Valandėlę jie stovėjo visai tyliai. Staiga krūptelėjo.
Iš apačios ataidėjo kažkoks pratisas balsas… Dar kartą ir dar!..
Balsas buvo keistas, silpnas, bet vis dėlto tikras žmogaus balsas. Kas ten?
Beviltiška dejonė sklido iš bedugnės gilumos.
Pelėda paėjėjo pagal bedugnės kraštą. Tarp kyšančių uolų radęs nuolaidesnio kriaušio tarpelį, nusileido šlaitu žemyn prie išsikišusios uolos. Tačiau eiti iki pat to iškyšulio krašto nedrįso, kad nenutrūktų sniego atbraila po kojomis. Iš paskos nusileido abu berniukai ir uola, kuri vietomis buvo vėjo nuogai nupustyta, prislinko iki Pelėdos. Iš čia buvo geriau matyti, bet kas dedasi žemai, po jų kojomis, jie vis dėlto negalėjo gerai įžiūrėti.
Kopčemas atsigulė ir liepė Pelėdai laikyti jį už kojų. Dabar drąsusis berniukas, nukabinęs galvą nuo bedugnės krašto, susijaudinęs šūktelėjo:
— Čia mūsiškiai!
Atsiliepė balsai iš apačios, bet ne iš pačios gelmės. Jaunieji medžiotojai pažino:
— Tai Vilko Nagas!
— Tai Mamutaitis!
— Tai Kiškis!
— Visi ten! Jie nenuriedėjo į pačią bedugnę! Gyvi guli uolos įduboje! — paskelbė Kopčemas savo draugams ir tuoj šūktelėjo žemyn, ko ten jiems reikėtų.
— Kirvį! — buvo aiškiai girdėti iš apačios.
Jaunieji medžiotojai nesuprato, kam jiems ten, apačioje, reikia kirvio, bet pasistengė greičiau jį perduoti žemyn.
Kopčemas pasiūlė savo apsiaustą, pasiūtą iš dviejų jaunų elnių kailių, ir jie tuoj ėmė raižyti diržus. Kailis buvo gana minkštas, o Pelėda savo krepšyje prie diržo turėjo gerą, aštrų peilį su rago rankena. Gerokai paplušėjus, jiems pasisekė padaryti ilgą diržą: vis dėlto vienoje vietoje jį neatsargiai įrėžė, todėl, visai perpjovę, abu diržo galus tvirtai sumezgė.
Pelėda pririšo prie galo savo kirvį, o Kopčemas vėl atsigulė prie bedugnės krašto. Jis atsargiai nuleido kirvį žemyn.
Šūktelėjimas iš apačios reiškė, kad kirvis jau vietoje.
Ištraukęs diržą aukštyn, Kopčemas žiūrėjo, ką darys medžiotojai.
Vyrai ant uolos iškyšulio ėmė kirviu kapoti lede laiptelius. Aha, štai kodėl jie negalėjo palikti tos pavojingos vietos! Ten uolą dengė ledas!
Po valandėlės kirvio smūgiai nutilo. Mamutaitis kažką šūktelėjo.
Kopčemas pranešė:
— Prašo kuolelių!
Pelėda, įsakęs Kopčemui, kad nė nekrusteltų, liepė Voveriukui tvirtai laikyti jį už kojų. Pats, užlipęs aukštyn, prilaužė glėbį beržo šakų. Atsargiai nusileido žemyn. Paslysi — ir nusirisi! Pro šakas glėbyje jis blogai matė kelią.
Bet laimingai nulipo. Diržu surišęs šakas, nuleido glėbį žemyn. Po valandėlės išgirdo kirvio smūgius.
Kopčemas netrukus pranešė:
— Kala kuoliukus į uolą!
Nesiliaująs kaukšėjimas liudijo, kad nelaimės ištikti vyrai iš paskutiniųjų stengiasi išsivaduoti. Pasikeisdami jie vis aukščiau ir aukščiau tvirtai kala basliukus į uolos ir ledo plyšius.
Kopčemas šūktelėjo žemyn:
— Ten — ne, ten neišlipsite! Labiau į čia!
Kaukšėjimas vis artėjo. Staiga beviltiškas šauksmas — kirvis lekia į gelmę!..
Visus kaip šaltu vandeniu perliejo!
Taip arti buvo išsigelbėjimas, ir negi dabar visa žuvo? Kito kirvio jie neturi, o ietys čia netinka!
Nesėkmės apstulbinti jaunieji medžiotojai žvilgčiojo vienas į kitą.
Jų akyse gęsta draugų gyvybė, o jie nežino, ko griebtis. Negi viskas prarasta?
Apačioje kažkas šaukia. Kopčemas persisveria per briauną.
— Prašo diržo!
Kopčemas vėl nuleidžia diržą ir stebi, kas bus.
Mamutaitis apsivynioja diržu ranką, kopia ledo laipteliais ir kuoliukais į stačią sieną ir šaukia aukštyn:
— Laikykite!
Pelėda ir Voveriukas laiko diržą, iš visų jėgų įsispyrę kojomis. Žino, kad čia gyvybės klausimas. Jie visi išraudę, o akys, rodos, lipa iš akiduobių.
Mamutaitis pasiryžo rizikingam žingsniui. Atsispyręs nuo paskutiniojo kuoliuko, jis kabinasi tiesiog dantimis į gretimą uolą. Ieško mažiausios atramos kojai. Radęs ją, pritraukia kitą koją, o dabar bando pasilipti ant išsikišusios uolos. Ar pasieks ją? Kopčemas užmerkė akis.
Pagaliau Mamutaitis užsirangė ant uolos ir griuvo į sniegą.
Kopčemas džiaugiasi ir tuoj nuleidžia diržą, kad dabar galėtų jį sugriebti laukiantis Vilko Nagas.
Gerai! Ir jam pasisekė pasiekti uolą. Vilko Nagas be jėgų griuvo šalia Mamutaičio.
Paskui užkopė Kiškis. Jam iškrito iš plyšio išklibintas kuoliukas, ir medžiotojas šiaip taip įsikibo sustingusiais pirštais į suskeldėjusią uolą. Taip sakant, jis kabojo tik ant diržo. Jei diržas būtų trūkęs arba viršuje išslydęs vyrams iš rankų, Kiškis tikrai būtų nusiritęs.
Pelėda atsargiai tempia diržą, o Kiškis kojų pirštais išgremžia šiokią tokią duobelę, kad galėtų užsikabinti. Pagaliau ir jam pasiseka užsiruopšti ant uolos, kur ilsisi jo draugai.
Mamutaitis jau tiek atsigavęs, kad gali atsistoti. Jis po truputį kopia aukštyn. Dabar daug lengviau. Čia plati išgrauža, ir lipti plikais akmenimis visai gera. Pelėda tik paduoda jam ranką ir ištraukia nusilpusį medžiotoją į viršų.
Ir kiti du medžiotojai tokiu pat būdu užsiropštė pas jaunuosius gelbėtojus. Abu jie buvo tokie silpni, kad negalėjo nė pastovėti. Bet Pelėda nutarė, kad visi turi užkopti iki pat viršaus, ant lygios žemės, kol dar jiems liko nors kiek jėgų.
Pelėda su Voveriuku tempė Mamutaitį, Kopčemas padėjo Vilko Nagui. Kiškis vylėsi užlipti pats, bet pusiaukelėje susmuko į sniegą.
Kai Pelėda ir Voveriukas paguldė saugioje vietoje Mamutaitį, grįžo Kiškio. Kaip lengvai jie atsiduso, kai pagaliau visi buvo viršuje, ant lygios, saugios žemės!
Jie guli duobėje, užuovėjoje. Išgelbėtieji medžiotojai po truputį gaunasi, vėl džiaugiasi gyvenimu. Net patikėti sunku, kad jie išliko gyvi ir sveiki, kad vėl laisvi.
— Jūs alkani? — paklausė juos Pelėda.
Mamutaitis ir abu jo draugai tik kažką sumurmėjo.
Pelėda nuėjo.
Būrys juodvarnių praskrido viršum jų galvų.
Kopčemas iš šalčio drebėjo. Jis šalo be savo elnių apdaro, bet nesiskundė. Iki šiol nė šiurpulio nejautė. Apsirengęs jis buvo tik berankove striuke, pasiūta iš voverių kailiukų. Laimė, kad bent kojos gerai apautos!
Pelėda grįžo su keliais bryzais mėsos ir elnio kepenimis.
— Tai iš tavojo elnio! — pasakė duodamas Vilko Nagui.
Vilko Nagas godžiai suleido dantis į kepenis ir Pelėdos peiliu prie lūpų atsipjovė didelį gabalą. Kitą dalį padavė Mamutaičiui, o tas panašiai atsirėžė sau kąsnį. Tokiu būdu jie visi pasidalijo ir mėsą.
Išgelbėtieji medžiotojai atsigavo. Pasisotinus grįžo jėgos. Ir Kopčemui dabar buvo šilčiau.
Mamutaitis pakilęs mėgino eiti. Pamankštinęs sustingusias galūnes, jis visai neblogai žengė.
— Namo! — įsakė Mamutaitis, ir visi mielai paklausė. Pakilo ir išsirengė į kelionę. Ir negyvąjį elnią pasiėmė kartu. Prie jo jau buvo pradėjusi puotauti lapė. Nuviję ją, medžiotojai pasikeisdami nuvilko elnią sniegu.
Kopčemas pralinksmėjęs prašė, kad jam taip pat duotų vilkti elnią, — bent sušilsiąs.
Tačiau buvo aišku, kas labiausiai šildė Kopčemą. Toji šiluma sklido iš jo širdies. Berniukas pats to nesuprato, bet jam buvo taip gera ir džiugu, jog būtų sniego lygumoje dainavęs ir valiavęs…
Mamutaitis švelniai apkabino Kopčemą. Nuoširdžiai paplojo per pečius Pelėdą ir Voveriuką. Netarė nė žodžio, tik jo akys viską pasakė. Šitaip jis išreiškė dėkingumą už gyvybės išgelbėjimą. Daugiau visą kelią apie tai nekalbėjo. Kiekvieno galvoje buvo pilna minčių.