Medžiotojai atsiduso. Atrodo, jie laimingai išsisuko iš baisaus pavojaus. Su nepaprastu palengvėjimu jie svarstė, kad liūtas veikiausiai prisirijo elnienos, o paskui užsnūdo. Kaip gera, kad jie nėjo tiesiog prie jo! Patenkinti medžiotojai glostė savo amuletus.
Ramu, sniego lygumoje niekas nejuda. Medžiotojai vienas po kito baimingai išslenka iš užuolandos ir ryžtasi prieiti prie negyvojo elnio. Jis gerokai išdraskytas: pilvas visai perplėštas.
Džganas, taręs, kad jiems dar nemaža likę nuo liūto puotos, griebė elnią už paskutiniųjų kojų. Sniegu jį lengvai nutempsią į stovyklą.
Medžiotojai dar kartą bailiai apsidairė. Kas būtų, jei dabar prie jų šuoliuotų liūtas!
Baisu pagalvoti!
Du medžiotojai tempė elnią. Kai jau buvo už griovos, Greitakojis atsiminė:
— Elnias čia, elnias ten! — ir parodė ranka atgal.
— Tai ir eik sau jo! — šaipydamasis pasakė Peštukas.
Iš būrio niekas neturėjo noro grįžti antrojo elnio, kurį pametė svetimieji medžiotojai. Nė už visą elnių bandą jie nebūtų ėję prie anos siaubingos vietos.
Liūtas gali grįžti!
Toji mintis paskatino juos skubėti. Jokiu būdu negalima čia užgaišti.
Kai temstant jie laimingai priėjo urvą, Gauruočius ir Pelėda jau mėsinėjo nuluptą kiškį.
Žvaina, šalta naktis.
Urve, prie kaitrios ugnies, Peštukas, Greitakojis, Ukmasas, Stipruolis ir Džganas kuo smulkiausiai pasakoja apie nuotykingą susitikimą su didžiuliu urviniu liūtu.
Kopčemas ir Voveriukas guli ant pilvų šalia vienas kito, po vienu užklotu: kojos — į sieną, galva — į laužą. Rankomis parėmę smakrus ir išpūtę akis, jie ryte ryja jaudinančius pasakojimus.
Norėtų vaikai kada pamatyti tokį liūtą. Bet gerai būtų tuo metu sėdėti aukšto medžio viršūnėje… Žemėje ne itin malonu būtų jį susitikti.
MACOCHOS BEDUGNEJE
Medžiotojai ilgai šnekėjosi ir ilgai valgė. Kepta elnio mėsa kvepėjo urve taip, kad lapės ir vilkai iki ryto lakstė aplinkui.
Nakties šaltis papuošė medžius ir krūmus baltu, spindinčiu šerkšnu.
Mamutaitis, Vilko Nagas ir Kiškis negrįžo. Tuntas galvojo, kad juos kur toli užklupo naktis ir kad tikriausiai jie grįš įdienojus.
Džganas ir Ukmasas užkopė ant kalno viršūnės ir ilgai žiūrėjo tolyn. Bet nieko nepastebėjo.
Kurgi dingo tie trys vyrai? Visi jie geri, patyrę medžiotojai, nėra ko dėl jų baimintis. Bet kas, jei… niekas nenorėjo sutikti su ta mintimi, kad dingusiems medžiotojams kas atsitiko.
Jaunasis medžiotojas Pelėda mostelėjo Kopčemui ir Voveriukui. Mirktelėjęs akimi, jis pakvietė juos į bendrą žygį.
Vaikinai išėjo gerai apsiginklavę.
— Girdėjote? — pradėjo Pelėda lauke. — Ten yra dar vienas elnias!..
Berniukai linktelėjo, iš karto supratę, ką galvoja Pelėda, ir pritarė jo planui. Per vakarienę jie sužinojo visas medžiotojų žygio smulkmenas, girdėjo, kaip šaunus Peštuko būrys, neišsigandęs nė liūto, nukniaukė jam vieną elnią.
— Mes paimsime ir antrąjį! — nutarė trejetas jauniklių.
Pelėda gana gerai pažįsta šias vietas, žino, kuria kryptimi eiti. Juk medžiotojai kelis kartus smulkiausiai nupasakojo savo kelią.
Gerai nusiteikę, jie brido per sniegą čia aukštyn, čia žemyn, perėjo kelis kalnus ir griovius. Ilgas kelias visus gerokai išvargino. Gerai dar, kad sušalusio sniego danga juos išlaikė.
Pagaliau pamatė elnių bandos ir medžiotojų pėdas. Greitai jie aptiko ir ištryptą vietą, kur kruvinas sniegas rodė gulėjus nudobtą elnią. Įžiūrėjo ir gilias didžiojo liūto pėdas.
Tik į jas pažvelgus, baimė ima.
Berniukai suvirpėjo ir išgąstingai apsižvalgė. Bet nebuvo nė jokio pavojaus ženklo, ir po valandėlės jie nurimo. Liūtas jau kažkur toli, nėra ko baimintis.
Toliau jie rado ir dviejų vilkų pėdas; vienas jų gulėjo už krūmo baisiai sudraskytas. Čia liūto darbas. Dar aptiko ernio pėdas, iš kurių nustatė, kad jis buvo prisiartinęs prie užmuštojo elnio, bet, matyt, liūtas pabudęs jį nuvijo.
O kurgi antrasis elnias?
Ieškojo, ieškojo ir pagaliau jiems iš tikrųjų pasisekė tą elnią rasti. Jis sustingęs gulėjo sniege, — ten, kur anie medžiotojai jį buvo palikę. Jų, žinoma, nėra ko bijoti — liūtas tikriausiai bus juos sudraskęs.
Jaunieji medžiotojai apsidžiaugė parvilksią namo puikų elnią. Viską kuo įdėmiausiai apžiūrėję, susirengė keliauti atgal. Iki urvo toli, o diena trumpa.
Kopčemas ir Voveriukas pamėgino, ar sunkus elnias. Vilkti bus nesunku — tuo labiau per sniegą. Berniukai iš džiaugsmo spygavo.
Patraukę elnią už kojos, apvertė jį ant kito šono. Ir čia akylasis Pelėda tuoj pastebėjo, kad iš elnio šono, arčiau nugaros, kyšo nulaužta strėlė. Jis ištraukė ją ir parodė berniukams. Visi smalsiai apžiūrinėjo strėlę, puikiai išdrožtą iš tiesios lazdyno šakos. Strėlės antgalis buvo įstatytas į kiek perskeltą jos galą, apteptą smala ir rūpestingai aprištą plonučiu siūlu iš elnio sausgyslių.
— Strėlė — Vilko Nago! — nusiminęs šūktelėjo Kopčemas, mat, pažino iš nuolaužos, kad ją buvo padirbdinęs Vilko Nagas.
Pelėda ir Voveriukas stovėjo kaip žaibo trenkti. Jie be žodžių išsigandę žvilgčiojo vienas į kitą. Vadinasi, tie medžiotojai, kurie spruko nuo baisiojo liūto, buvo Mamutaitis, Vilko Nagas ir Kiškis. Koks siaubas! Liūtas sudraskė narsiausius tunto vyrus!
Kelis kartus apžiūrėjo jaunieji medžiotojai strėlės nuolaužą ir pagaliau turėjo pripažinti, kad Kopčemas sakė tiesą. Tai Vilko Nago strėlė… Vaikinų akys buvo pilnos ašarų.
Dabar jau aišku, kodėl narsieji medžiotojai negrįžo… Ak! Kokią blogą naujieną parneš jie į urvą!
Berniukai nutarė išaiškinti, kaip nelaimingieji žuvo. Tikriausiai netoli tenubėgo, ir jų kaulai guli kur nors čia arti.
Pelėda vedė savo draugus liūdnu keliu pagal bėglių pėdas. Jie aptiko jas sniege, taip pat surado ir galingų liūto letenų atspaudus.
Staiga tarp uolų subolavo šviesus tarpas. Nebeliko medžių, nebeliko sniegu apklotų krūmų ir uolų, nebeliko ir žemės… po jų kojomis prasivėrė neišmatuojama gilybė. Baisi bedugnė žiojėjo prieš juos, gilių giliausia, neįžvelgiama.[8] Kitoje jos pusėje dunksojo aukštos baltos uolos, bet tai jau buvo kitas pasaulis. Jis pasiekiamas nebent tik paukščiui…
Jaunieji medžiotojai stovi apstulbę prie baisiosios bedugnės nasrų.
Pėdos prieš juos eina tiesiog į bedugnę. Medžiotojų pėdos ir liūto pėdos… vadinasi, tamsioje gelmėje dingo medžiotojai ir liūtas.
Jaunieji medžiotojai krūptelėjo, Kopčemui ėmė tirtėti dantys. Tik Pelėda įveikė baimę ir išdrįso prieiti prie krašto.
Smalsumo pagauti, abu berniukai taip pat keturpėsčiom prišliaužė prie pakraščio. Laikydamiesi už berželių, jie pasilenkė viršum giliosios bedugnės. Vaikams apsvaigo galvos, tad jie atsisėdo ir užmerkė akis.
Pragarmė neturi dugno. Kurgi tada nusirito Mamutaitis, Vilko Nagas ir Kiškis?
Kopčemo smalsumas nugalėjo baimę. Pasilenkęs dar kartą viršum bedugnės, jis smarkiai sušuko ir tuoj atšoko atgal, išgirdęs, kaip sugaudė jo balso aidas. Taip pat ir Voveriukas su Pelėda, šūktelėję į gelmę, klausėsi duslaus aido. Klausėsi įtemptai.
— Ho-o-a! — sušuko jie visi kartu. Bedugnėje jų balsas sugaudė, atsimušdamas nuo uolų, ir dingo.
8
Visame pasaulyje garsi Macochos bedugnė yra 138 metrų gylio. Jos viršutinis perimetras — 440 metrų.