Mažieji vaikai liovėsi vaikęsi slėnyje, šlaite ir miške. Tik retkarčiais, geresniu oru, išbėgdavo truputį paišdykauti. Šiaipjau visą laiką būdavo prišildytame urve: miegodavo arba žaisdavo, vargindami motinas savo išdaigomis.
Vilkai dažnai prabėgdavo visai arti urvo; jie darėsi vis drąsesni ir drąsesni. Jie jau nesprukdavo šalin, žmogui šūktelėjus arba sviedus akmenuką, — kaip vasarą. Kartą vilkas labai išgąsdino mažąjį Vabaliuką, viso tunto numylėtinį, kai šis, sėdėdamas ant akmens per kelis žingsnius nuo urvo, krapštė iš sutrupinto kaulo smegenis. Įžūlus plėšrūnas ištraukė jam iš rankų kaulą, iki kraujo apdraskė pirštus. Vabaliukas taip suspiegė, kad visas tuntas išpuolė iš urvo. Kai kurie medžiotojai nubėgo paskui akiplėšą, bet jo nebepavijo. Visi ilgai plūdo vilką — tol, kol Vabaliukas verkė.
Kitą dieną nutiko dar blogiau.
Vaikai nuėjo malkų, o kai pasuko namo, juos ėmė sekti vilkai. Jei tik kuris vaikų truputį atsilikdavo, žvėrys tuoj puldavo jį. Tai buvo baimės ir siaubo kelias. Vaikai verkdami bėgo paskui Varlytę, kuri viena ranka tempė per sniegą glėbį žagarų, o kita grasino vilkams lazda.
Mažojo būrelio šonuose ėję berniukai — Kopčemas, Voveriukas, Onašas ir Stiebelis — vijo šalin drąsiausius vilkus. Keliems vilkams jie užvožė per nasrus, bet neilgam juos nubaidė. Mergaitės jau išbarstė pusę malkų. Vilkai prisibrovė visai arti vaikų būrio, ir berniukai turėjo gintis iš visų jėgų.
Mergaitės klykė, tarsi jas vilkai jau būtų draskę. Būrelis staptelėjo. Mažieji vaikai, apimti baimės, prigludo prie žemės kaip kurapkiukai ir rankomis užsidengė galvas. Jie drebėjo, net dantys jiems kaleno, ir nenorėjo klausyti, raginami bėgti toliau. Kopčemas ėmė juos plūsti, bet vaikai tik baimingai laukė, kada pikti vilkai ims juos draskyti, ir nesijudino iš vietos.
Kai vaikai staptelėjo, sustojo ir vilkai. Iš pravirų jų nasrų karojo raudoni liežuviai. Akys godžiai blizgėjo, o liesi šonai lekuojant kilojosi. Tačiau jie nepuolė, ir vaikai truputį atsipeikėjo. Varlytė vėl patraukė į priekį, ir visi kiti nubėgo paskui ją. Berniukai iš šono sergėjo būrį.
Bet netoli tenubėgo. Vilkai vėl ėmė juos persekioti ir greitai pavijo. Šį kartą jie apstojo vaikų būrelį ratu. Atsitūpė ir nejudėdami įsistebeilijo į persigandusius vaikus — užtikrintą savo grobį.
Kopčemas suprato, kad iki urvo jie nepribėgs, nors buvo jau netoli: užtektų tik apeiti uolą, o paskui dar truputį palypėti aukštyn.
Vienas vilkas — gal gaujos vadas — baisiai išsižiojo ir ilgai žiovavo iškišęs liežuvį. Vaikai baimingai virpėjo. Paskui vilkas pakilo, prisiartino prie vaikų ir griebė vienai mergaitei už rankos.
Mergaitė buvo užsimovusi elnio odos pirštines. Vilkas, taikydamasis įkąsti jai į ranką, nutraukė pirštinę, kuri dirželiu buvo surišta su kita pirštine. Vilkui staigiai truktelėjus, dirželis, apsuktas aplink mergaitės kaklą, parvertė apstulbusį vaiką. Bet akylusis Stiebelis tvojo lazda akiplėšai per pakaušį. Vilkas kauktelėjęs griebė už lazdos. Bet tada gavo antrą smūgį. Tai Voveriukas visa jėga kirto puolančiam vilkui per galvą. Vilkas liuoktelėjo už krūmo.
Voveriukas kirto per šakas, norėdamas vilką pabaidyti, bet tas nepabėgo, atvirkščiai, įniršęs sugriebė lazdą dantimis ir ištraukė ją berniukui iš rankų. Ji nukrito ant žemės, ir vilkas primynė ją priešakinėmis letenomis. Berniukas pasilenkė lazdos, bet vilkas grasinamai sukaukė ir parodė dantis. Voveriukas bemat vėl išsitiesė ir stovėjo nejudėdamas. Vilkas taip pat lyg sustingęs stovėjo priešais jį.
Tačiau drąsusis Voveriukas buvo sumanus berniukas: jis greit prisitraukė koja gulinčią lazdą ir, vilkui nespėjus šokti ant jo, vėl tvirtai laikė ją rankoje. Jis kirto vilkui tokį smūgį per nugarą, kad nubaustasis akiplėša atšoko paspaudęs uodegą.
Vilko antpuolis ir apdraskytos mergaitės verksmas sukėlė vaikų būrelyje nemažą sąmyšį. Jie norėjo bėgti, bet vilkai neleido. Kai tik kuris vaikas pajudėdavo, jie šokdavo jo vytis. Bėglys išsigandęs grįždavo, ir vilkai vėl sutūpdavo.
Iš lengvo jie slinko vis artyn ir artyn. Tik drąsiai atkištos berniukų lazdos juos dar kiek prilaikė nuo puolimo. Kopčemas, nusitraukęs nuo galvos bebrinę kepurę, sviedė ją įžūliesiems vilkams. Tie dėl jos tuoj susipjovė.
— Voveriukai — kepurę! — sušuko Kopčemas ištikimajam bičiuliui. Voveriukas nesvarstydamas taip pat nusiautė savo kepurę į vilkų tarpą.
— Bėgam! — sušuko Kopčemas savo draugui. — Į urvą — pagalbos!
Abu berniukai šovė kaip strėlės. Jie šmėkštelėjo tarp krūmų, bet vis dėlto keli vilkai juos pastebėjo ir pasileido paskui juos.
Vaikų būrelyje kilo išgąstingas šauksmas. Vaikai galvojo, kad berniukai juos palieka vilkams. Klykė visa gerkle, net visas miškas aidėjo.
Abu berniukai bėgo labai greitai, bet netrukus atstumas tarp jų ir vilkų vėl ėmė mažėti.
Nepadėjo nė lazdos, kuriomis jie bėgdami mojavo. Vilkai jau taikėsi sugriebti juos už kulnų. Vargas, jei kuriam vilkui pasisektų pačiupti už šmėkščiojančios kojos. Abiem berniukams jau sruvo kraujas, o vienas vilkas dantimis įsikibo į kailį, kuriuo Voveriukas buvo apsisiautęs. Kadangi vilkas jo nepaleido, berniukas narsiai nusimetė kailį ir bėgo toliau nuogas, tik jo kojos liko apvyturiuotos kiškių kailiukais.
Kol vilkai tąsėsi dėl Voveriuko kailio, berniukai galiuką nubėgo. Vis dėlto po valandėlės du vilkai juos pavijo ir nuožmiai puolė. Uždusę berniukai sustojo nugaromis į uolas ir narsiai gynėsi. Jie suprato atsidūrę beveik po urvu ir ėmė šauktis pagalbos.
Prie urvo kaip tik budėjo Kiškis. Jau kuris laikas vėjas protarpiais atnešdavo iš miško kažkokius tolimus balsus. Jis galvojo, kad vaikai taip linksmai grįžta su malkomis į urvą ir paėjėjo kiek į priekį jų pasitikti. Dabar jam pasirodė, kad vaikų šauksmai skamba lyg išgąstingai.
Jis šūktelėjo, ir iš urvo iššoko keli medžiotojai. Visi atidžiai klausėsi. Dabar buvo girdėti šaukiant arti, beveik po pačiu urvu.
— Blogai! Į pagalbą! — sušuko vyrai ir riste nusirito uola žemyn. Iš urvo išbėgo daugiau vyrų, jie taip pat pasileido apsnigtu pakriaušių.
Po valandėlės jie jau buvo šalia berniukų ir puolė vilkus. Vieną nukovė, o kitas, nors ir perkirsta koja, pabėgo.
— Bėkite greičiau! — riktelėjo vyrams Kopčemas ir griuvo į sniegą šalia ištikimojo Voveriuko.
Medžiotojai, supratę, kad kiti vaikai yra kažkur toliau, kuo greičiausiai nudūmė jų pėdomis.
Atbėgo dar laiku. Vilkai kaip tik buvo pradėję pulti silpnai besiginantį vaikų būrelį.
Sunkūs kirvių smūgiai greitai atšaldė vilkus, ir apsupti vaikai buvo išgelbėti. Keli vilkai krito, kiti išsilakstė.
Medžiotojai, paėmę dvi apdraskytas mergaites ant rankų, grįžo su vaikais į stovyklą. Nudaigotus vilkus jie vilko žeme.
Nusiverkę vaikai, medžiotojų glostomi, pro ašaras šypsojosi, o, priėję didžiąją uolą, bėgte pasileido namo pramintu takeliu.
Urve Stipruolis paskelbė, kad nuo šiol vaikams draudžiama vieniems eiti laukan.
Žebenkštis ir Vilkė įmetė į ugnį didelių kaulų. Riebūs kaulai gerai dega. Tegu šildosi vaikai!
Nuo to laiko vaikai visą laiką būdavo urve. Jie prasimanydavo visokių žaislų.
Mergaitės žaidžia su lėlėmis, padarytomis iš medžio, žievės ar kailio, o berniukai mieliau lipdo iš molio visokius žvėris. Molio nereikia toli ieškoti — urve jo yra pakankamai.