Vyrai skubėjo, nes ėmė temti, ore skraidžiojo mažos snieguolės. Naktį bus pūga.
Urve visi jau sumigę.
Džganas budi prie angos ir prižiūri ugnį.
Jis išgirdo kažkokius balsus. Pagriebęs ietį, paėjo galiuką nuo urvo. Vėl balsai iš tamsos…
Kas čia galėtų būti? Gal pavėlavęs Pelėda su abiem berniukais? Gaus pylos nuo Stipruolio. Pelėda jaunas, nepatyręs medžiotojas. Išėjo vienas medžioti ir dar išsivedė du berniukus. Matyt, pasiklydo. Gerai, jei bent laimingai grįžta!
— Aūū! — šaukia Džganas į tamsą.
Linksmi balsai atsiliepia.
Mamutaitis, Vilko Nagas, Kiškis, Pelėda su Kopčemu ir Voveriuku — visi laimingai grįžta ir dar elnią parsivelka! Laužo liepsna iš urvo jau jiems nušviečia kelią.
Džganas, įpuolęs į urvą, suriko kaip paklaikęs:
— Jie čia! Jie čia!
Miegūsti žmonės šoka iš po kailių ir jau sveikinasi su grįžusiais. Kiekvieną, kuris tik įžengia į urvą, tuoj pagriebia, išglamonėja, tarsi visi būtų pavirtę mažais, triukšmingais vaikais. Tuntas vėl gali džiaugtis, ir džiūgavimo šūksmams nėra galo. Rodos, visas urvas nuo jų dreba.
Ant laužo jau kepa gardus kepsnys, o alkani svečiai su malonumu kramto sultingą mėsą ir visi kartu pasakoja savo nuotykius.
Šiandien tuntas jau nebemiega. Visi klausosi įdomaus pasakojimo apie baisųjį liūtą ir apie išvadavimą iš bedugnės.
Didžiausią susidomėjimą kelia Mamutaičio pasakojimas, kaip įsiutintas liūtas vijosi juos iki pat bedugnės. Klausytojai nenuleidžia akių nuo Mamutaičio, kuris pailsėjęs ir pavalgęs jau beveik visiškai atsigavo.
— Ėjome užmuštojo elnio. Staiga priešais riaumoja liūtas. Aū-aū! Viską palikome. Su liūtu nepasigalynėsi! Kokie nagai! Kokie dantys! Liūtas kad šoks — op! Mes bėgti. Liūtas paskui mus — op! op! Jau visai arti. Bet kas gi čia priešais mus? Praraja, baisi praraja. Stati uola leidžiasi į bedugnę… Liūtas riaumoja — aū, aū! Griaudžia kaip perkūnas, net uolos dreba, ūruru, ūruru! Mes šliaužiame ir riedame žemyn! Mamutaitis nežino, kur jis lekia… Nukrintame ant apsnigto uolos iškyšulio viršum bedugnės. Babt! Ten susilaikome! Liūtas paskui mus! Slysta ledu. Jo nagai drasko lūžinėjantį ledą. Slumšt! Liūtas šoko ant iškyšulio. Op! Jau tiesia į mus letenas… Nori sudraskyti Mamutaitį. Bet skyla sniego nuokara po liūto kojom. Liūtas riaumodamas lekia į gelmę, aū, aū! Apsisuka ore ir apačioje — šlept! Tylu — mes vieni…
Rankomis kasame sniege duobę. Spaudžiamės prie vienas kito. Taip visą naktį. Ilga naktis — šalta šalta. Sustirome, ohoho! Saulė, diena. Valgome sniegą. Mamutaitis lipa į uolą. Nepavyksta. Žingsnis — ir nukris į bedugnę. Viršum uolos ledas. Negalime išsikabaroti aukštyn — sėdime sniege. Šąlame — galas mums. Aū-aū!
Viršuje šaukia. Aūaa! Vėl šaukia. Aūaa! Ten kažkokie žmonės. Mamutaitis atsako. Pažįsta Kopčemą. Diržas — kirvis — kuoliukai. Aukštyn! Išgelbėti!
Dar niekada urve nebuvo pasakyta tokia ilga ir puiki kalba. Pasakotojas nepaprastai gyvai visa pavaizdavo. Nė vienas pasakojimas nebuvo išklausytas su tokiu dėmesiu, kaip šis.
Vos Mamutaitis, visų giriamas, baigė, pasipylė daugybė klausimų jam ir jo bendrams. Tuntas norėjo žinoti visas šio nepaprasto nuotykio smulkmenas.
Vaikai jau miegojo. Paryčiui ir Kopčemas su Voveriuku užsnūdo, atsirėmę į sieną. Medžiotojai vis dar tebesėdėjo prie laužo ir pasakojo. Bet jau be įkarščio, tyliai.
Lauke siautė smarki pūga.
TREČIOJI DALIS
PIRMYKŠČIŲ ŽMONIŲ KRYŽKELĖJE
PRIEŠAIS MORAVIJOS VARTUS
Tuntas visą žiemą išbuvo urve. Dažnai tekdavo badauti. Medžiotojai kartais po kelias dienas iš eilės grįždavo tuščiomis rankomis, ir vaikai tąsyk kramtydavo senus kailius, kad apgautų pilvą. Nuo peršalimo žmones kankino skaudūs išbėrimai ir šunvotės. Sunkiausia buvo žiemos pabaiga.
Kai pagaliau atėjo pavasaris ir aplink visa sužaliavo, vadas Stipruolis nutarė, kad tuntui metas iškeliauti į kitas vietas. Kai kurie medžiotojai, susirinkę pasitarti prie laužo, dažnai primindavo, kad nuo čia į rytus yra plati šalis, slėna ir lygi, kur gali ganytis didelės elnių, arklių ir mamutų bandos. Ta šalis esanti panaši į žvėrių turtingą žemumą prie Dyjos, kurios tuntas vis negalėjo užmiršti. Savo žygiuose medžiotojai pasižvalgydavo nuo kalnų tolyn į rytus. Kažkas juos ten stipriai traukė. Tai buvo nesuvokiama medžiotojų nuojauta, nors jie apie tai nekalbėdavo. Čia buvo skurdas ir vargas ankštame urve, rytuose — gero grobio viltis, laisvas klajoklių gyvenimas.
Moterys iš pavasarinių karnų nupynė krepšių, o iš minkštų kailių pasiuvo maišelių. Jų prireiks kelionei. Jos džiaugėsi pagaliau galėsiančios prasivėdinti. Urve buvo labai blogas oras. Moterys beveik nuolat čia būdavo, todėl jų akys nuo dūmų ir smarvės taip paraudo ir užputo, kad jau buvo beveik aklos.
Kopčemas su Voveriuku taip pat pasisiuvo maišelius.
Sulenkto kailio pakraščiais aštriu titnagu pribadė skylučių ir tankiai susiuvo maišelį iš abiejų išilginių kraštų; liko vienas galas atviras. Jį užriš dirželiu; kad nepasimestų, pervėrė jį pro kelias skylutes.
— Kopčemas neš ugnies akmenį! — baigęs siūti, pasisiūlė berniukas.
Stipruolis linktelėjo ir pridūrė:
— Kur yra ugnies akmuo?
Tunte niekas nežinojo. Ugnies akmuo pamestas!
Kopčemas kone pravirko. Kaip jie kelionėje įkurs ugnį?
Visi ieškojo ir rausė po urvą, bet ugnies akmens niekur nebuvo. Tai labai nuliūdino tuntą. Jie atsiminė, kaip sunku gyventi be ugnies ir kaip džiaugėsi, kai buvo rastas ugnies akmuo. Dabar jie graužėsi, kad nepagalvojo apie rytdieną. Per savo nerūpestingumą prarado nepakeičiamą akmenį.
Dabar turės kartu neštis žarijų — kitos išeities nėra. O jeigu anglys užges? Baisu pagalvoti!
Kopčemas, labiausiai iš visų nusiminęs, ieškojo ir ieškojo akmens. Jis kaltino save, kad nebuvo atidesnis. Oi, kad tik jį surastų! Kaip savo akį saugotų, niekada nepamestų…
Vieną saulėtą dieną visi ištraukė į kelionę.
Vadas priešakyje, medžiotojai paskui jį. Už jų eina moterys su vaikais. Moterys neša visą tunto mantą. Kiekviena ant nugaros turi kūdikį ar kailių ryšulį. Ir mergaitės neša kuprines ar maišelius su džiovinta mėsa. Užpakalyje eina du ginkluoti sargybiniai.
Žemė apsipylusi smulkiais žiedais. Be galo daug snieguolių, baltažiedžių plukių ir žibuoklių mirga slėnių šlaituose, o uolų griovose žvalgosi mėlyni palazdžiukai ir geltoni šaukščiai, linkčiodami auksinėms pienių galvutėms, geltonuojančioms saulėtose pievelėse. Puikių mėlynų širdažolių ir baltų čemerių kilimai dengia pietų šlaitus. Tarp jų vieniši kyšo tamsūs kadugių stulpeliai. Šen bei ten tarp balsvų uolų šviečia geltonos samanos, tarsi apšlakstytos raudonais taškeliais.
Žemė, sveikindama šiltą saulę, sušvito visomis spalvomis.
Visų tų pavasario grožybių keliaujantys medžiotojai nė nepastebi. Gėlių nevalgysi, nors jos ir gražiausios. Užtat jie labai džiaugėsi, kad dar nėra uodų.
Vakare tuntas apsistojo prie mažo upelio. Iš žarijų, kurias nešėsi aptrešusiame stuobryje, įpūtė ugnį. Medžiotojai prie laužo atnešė tris kiškius ir porą ančių, berniukai — pusę krepšelio kiaušinių. Mergaitės pririnko sultingų, gaivinančių jaunų lapelių.