Vėl prapliupęs lietus suvarė medžiotojus į urvą, kur išraustosios duobės jau buvo išlygintos. Alkani medžiotojai sotinosi pagautu laimikiu. Moterys ir vaikai laukė savo eilės.
Urvo kampe laimingieji atradėjai pasakojosi, ką dar norėtų atrasti. Didžiausia jų svajonė buvo, kad surastosios anglys žėruotų, kad iš jų galėtų įpūsti ugnį.
— Ak, ugnis! Tai būtų gera! — palaimingai dūsavo.
Medžiotojai valgydami pasakojo, kad matę ant uolėtos viršūnės kalnų ožį.
— Tai bent ragai!
— Kaip jis moka šokinėti!
— Niekas nesugaus kalnų ožio?
— Gera strėlė pasivys kalnų ožį!
— Gera strėlė, geri varovai, geras vėjas!
Kiekvienas medžiotojas, ką nors pasakodamas, sėsdavo į šviesą. Reikėjo matyti pasakotoją, kitaip buvo sunku jį suprasti. Išraiškingi gestai padėdavo suvokti žodžių reikšmę. Geras pasakotojas turėjo būti ir geras vaidintojas. Todėl tamsoje jiems buvo sunku pasakoti.
Vienam kitam prastam kalbėtojui neužtekdavo žodžių ir gestų, tada tas, gindamasis nuo pajuokos, skėsteldavo rankomis — atseit, visi klausytojai nesupratingi mulkiai — ir nusispjovęs grįždavo į savo vietą. Kartais medžiotojai pratrūkdavo kvatotis iš nevykėlio pasakotojo, kuris mikčiodavo arba tik beprasmiškai veblendavo, inkšdavo ir prunkšdavo.
— Ką turi? — paklausė Kopčemas kampe šalia jo sėdinčią Varlytę.
Mergiotė iš tikrųjų kažkuo žaidė, ir dabar, kai medžiotojai vėl keitėsi prie angos, kažkas suspindėjo jos rankoje.
— Radau molyje! — pasakė Varlytė girdamasi ir mikliai užkišo ranką už nugaros. Kopčemas Varlytę parvertė ir keliu primygo pilvą.
— Parodyk! — paliepė jis valdingai.
Varlytė jam parodė liežuvį, bet tamsoje Kopčemas vis tiek jo nematė, tad, liovusis priešintis, ji leido ištraukti ranką su sugniaužtu kumščiu.
Kopčemas, nesunkiai atlenkęs pirštus, pamatė, kad ji laiko kažkokį spindintį geltoną akmenuką. Jau norėjo kirsti per ranką, kad akmenukas nulėktų, bet keli šviesos spinduliai krito ant akmenuko, ir jis skaisčiai blykstelėjo. Žaisliukas jam patiko, ir jis atėmė jį iš Varlytės. Pats žaisiąs su geltonuoju blizgučiu. Nešiosiąs jį pasivėręs ant kaklo.
— Radai jį mano molyje! — pateisino Kopčemas savo apiplėšimą, o kai Varlytė nusišiepė, jai sudrožė.
— Kopčemas — gabaliuką, Varlytė — gabaliuką! — nusileisdamas pasakė jis ir tat reiškė, kad juodu dalinsis blizgutį per pusę. Paskui pakirbino Varlytę po pažastimi, ir vėl abu buvo geruoju.
Kopčemas iš urvo sienos plyšio išsitraukė paslėptą titnago nuolaužą. Jis norėjo pasimokęs pasidaryti iš jos peiliuką, o dabar ši skeveldra tiks spindinčiam akmeniui perskelti. Pirmiausia reikia pamėginti, ar tvirtas tas blizgutis. Jis skėlė titnagu į geltonąjį akmenį — oi, šviečianti kibirkštis nuskrido spindinčiu lanku ir dingo tamsoje. Skėlė dar kartą — vėl skaisti kibirkštis.
Kopčemas ėmė greitai greitai kaukšėti akmenį, tarsi užkerėtas spindinčio kibirkščių fejerverko.
Tamsiame urve šviečiančios kibirkštys tuoj sužadino visų dėmesį.
Medžiotojai pašoko ir išsigandę žiūrėjo į Kopčemo rankas, kurios tik šmėžavo, skeldamos iš ugnies akmens skriejančias kibirkštis.
Ugnies akmuo!
Jie turi ugnies akmenį. Bus ugnis! Bus gera!
Medžiotojai šaukė kaip pašėlę, džiūgavo, šoko, net galvomis atsitrenkdami į lubas, trypė ir plojosi per šlaunis.
— Kopčemai, čionai! — pašaukė Gauruočius berniuką prie angos ir padėjo ant žemės gabalą išdžiūvusio kailio.
Kopčemas skėlė kibirkštis, bet rankos jam drebėjo. Tada Gauruočius pats paėmė titnagą ir ugnies akmenį[7] ir ėmė skelti taip, kad kibirkštys žirte žiro. Po valandėlės iš kailių ėmė rūkti maža dūmų sruogelė, kuri kibirkščių lietuje vis didėjo.
Gauruočius padėjo akmenis ir, prikišęs galvą visai arti, ėmė iš lengvo pūsti kailį. Dūmų sruogelė išsisklaidė. Gauruočus pūstelėjo dar ir dar kartą.
Kailyje pasirodė raudona liepsnelė. Gauruočius vėl lengvai papūtė ir žiū — liepsnelė pašoko ir linksmai suvirpėjo.
— Dega! Dega! — džiūgavo medžiotojai, net urvas drebėjo, ir leidosi dar smarkiau šokti, siautėti, negu pirma.
Tuntas šėlo iš džiaugsmo dėl įsigytos ugnies.
Kopčemas ir Gauruočius atsargiai prikišo prie ugnelės kelis sausus lapus, kuriuos vėjas buvo įpūtęs į urvą. Kiškis ir Pelėda išbėgo laukan parankioti kur tarp uolų truputį sausų šakučių ir tuoj grįžo su sauja žolių ir keliais žabarais.
Visas tuntas drebančia širdimi stebėjo ugnies gimimą. O kai ėmė stulpu virsti dūmai ir plykstelėjo liepsnelės, urvas sugaudė nuo neapsakomo džiūgavimo.
Moterys bėgiojo po urvą ir šaukė. Vaikai šokinėjo aplink ugnį. Medžiotojai išlakstė malkų.
Tuntas turi ugnį! Šlovė ugniai!
Dūmai graužė akis, ir urve buvo sunku kvėpuoti. Iš pradžių į tai niekas nekreipė dėmesio, bet kai buvo primesta daugiau malkų, susitvenkė tiek dūmų, jog negalėjai iškentėti. Žmonėms graužė akis, jie ašarojo ir kosėjo.
Vadas įsakė perkelti ugnį arčiau prie angos. Taip buvo geriau. Dūmai ėjo pro angą laukan, ir oras urve pasidarė grynesnis. Ir uodai dingo.
Malkos drėgnos ir todėl taip smarkiai rūksta. Kitą kartą, kai tuntas turės išdžiūvusių malkų, dūmų beveik visai nebus. Šiandien jie mielai paaukos visus kaulus, kuriuos turi atsargoje: kurstys jais brangiąją ugnį.
Visos moterys ir vaikai norėjo pabūti prie ugnies ir pasišildyti. Kaip malonu šildytis prie laužo! Kaip ilgai jo neturėjo!
Vyrai prinešė tiek malkų, kad urve sukrovė didžiausią krūvą.
Ugnis neužges, tuntas gerai ją maitins!
Kopčemas iš karto buvo pripažintas ugnies sargu. Juk čia jo nuopelnas, kad tuntas vėl turi ugnį. Jis galėjo nuvyti nuo laužo, ką norėjo. Tiktai Varlytė šildėsi, kiek tik jos širdis geidė: ji rado ugnies akmenį. Bet, žinoma, ji mergiotė, tad neverta ypatingo dėmesio, tuo labiau pagyrimo. Maži vaikai verkė, prašėsi leidžiami prie ugnies. Bet kai užlipo ant žarijų, išsibarsčiusių aplink laužą, užlindo už motinų nugarų ir tik per jų pečius spoksojo į viliojančią ugnį.
Šiandien urve buvo šilta.
Vėjyje nužvarbę ir nudrengti medžiotojai, įžengę į urvą, mėgavosi šilima ir moterų paduota šviežiai kepta mėsa.
Kaip gera, kaip malonu!
Jau nereikia bijoti apsilankant lokio. Joks žvėris neįsiverš į jų urvą.
Kopčemas sėdi prie traškančios ugnies. Rankoje laiko pagaikštį, palygina juo degančias malkas. Jis žiūri į liepsną ir negirdi, ką vaikai aplink jį čiauškia. Nuo ugnies nesitraukia nė žingsnio.
Jis laimingas.
ŽIEMA
Po trumpo rudens atėjo atšiauri žiema. Žvėrys sulindo į olas, ir tik badas išvydavo juos į sniegą.
Nors atlydžio metu sniegas buvo patižęs, o žemė pažliugusi nuo šalto, nemalonaus lietaus, bet netrukus oras pasikeitė — vėl pašalo ir smarkiai pasnigo.
Urve tuntui maloniai šilta. Dieną naktį kurstomas laužas prišildydavo visą priešakinę urvo dalį.
Kaip brangino tuntas ugnį! Visi ją rūpestingai sergėjo, niekas negrįždavo į urvą be kokio žagaro. Kiekvieną dieną vadas vis kitam skirdavo saugoti ugnį. Kopčemas daugiausia tik padėdavo saugotojams ir žiūrėdavo, kad jie nė valandėlės nepasitrauktų nuo laužo, kad tvarkingai krautų malkas, kad ugnis nei smilktų, nei per daug liepsnotų, kad per daug nerūktų. Jo vieta buvo prie ugnies, ir Voveriukas dabar retai kada išviliodavo savo draugą laukan pamedžioti.
7
Ugnies akmuo — geležies disulfitas, piritas; jis gausiai randamas anglies telkiniuose (Kladno mieste ir kt.) ir rūdynuose (Pržibramas, Kutna Hora, Banska Štiavnica, Jglovė). Skeliamas kibirkščiuoja.