Ilgai netruks, ir jis eis medžioti kartu su vyresniaisiais vaikinais, kaip Onašas ir Stiebelis, kurie nėra nė per pusę galvos didesni už Kopčemą. Suaugusieji medžiotojai iki šiol neleidžia jam kartu medžioti. Paskutinį sykį, kai jis prisiplakė prie vyrų, išsirengusių medžioti elnių, jį akmenimis parvijo atgal kaip mažą vaiką. O Kopčemas juk moka sėlinti, eiti žvėries pėdomis, pajėgia bėgti per tankią žolę. Jis tikrai niekam nebūtų trukdęs. Na, šiandien jis bus patenkintas, jei bent kokią kurapką užmuš akmeniu.
Ei, ten Voveriukas duoda jam ženklą! Tikriausiai ką pamatė!
Kopčemas tylutėliai apėjo krūmus ir žemės plotelį po uola, prižertą smulkių akmenukų, ir prisiglaudė prie Voveriuko.
Voveriukas, Kopčemo bendraamžis ir ištikimas jo visų žygių draugas, rodo ištiesta ranka į gervuogių krūmą. Tarp krūmų, mažoje laukymėlėje, saulė apšviečia nedidelę uolikę, o ant tos uolikės guli išsitiesusi lapė. Nė nekrusteli.
— Miega! — sušnibždėjo Voveriukas Kopčemui, ir abu berniukai pritykino dar kelis žingsnius arčiau uolikės. Jie prigludo prie žemės ir tik truputėlį kilstelėjo galvas iš viržių ir bruknienojų, kad galėtų geriau matyti. Lapės plaukas ilgas, blizgantis; visa ji gelsvai ruda, tik snukutis ir purios uodegos galiukas visai baltas. Puikus laimikis…
Viršum uolikės suka keli varnai. Jie neramiai krankia.
— Lapė nemiega — ji negyva! — tyliai pasakė Kopčemas savo draugui ir mostelėjo galvą, kad Voveriukas stebėtų krankiančius varnus.
Berniukai jau norėjo pakilti ir čiupti lengvą grobį, bet „negyvoji“ lapė staiga švystelėjo, kaip žaibas šoktelėjo aukštyn ir stvėrė vieną varną už sparno. Likę varnai ėmė baisiai krankti ir puolė klastingąją lapę. Lapė, įsikandusi varną, leidosi bėgti nuo jų.
Nespėjo plėšikė įsmukti į gretimus krūmus, ir mitrusis Kopčemas pataikė jai akmeniu į priešakinę koją. Dabar lapei buvo sunkiau bėgti, — ji šuoliavo trimis kojomis. Vis dėlto gudruolė šauniai nudūmė už krūmo, o paskui lengva ristele nurisnojo įkloniu žemyn. Jos uodega, ištiesta kaip styga, tik mirgėjo tarp tankių žolių, rodydama, kur lapės bėgama.
Abu berniukai bėgo paskui sužeistą lapę. Nesėkminga medžioklė juodu uždegė, ir visa kita jiems buvo nė motais.
Ant mažos kalvelės, prie sedulos krūmo, lapė sustojo. Ji pastebėjo, kad ją persekioja kur kas pavojingesnis priešas už rėksnius varnus, ir kauktelėjusi išliejo savo pyktį. Nelaukė prisiartinant berniukų ir vėl pasileido nuolaidžios kalvos šlaitu.
Kopčemas ir Voveriukas — geri ir ištvermingi bėgikai. Jų tvirtos, šiurkščios kojos nė nejaučia aštrių akmenukų, kietų žolių ir dygių šakučių. Berniukai gali bėgti per dygias gervuoges, pasalūniškai griebiančias už kojų, arba šokinėti per aukštas, juosmenį siekiančias dilgėles. Dabar jie bėga, supdami lapę iš abiejų pusių. Nė žodžiu nepersimetę, jie veikia sutartinai: neleidžia lapei bėgti į šoną ir kiekvienam jos tokiam bandymui užkerta kelią akmenimis. Lapė priversta bėgti tiesiai prie upės. Ten berniukai tikisi ją pavysią ir nudobsią.
Kopčemas smarkiai šnopuoja, o jo veidas liepsnote liepsnoja. Jis truputį atsilieka: į koją įstrigo erškėčio spyglys. Bet štai skaudusis spyglys jau ištrauktas, ir jis vėl bėga toliau. Voveriukas taip pat valandėlę stabtelėjo — ranka nusibraukė kraują nuo kairiosios kojos pirštų. Jam pasirodė, kad trūksta kažkurio piršto. Bet patenkintas atsiduso — pirštai visi. Nors nemokėjo skaičiuoti, bet buvo gerai juos visus įsiminęs. Ir vėl tolyn!
Upės link šlaitas buvo apaugęs aukšta žole, ir berniukams reikėjo atidžiai žiūrėti, kur lapė bėga, kad jos neišleistų iš akių. Tik žolėje vingiuojantis takelis rodė, kur ji bėga.
Jaunieji medžiotojai dėjo visas jėgas, kad ji dabar nepaspruktų kur į meldus. Dar kartą vaikai pamatė lapę, kai ši, apibėgusi krūmą, paleido iš dantų varną ir vėl jį pasigriebė. Paskui paskutinį kartą sušmirėjo melduose ir dingo.
Abu berniukai sumišę pasižiūrėjo į vienas kitą, pasikasė blauzdas ir pliaukštelėjo delnais įkyriesiems uodams ir kraugerėms musėms.
Medžioklė jiems nepasisekė.
Voveriukas mostelėjo ranka ir sučiupo didelį skėrį. Mitriai nutraukė kojas ir antsparnius ir jį suvalgė.
Kopčemas nusibraukė nuo veido akis graužiantį prakaitą ir pažvelgė į kalną, kur liko bežaidžią vaikai.
Ten kažkas nutiko.
Abu berniukai stovi sustingę, pravėrę burnas.
STUMBRŲ ANTPUOLIS
Iš miškelio pakalnėje išėjo keletas didelių žvėrių. Iš jų aukštų ir galingų krūtinių dar nuo tolo galėjai pažinti, kad tai stumbrai, bizonai.
Priekyje ėjo didžiulis bulius, už jo — trys karvės ir veršis. Bulius sustojo prie vienišos pušies ir į ją pasikasė. Paskui, nebetverdamas iš jėgų pertekliaus, įbedė ragus į žemę ir, stipriai mostelėjęs galvą, nūo šaknų iki viršaus perdrėskė medžio žievę taip, kad iš karto kamienas apkibo ilgais žievės skutais. Bulius dar kartą palenkė žemyn galvą, norėdamas vėl drėkstelėti ragais žievę, bet staiga sustojo, ištiesęs uodegą. Jo tamsios akys kelis kartus sumirksėjo.
Vėjas iki jo atnešė vaikų šūksmus.
Stumbras iš lėto pakėlė galvą ir įsiręžė su visa savo baisia jėga ir galia.
Tarp medžių miškelyje bėginėjo besivaiką vaikai. Įspėdamas savo bandą, bulius treptelėjo.
Karvės jau buvo bepradedančios grumšnoti žolę, bet, išgirdusios vado ženklą, pakėlė galvas, tarsi laukdamos jo įsakymų.
Vienas berniukas, įsidūręs į erškėtį, garsiai pravirko, ir keli vaikai šoko prie jo per tankų jaunuolyną. Lapų šlamesys ir laužomų atžalų traškėjimas išgąsdino stumbrus.
Bulius mostelėjo uodega, šuoliu apsigręžė ir išbėgo į vešlią pievą. Smulkiais šuoliukais jis dūmė į priekį šlaitu, nesirūpindamas banda. Jis gerai žinojo, kad ji bėga paskui jį: buvo girdėti trepsėjimas. Veršelis atsiliko, bet karvė jo nepaliks: risnos užpakalyje, jį saugodama.
Vaikai jau pastebėjo kuriančius stumbrus ir išbėgo iš jaunuolyno į plyną šlaitą. Užmiršę gaudynes, jie labai susidomėję žiūrėjo į pabaidytą bandą.
Po valandėlę trukusio tylaus nustebimo suskambo nauji šūksmai, ir visi vaikai, džiūgaudami dėl nelaukto nuotykio, nulėkė paskui nubėgančius žvėris žemyn prie Dyjos, tarsi būtų norėję juos sugauti.
Kopčemas su Voveriuku stebėjo visa tai nuo upės kranto. Pirmiausia jie apsidžiaugė ir nustebo, bet kai vaikai nuginė stumbrus tiesiog prie upės, jie nepatenkinti suniurzgėjo ir susierzinę ėmė šokinėti nuo kojos ant kojos, rankomis plodami sau per šlaunis.
Stumbrų banda — koks geidžiamas laimikis medžiotojų tuntui! Bet tie kvailiai viską sugadins: nesiliauja vijęsi ir neleidžia gyvuliams kur nors apsistoti, kad stovyklos medžiotojai galėtų juos apsupti. Po valandėlės stumbrai pribėgs prie upės, perplauks ją ir dings kitame krante. Tuntas praras laimikį, kurio jau seniai nėra turėjęs.
Kliūtų vaikams, jei Kopčemas ir Voveriukas būtų arti jų. Plaukus jiems išpešiotų ir nugaras aptalžytų už tokį neprotingą elgesį. Kad bent jie įspėtų medžiotojus stovykloje, bet argi tiems kvailiams šaus į galvą. Ir tai busimieji medžiotojai! Akli kurmiai, o ne medžiotojai. Stumbrų banda bėga pro stovyklą, o medžiotojai ten sėdi prie laužo, graužia plikus kaulus ir nieko nežino…