Gauruočius ir Pelėda, nutarę, kad pravers ir kiškis, jei nėra didesnio žvėries, pasileido jo pėdomis. Kiti trys medžiotojai, vadovaujami Mamutaičio, perėjo du slėnius ir, užkopę į kalną, rado kelių elnių pėdas. Tai jau šis tas! Kad jiems pasisektų sumedžioti kokį elnią! Pėdos visai šviežios, dar nepripustytos, tad banda, matyt, ne per toliausiai. Trys medžiotojai, paglostę savo stebuklinguosius amuletus, nuskubėjo pėdomis. Sniego buvo sulig keliais, kai kur ir aukščiau kelių, tad medžiotojai klimpo ir sunkiai brido. Vis dėlto, nepaisydami varginančio kelio, jie žengė kaip galima greičiau. Viltis sumedžioti elnią juos varė į priekį.
Pėdos vedė įkloniu aplink miškelį, o paskui per akmenuotą kalvelę. Ten, nelabai toli, jie pamatė elnių būrelį. Elnių, matyt, būta išbadėjusių, nes kojomis ir šakotais ragais jie žarstė sniegą, stengdamiesi pasiekti menkas kerpes, samanas ar žolę.
Vilko Nagas buvo pasiėmęs lanką ir kelias strėles. Išeidamas iš urvo, jis sakė, kad lankas pravers jam, jeigu kelyje netikėtai pasitaikytų kiškis. Ir tikrai dabar jis pravertė. Nustatęs vėjo kryptį Vilko Nagas slinko prie bandos. Mamutaitis ir Kiškis lindėjo pasaloje prie krūmų, pasirengę užpulti elnius, jei kartais pajustų Vilko Nagą ir imtų nuo jo bėgti. Rankose jie turėjo lengvas, lakias ietis.
Pro žemą krūmą, kyšantį iš vėpūtinio, jie dairėsi į elnius. Staiga elniai šokosi bėgti per lygumą. Matyt, Vilko Nagas jau šovė į juos. Elniai bėgo tiesiog Mamutaičio ir Kiškio link. Vienam elniui nugaroje kyšojo strėlė.
Tiktai tada, kai jie buvo prie pat medžiotojų, elniai užuodė stiprų žmonių kvapą. Tuoj pasuko į šoną, bet medžiotojai bematant iššoko iš krūmų ir sviedė savo ietis. Mamutaičio ietis vienam gyvuliui įsibedė tiesiai į kaklą. Kiškio ietis sutarškėjo kito elnio raguose ir nukrito į sniegą, jo nesužeidusi.
Susigėdęs Kiškis valandėlę neryžtingai pastovėjo, o paskui nusiminęs nuėjo savo ieties. Mamutaitis jį guodė:
— Geras smūgis — į galvą, bet elnias staigiai stabtelėjo.
Vilko Nagas, iš tolo skubėdamas prie jų, kažką šaukė. Iš jo riksmo buvo aišku, kad jam pasisekė.
— Strėlė pataikė! — pagyrė Mamutaitis Vilko Nagą, kai uždusęs medžiotojas pribėgo artyn.
Kiškis jau buvo radęs abiejų sužeistųjų elnių kruvinus pėdsakus.
Medžiotojai nedelsdami leidosi paskui elnius. Įkopę į viršūnę, pasidairė. Elniai buvo jau gerokai toli. Po valandėlės, gerai Įsižiūrėję, jie pastebėjo baltame lauke, prie nedidelės išsikišusios uolos, du tamsius taškus, atsilikusius nuo bandos.
— Tai jie! — sušuko medžiotojai ir tuoj leidosi paskui.
Netrukus jie pamatė, kad vienas iš sužeistųjų elnių gerokai atsilieka. Nubėgę uolėtu kriaušiu, jie veikiai ji pasivijo ir apsupo, kad elnias, įtempęs paskutines jėgas, nepabėgtų. Nuleidęs galvą, gyvulys su įbesta į kaklą ietimi sunkiai kvėpavo. Jis buvo netekęs daug kraujo.
Medžiotojai puolė prie sužeistojo elnio ir jį nudobė.
Iš perverto jo kaklo tryško kraujas. Medžiotojai, priklupę prie užmuštojo žvėries, jį godžiai gėrė.
Kai vyrai kiek atsikvėpė, Mamutaitis nusprendė:
— Elnią paliksim čia, eisim antrojo!
Vilko Nagas ir Kiškis linktelėjo galvas ir tuoj pakilo. Užmuštąjį elnią tuo tarpu paliksią gulėti ir eisią gaudyti antrojo; jis tik lengvai sužeistas ir pajėgia bėgti geriau už pirmąjį.
Du elniai — puikus laimikis! Tuntas apsidžiaugs.
Antroji medžiotojų grupė, vadovaujama Peštuko, apsuko didelį lanką. Jie taip pat priėjo šiokias tokias pėdas, bet nieko nepešė. Pagaliau aptiko ernio pėdsakus. Šliaužta sniegu — tikriausiai pajuto kokį grobį! Šie pėdsakai geriausiai nuves medžiotojus.
Jie pasileido tolyn ernio pėdomis ir iš tikrųjų neilgai ėjo: staiga pamatė nedidelės elnių bandos pėdas. Dvejos iš jų — kraujuotos. Laimikis arti!
Bet antai — žmonių pėdos!..
Trys medžiotojai Čia persekiojo elnius. Tai galėjo būti Mamutaičio ir jo bendrų pėdos. Bet jų būta daugiau negu trys.
Peštukas balsu išvardijo visus, kurie ėjo su Mamutaičiu: Vilko Nagas, Kiškis, Gauruočius, Pelėda — vis dėlto daugiau vyrų, negu rodo šitos pėdos! Peštukas dar nebuvo tvirtai tuo įsitikinęs — jis nemokėjo skaičiuoti iki penkių. Todėl, stabtelėjęs prie aiškiausių pėdų, ietimi sniege darė ženklus:
— Čia — Mamutaitis, čia — Vilko Nagas, čia — Kiškis. O šit Gauruočiui ir Pelėdai neliko pėdų.
— Tai ne mūsiškiai! — vieningai nusprendė medžiotojai ir pasileido ieškoti svetimųjų medžiotojų, kurie, čia atklydę, gaudė jų žvėris.
Peštuko būrys pėdomis perėjo uolėtąją griovą, o kai užlipo ant kalno, pastebėjo netoli nuo jų gulint ant sniego negyvą elnią. Jo ragai styrojo aukštyn.
Vyrai jau norėjo džiūgaudami bėgti prie jo, bet priekyje ėjęs Džganas staiga krito į sniegą. Medžiotojai suprato, kad jiems kažkas gresia. Prigludę prie žemės, jie slinko daubele prie Džgano.
Šis, išgąstingai išpūtęs akis, šnibždėjo:
— Lokys arba stumbras — kažkas didelis!
Medžiotojai nepatikliai dairėsi po sniego lygumą. Iš tikrųjų netoli elnio gulėjo kažkoks milžiniškas žvėris. Tai ne akmuo, kaip iš tolo jiems rodėsi. Jo galva gauruota kaip lokio, ragų nematyti — kas tai?
Greitakojis nerūpestingai tarė:
— Ar lokys, ar stumbras — vis tiek jau nudobtas, einu!
Ir jau rengėsi šokti. Džganas jį truktelėjo ir sušnibždėjo:
— Nenudobtas, gyvas! Atsargiai!
Kiti medžiotojai taip pat sakė, kad reikia būti apdairesniems ir peikė lengvabūdišką Greitakojo drąsą.
— Tu — lankas — eik — strėlė! — ragino Peštukas Ukmasą, kad šis iššautų į žvėrį iš lanko, — tada bus aišku, ar jis iš tikrųjų negyvas.
Ukmasas valandėlę svyravo, lyg būtų bijojęs, bet paskui, sukaupęs visą drąsą, ėmė šliaužti į priekį nuo akmens prie akmens. Kiti medžiotojai pasislėpę laukė, kas bus.
Ukmasas pasirengė šauti. Dar kiek pašliaužė ir, pasislėpęs už mažo krūmo, pridėjo strėlę prie templės. Paskui truputį kilstelėjo ir, stipriai įtempęs lanką, paleido strėlę.
Milžiniškas žvėris stryktelėjo iš sniego guolio.
— Liūtas! — aiktelėjo siaubo apimti medžiotojai, ir šiurpas perbėgo jiems per nugaras.
Baisusis plėšrūnas, su kuriuo kovoti žmonėms beprasmiška, stovėjo įsiręžęs, plakdamas uodega sniegą.
Urvinis liūtas taip suriaumojo, lyg griaustinis būtų nusiritęs per plačią lygumą.
Kur dabar pulti?
Išsigandę medžiotojai virpėjo iš baimės. Jei liūtas juos pastebės, visiems bus galas. Niekas nepabėgs.
Žiū, o kas ten, tolumoje?
Kažkokie trys medžiotojai leidžiasi čionai nuo kalvos. Jie velka elnią. Bet šit jie jau išgirdo riaumojimą ir, metę elnią, bėga mirtinai išsigandę.
— Tai svetimieji medžiotojai! — spėliojo Peštuko draugai ir susijaudinę dairėsi į liūtą, kuris, strėlės suerzintas, kelis kartus apsisuko, tarsi dairydamasis užpuoliko. Paskui pamatė anuos tris medžiotojus. Staiga suriaumojo, prigulė ir staigiais galingais šuoliais pasileido paskui bėgančius vyrus.
„Vargas jiems“ — pagalvojo Peštukas ir kiti medžiotojai, iškišę galvas iš užuolandos. Liūtas čia jų nepastebėjo. Bet užtat klius tiems trims nepažįstamiems vyrams. Liūtas juos sudraskys…
Nepažįstamieji vyrai šmėžavo tarp uolų. Jie bėgo kaip patrakę. Parkritę į sniegą, pašokdavo ir vėl bėgo. Nėra jiems išsigelbėjimo. Liūtas tuoj tuoj juos prisivys. Šit jis jau dingo išsigandusiems medžiotojams iš akių, įsmukęs tarp apsnigtų uolų.