę truputį molio, jie nusilipdė mažą lokį. Prismaigstė į jį spyglių; gysločio galiukas buvo uodega, kankorėžio žvyneliai — ausys, kadagio uogos — akys. Dantis padarė iš kaulų skeveldrų, o liežuvį — iš erškėtuogės žievės. O paskui su juo kovėsi kaip tikri medžiotojai. Šauksmo ir juoko, šokinėjimo ir lakstymo buvo pilnas urvas.
Kopčemas ir Voveriukas leido vaikams žaisti, bet patys neprisidėjo. Vis dėlto tokiam žaidimui jie jau per dideli. Užtat jiems patiko kasti molį. Medžio gabaliuku ir kaulu jie kasė duobeles, griovius, olas, urvus. Prie jų prisidėjo dvi mergaitės — Varlytė ir Gegutė. Į išduobtas skyles jos dėjo gražius akmenukus, giles ir kankorėžius sakydamos: „Tai — vilkas, tai — lapė, tai — ūdra…“ Tokiu būdu atsirado visas žvėrynas.
— Dar, dar barsukui, — prašė Varlytė, ir Kopčemas urvo asloje išrausė gilią duobę.
Jis aptiko kažkokį didelį kaulą. Ištraukęs tuoj panaudojo jį kaip kastuvą, — kaulas gerai tam tiko. Varlytė su Gegute rankomis sėmė supurentą molį į viršų. Jau buvo susirinkusi gera krūva molio, todėl Voveriukas jį metė lauk priešais urvą, mat, kupstas prie angos užstojo šviesą, ir Kopčemui buvo tamsu rausti.
Berniukas, klūpėdamas prie pat urvo sienos, jau kelis, kartus susitrenkė galvą į šioje vietoje besileidžiantį skliautą. Norėdamas pasidaryti daugiau vietos, jis ėmė smarkiai kasti ir iš tikrųjų netrukus išrausė duobę sau sulig keliais. Galėjo dabar ant duobės krašto atsisėsti — galva jau nebeatsitrenkdavo į lubas.
— Ei! — sušuko Voveriukas, rodydamas, ką radęs molyje. Tai buvo anglys. Medžio anglys!..
Vadinasi, kažkada čia, šitame urve, buvo laužas.
Kas prie jo sėdėdavo? Gal tie žmonės taip pat buvo medžiotojai, — jie čia slėpdavosi ir kepdavo savo grobį.
Prabėgo šimtmečiai, apleistą ugniavietę vėjas ir lietus apnešė moliu, ir tik dabar čia įsikūrusių žmonių balsai vėl atgaivino urvą.
Kopčemas smalsiai apžiūrinėjo anglis ir rado tarp jų sudegusių kauliukų.
— Paieškokime, ko čia dar yra! — nusprendė berniukai ir kartu ėmė rausti duobę geltonose sąnašose.
Po valandėlės jie rado daugiau anglių ir sutrupintų kaulų gabalų. Ir puikų elnio rago smaigalį iškasė. Tai buvo jau vertingas radinys. Toks rago galas daug kam tinka.
— Štai akmuo! — tarė Kopčemas, rausdamas kaulu aplink akmenį, kad galėtų jį išlupti. Varlytė jam padėjo, ir po valandėlės iš urvo išlėkė akmuo kaip du vyro kumščiai.
Kaip tik tuo metu į urvą grįžo Gauruočius su nudobta lūšimi, ir akmuo pataikė jam į koją. Medžiotojas, numetęs lūšį žemėn, pagriebė išmestą akmenį.
— Slėpkis, Kopčemai! — tuoj įspėjo Voveriukas savo draugą. Jis bijojo, kad supykintas Gauruočius atsilygins Kopčemui už smūgį akmeniu, o tatai nežadėjo nieko gera.
Bet ką tas senis Gauruočius daro?
Medžiotojas šokinėja prieš urvą nuo kojos ant kojos, o akmenį mėto ore. Jis visai neširsta, atvirkščiai, linksmai ir džiaugsmingai šūkauja, lyg šerną sugavęs.
Vaikai išbėgo iš urvo pasižiūrėti šokančio Gauruočiaus.
— Titnagas, titnagas! — džiūgavo Gauruočius. Jis mėtė akmenį į viršų ir vėl gaudė.
Grįžo iš miško ir kiti medžiotojai. Iš karto jie negalėjo suprasti, kas čia Gauruočiui darosi, bet kai jis parodė jiems puikų, didelį titnago riedulį, visi labai apsidžiaugė. Bus gremžtukų, aštrių grąžtelių, smailių ylų!..
Gauruočius pagriebė Kopčemą stipriomis rankomis. Berniukas galvojo, kad dabar gaus per sprandą, bet senasis medžiotojas, prispaudęs jį prie savęs, paglostė jam skruostus. Taip pat jis pamalonino ir Vovėriuką su Varlyte. Juk jie buvo laimingieji titnago atradėjai. Visas tuntas juos už tai gyrė.
Teisę suskaldyti vertingąjį titnagą turėjo tik tunto vadas. Stipruolis, atidžiai jį apžiūrėjęs, tarėsi su labiausiai patyrusiais medžiotojais, kaip geriausiai riedulį suskaldyti. Jis rado akmenyje kelis plonus įtrūkimus. Mamutaitis paaiškino:
— Titnagas ugnyje — vandenyje!
Tai reiškė, kad titnagas kadaise buvo įkaitintas ugnyje ir žėruojantis įmestas į šaltą vandenį. Sitai, tikriausiai, buvo pakartota kelis kartus, kol tvirtas titnago riedulys įskilo.
Tai jiems dabar buvo paranku. Stipruolis, paėmęs titnagą, nuėjo tarp uolų. Medžiotojai nusekė paskui ir apstojo jį. Stipruolis abiem rankomis viršum galvos aukštai iškėlė akmenį ir iš visos jėgos trenkė jį žemyn į uolą.
Titnagas atšoko prie Vilko Nago. Tas, atsistojęs į Stipruolio vietą, taip pat trenkė titnagą į uolą. Paskui riedulį gavo Peštukas, po jo — Ukmasas, o galiausiai — Mamutaitis. Taip titnagas suskilo į tris gabalus.
Vadas Stipruolis, Gauruočius ir Mamutaitis, pasiėmę kiekvienas po gabalą ir atsisėdę ant uolos iškyšulio, akmeniu skaldė nuo titnago aštrias plokšteles.
Medžiotojai įtemptai sekė tą procedūrą, reikalaujančią didelių įgūdžių ir miklumo. Nuo titnago branduolio tiksliais smūgiais jie atskeldavo plonus lapelius peiliams arba netaisyklingos formos plokšteles, kurios galėjo gerai tikti kaip gremžtukai kaulams ir kailiams.
Puikių instrumentų krūvelė vis didėjo, o su ja augo ir medžiotojų džiaugsmas. Jie laukė, kada vadas juos padalys visiems.
Tuo tarpu Kopčemas su Varlyte, Gegute ir Voveriuku vėl iškasė daugybę anglių ir kelis kaulus. Dabar jau aklai nebesvaidė jų iš urvo, bet atidžiai apžiūrinėjo radinius. Staiga Varlytė skaudžiai aiktelėjo — iš piršto jai pasruvo kraujas. Kita ranka ji rodė į žemę, kur kyšojo kažkoks aštrus smaigalys.
Kopčemas su Voveriuku truputį atkasė molį aplink kyšantį smaigalį, paskui pražėrė kupstelį, iš kurio ant aslos iškrito didelis, panašus į lapą titnaginis prietaisas su dviem smaigaliais galuose. Abu berniukai vienu metu jį pagriebė. Kartu ir nunešė nuostabųjį titnagą prie urvo susirinkusiems medžiotojams.
— Ką vėl turite, vaikinai? — paklausė šypsodamasis Stipruolis.
Berniukai atlenkė pirštus, ir prieš sėdintį vadą iškrito puikus gražios formos titnagas.
— Aaa! — aiktelėjo medžiotojai, stebėdamiesi tokiu nepaprastu instrumentu. Kaip puikiai jis nudailintas! Kaip rūpestingai nuskeltas ir nugludintas!
„Lauro lapas“ ėjo iš rankų į rankas ir visiems kėlė nuostabą. Tunte buvo nagingų titnagininkų, bet tokio tobulo „lauro lapo“ niekas nebūtų sugebėjęs padaryti. Be abejonės, nutašė jį tikras meistras. Jį gaus vadas. Pritaisys jį prie ieties, ir jo ginklui joks kitas neprilygs.
Dabar laimingieji atradėjai turėjo gintis nuo pagalbininkų antplūdžio. Visi vaikai norėjo ieškoti urve „lauro lapų“. Bet suplūdę vaikai užstojo šviesą, ir urve pasidarė tamsu. Todėl Kopčemas juos nuvijo, kad nesipainiotų. Tada jie ėmė kasinėti savarankiškai, ir greitai urvo asloje buvo vienos duobės.
Moterys grįžo su krepšiais, pilnais buko vaisių, gilių, erškėtuogių ir šermukšnių. Įžengusios į urvą, jos patamsiais vos nesusilaužė kojų, klupinėdamos į išraustas duobes.
Vaikai, žinoma, nebuvo nusiteikę ilgai dirbti. Jie pavargo, o kai daugiau nieko nerado, metė darbą.
Tik Kopčemas su Varlyte ir Voveriuku tebekasinėjo toliau. Jie rado dar keletą titnago nuolaužų ir apatinį briedžio žandikaulį. Tai juos dar labiau paskatino, ir jie surausė dar nemažą dalį urvo. Tačiau jau nieko vertesnio nerado. Pagaliau metė darbą ir jie.