Drabužių jie neišsitepa; juk visi vaikai urve nuogi. Tik kai medžiotojai išveda juos palakstyti, užsimauna kepurę, kojas apsiauna kailiukais, o ant pečių užsimeta kokį šiltą kailį.
Nė suaugusieji kitaip nesirengia. Tik per šalčius šilčiau apsisupa ir žiūri, kad rankų nenušaltų. Bet vos sugrįžta į šiltą urvą, visi nusimeta drabužius ir miega nuogi. Žinoma, gerai užsikloja kailiais.
— Duok man vilką! — kaulijo Varlytė Kopčemą.
Jaunasis menininkas didžiuodamasis žiūrinėjo savo gaminius, sudėliotus ant plokščio akmens. Truputį pasvarstė, ir, paėmęs tupinčio vilko figūrėlę, padėjo ją į šoną, bet mergaitei į rankas nepadavė, — būtų save pažeminęs. Varlytė, skubiai čiupdama vilką, nusuko minkštai skulptūrėlei galvą, bet tuoj pat gražiai ją pataisė ir pastatė figūrėlę į mažą nišą gruoblėtoje urvo sienoje.
— Dar vilką! — vėl kaulijo mergaitė.
Kopčemas davė jai antrą vilkiuką.
Varlytė pasistatė jį į plyšį sienoje. Abu vilkiukai tupėjo tarsi prie savo olos. Ugnies atšvaituose jie buvo gerai matyti.
— Dar vilką! — prašė Varlytė.
Kopčemas atsakė:
— Turi du.
— Neturiu! — atrėmė Varlytė.
— Turi! Čia vienas, čia antras — du vilkai.
— Ką plepi, kur tau du vilkai! — gynėsi mergaitė, kuri niekada nebuvo mokiusis skaičiuoti. — Čia vienas vilkas, o čia taip pat vienas vilkas! Vienas ir vienas! Kurgi čia du…
Kopčemas atsiklaupė prie sienos ir rodė nesupratingai mergaitei:
— Vienas vilkas ir dar vienas vilkas — tai du vilkai.
— Chi-chi-chi, Kopčemai, nemanyk, kad Varlytė kvaila! Varlytė mato vieną vilką, o čia — taip pat vienas vilkas.
— Ne, Varlyte, vis dėlto čia du vilkai! — išdidžiai pasakė Kopčemas.
— Ne, tu blogai matai! — laikėsi savo mergaitė. — Čia ne du vilkai — tegu mane lokys praryja! Čia vis dėlto vienas vilkas, o čia dar vienas!
— Du vilkai! — nenusileido Kopčemas. Berniukas turėjo gerą galvą ir jau mokėjo skaičiuoti iki trijų. Jis sudėdavo ir atimdavo iki trijų be klaidos, o šią žiemą iš Mamutaičio išmoko suskaičiuoti net iki penkių.
Iš viso tunto dar tik Stipruolis gebėjo šitaip skaičiuoti; netgi senasis Gauruočius ne visada susigaudydavo: turėdavo po kelis kartus perskaičiuoti. Daugiau kaip penki — tai jau būdavo „daug“. Kiti medžiotojai, kurie mokėjo suskaičiuoti tik iki trijų, sakydavo „daug“ visada, kai būdavo ko per tris.
Dabar suaugę medžiotojai dažnai stebėdavosi Kopčemo išmanymu, kad šis suskaičiuodavo, kiek rankos pirštų jam kas parodė arba kiek iečių prieš jį padėjo. Todėl dabar jis jokiu būdu nenusileido Varlytei ir atkakliai tvirtino, kad vienas ir vienas yra du.
Varlytė niekada nebuvo bandžiusi skaičiuoti ir dabar įsikarščiavusi rėkė:
— Kvailas vaikis! Čia vienas vilkas! — ir sviedė į vieną vilką gniužulą molio, — o čia taip pat vienas vilkas! — drėbė moliu į kitą.
— Du! — ginčijosi Kopčemas.
— Ne du, ne du! — spiegė Varlytė, ranka plodama prie sienos prilipusį molį.
Kopčemas ramiai rodė savo figūrėles:
— Vienas briedis ir vienas briedis yra du briedžiai, vienas lokys ir vienas lokys yra du lokiai.
— Ne, ne! — spiegė Varlytė. — Liaukis, Varlytei sunku suprasti! — ir ji užsidengė rankomis ausis.
Voveriukas, priviliotas triukšmingo ginčo, atsisėdo prie jų. Įsižiūrėjęs į ištiškusį sienoje molį, jis staiga prajuko:
— Tas stumbras — kaip Varlė!
— Kur stumbras? — paklausė Kopčemas nustebęs.
— Čia stumbras! — tarė Voveriukas. Paėmęs apdegusį nagelį, nupiešė juo prie užtėkšto ant sienos molio du ragus.
Iš tiesų — ir Kopčemui šis atsitiktinai uždrėbtas molio šlakas dabar buvo panašus į stumbrą. Tuoj numestu nuodėguliu jis pripiešė stumbrui uodegą.
— O dabar akį! — pridėjo Voveriukas.
— O dabar ietį! — pridūrė Varlytė ir įbedė į stumbrą ploną pagaliuką. — Vaikai — stumbras! — šaukė ji.
Subėgusiems vaikams stumbras labai patiko.
Jie tuojau pasigavo šį naują atradimą ir taip pat ėmė piešti sienoje.
Kopčemas su Voveriuku, netardami nė žodžio, su didžiausiu pasimėgimu moliu ir anglimi piešė sienoje visokius žvėris, kuriuos tik žinojo. Kiti vaikai, nusižiūrėję į juos, taip pat margino sienas, ir greitai tarp jų kilo kova dėl vietos. Veikiai visos sienos buvo pripieštos. Bet jų susidomėjimas neilgai truko. Jie metė piešti ir vėl įniko žaisti. Moliu piešti buvo sunku: jis trupėjo ir biro nuo sienų.
Kopčemas su Voveriuku tuo tarpu patobulino savo atradimą. Iš lauko atsinešė truputį sniego ir juo sudrėkino molį. Iškart pasidarė geriau piešti, ir molis netrupėjo. Grįždamas Kopčemas brūkštelėjo ranka per suodiną sieną prie laužo. Valandėlę jis piešė pirštais, kol nuo jų nusitrynė suodžiai. Grįžęs prie laužo, prisigramdė jų ant plataus kaulo visą krūvelę. Greitai pastebėjo, kad ypač gera piešti suodžiais, į kuriuos įmaišyta truputį riebalų nuo pakepintos mėsos.
Voveriukas taip pat sumanė patobulinimą: jis užvyniojo ant pagaliuko barsuko kailio skiautelę ir, pamirkęs ją į riebius dažus, tapė.
Berniukų piešiniai sudomino ir suaugusius medžiotojus. Kai kurie ir patys mėgino piešti lokį ar mamutą juodais dažais.
Kopčemas savo paveikslams sumaniai panaudojo urvo sienų paviršių. Valandėlę pažiūrėjęs į gruoblėtą ir sueižėjusią sieną, jis tarė:
— Čia mamutas!
Klinties plyšiai jam atstojo nugaros liniją, o sienoje pūpsanti iškiluma — visą kūną. Nekreipdamas dėmesio į ankstesniuosius žvėrių portretus, nupiešė naujajam mamutui užriestą straublį, kojas ir iltis — ir visi stebėjosi dideliu paveikslo panašumu. Dar pašvietė Kopčemui deglais, kad būtų geriau matyti.
Urvo kampe susipešė mažiukai.
— Aš! Aš! Aš!
Vaikiūkščiai grūmėsi dėl puikiai išsilaikiusio apatinio lokio žandikaulio, kurį jie ką tik iškasė iš žemės.
Iš teisybės žandikaulis turėjo atitekti tam, kas jį rado. Kaip tik dėl to jie ir kivirčijosi.
Stipruolis ramiai atėmė iš jų kaulą ir leido iki valios pasimušti.
Lokio žandikaulis — labai vertingas daiktas, jis tuntui pravers kaip kūjis ir pleištas kaulams skaldyti.
Moterys prie ugnies siuvo vilkų kailius. Būtų nė nepastebėjusios, kad temsta, jei senoji Blindė nebūtų pasiskundusi skaudančiomis akimis.
Žiemą diena greitai prabėga.
LIŪTAS
Kelias dienas siautė blogas oras. Medžiotojai negalėjo eiti medžioti, ir tuntas badavo.
Pagaliau sniego pūga liovėsi, suspindo blanki žiemos saulė, ir medžiotojai išėjo pamėginti laimės. Naujai pasnigus, lengviau sekti žvėrių pėdomis.
Medžiotojai ilgai negalėjo sutarti, į kurią pusę geriau pasukti. Tada pasidalijo į būrelius. Mamutaitis, Vilko Nagas, Kiškis, Gauruočius ir Pelėda ėjo plokštikalne, o Peštukas, Greitakojis, Ukmasas, Stipruolis ir Džganas nužygiavo slėniu. Kiti vyrai pasiliko saugoti namų.
Nei pirmasis, nei antrasis medžiotojų būrys iš pradžių nieko gera neaptiko. Abu būriai pastebėjo sniege tik varnų ir kranklių pėdų.
Paskiau medžiotojai priėjo dvi lygias pėdų eiles. Aišku: čia nusliūkino alkana lapė. Medžiotojai šiandien ja nesusidomėjo: prasta mėsa.
Paskui rado pažįstamas ilgų, minkštų letenėlių pėdas. Aha, čia kiškio bėgta!