Lietutis suvijo visus po kailių priedanga.
Trečią kelionės į rytus dieną gamtovaizdis pasikeitė. Pasibaigė kalnai, kalvos pasidarė žemesnės. Tuntas pateko į malonią, kiek banguotą lygumą.
Pėdų atspaudai dirvone rodė, kad čia užtektinai žvėrių. Į tolį tęsiasi stepė, žaliuoja šviežia žolytė. Čia tikras rojus laukiniams arkliams ir kitiems stepių žvėrims. Visai dingo uolėti kalnagūbriai, kurie iki šiol sunkino tuntui kelionę, o taip pat begaliniai plotai žalsvų, balsvų elninių kerpių. Dar tik šen ar ten pasitaikydavo žemų beržynėlių ar alksnynėlių. Maži medeliai, retai išsibarstę, netrukdė nei žvėrims, nei žmonėms.
Vadas spyrė tuntą eiti dar dvi tris dienas tolyn. Jis rodė į aukštus snieguotus kalnus, nutįsusius kairėje, ir į kalvas dešinėje. Tarp jų tiso slėnis su neaukštomis kalvelėmis, sudarąs žemumos vartus, per kuriuos tikriausiai eina gausios bandos. Ten tikriausiai būsią medžioklei tinkamų vietų, kurios prilygsiančios Dyjos pakrantėms Pavlovo kalnų papėdėje.
Prie plataus duburio pievoje knibždėte knibždėjo vandens paukščių. Kai tuntas prisiartino, pakilo būriai gulbių, žąsų ir ančių. Kryklės ir kragai dar plaukiojo spindinčiu vandens paviršiumi; jų šauksmai: „kry-kry“ ir „karr-karr“ maišėsi su guviai skraidančių žuvėdrų klyksmu.
Tuntas perbrido keletą didesnių ir mažesnių upės atšakų, kurios čia vingiavo per žemumą. Aplenkęs pelkes, žygiavo pagal Bečvą iki garsiųjų Moravijos vartų, jungiančių Siaurines Oderio sritis su Dunojaus sritimis. Tai didelis žmonių kilnojimosi kelias Centrinėje Europoje nuo tolimų priešistorinių laikų.
Tuntas čia rado ne per seniausiai įmintų keliaujančių medžiotojų pėdas.
Vadinasi, reika žygiuoti atsargiai. Jie čia ne vieni.
Jau mums žinomas trejetas — Kopčemas, Voveriukas ir Pelėda — kaip žvalgai nuėjo toli į priekį.
Užkopę ant mažos kalvelės, jie dairėsi po apylinkes.
Jų dėmesį patraukė keistas gelsvos drumzlinos spalvos debesis, pakibęs neaukštai viršum žemės. Rodėsi, kad jis gana sparčiai artėja tiesiog prie jų. Kas gi čia?
Debesį gena stiprus vėjas, ir viršuje jo kamuoliai retėja ir sklaidosi; užtat pažemėje jis tirštas, rudas ir visai tamsus.
— Elniai, elniai! — džiugiai sušuko Pelėda, ir abu berniukai jam tuojau pritarė.
Greičiau prie tunto! Reikia pasirengti didelei medžioklei.
Netikėta žinia apie elnių bandą sukėlė tunte sąmyšį. Stipruoliui paliepus, medžiotojai bematant pasirengė ir išsisklaidė būreliais.
Debesis augo ir greitai artėjo. Jau girdėti duslus bėgančių žvėrių trepsėjimas. Didelė pabaidytų gyvulių banda ritasi lyguma kaip smarki audra.
Šimtų šimtai laibų, bet tvirtų kojų griausmingai trempia žemę. Pabaidyti elniai, susispietę į krūvą, bėga į priekį. Atrodo, kad jų išsišakoję ragai neišnarpliojamai tankiai susipynę. Vilnija pašėlusiai lekiančių gyvulių rudos nugaros. Dulkių debesis, pakilęs labai aukštai, uždengia pusę horizonto.
Elnių bandą vedančios patelės priekyje nėra. Ji dingo knibždančioje kaimenėje kaip varnos plunksna, viesulo nunešta į miško gilumą.
Bejėgiai elniai bėga, paklaikę iš baimės, kurią įvarė jiems jų priešas — žmogus.
Vilko Nagas, Ukmasas, Kiškis ir Pelėda, iš šalių įsibrovę į bandą, kirviais bei ietimis švaistosi elnių tirštumoje. Apimti medžiotojiškos aistros, jie šūkaloja, išviepę žvilgančius, tvirtus dantis.
Du elniai užmušti, keli smarkiai sužeisti, o vienas, gavęs Vilko Nago strėlę, pribaigtas akmeniniais brūkliais.
Pasisekimas skatino toliau persekioti bandą.
Bet šit priekyje bėgą elniai sustoja. Jie grūdasi, išsigandę šokinėja į viršų, šonu traukiasi į krūmus.
Iš žolės prieš elnių bandą staigiai pakilo keli medžiotojai. Tarp jų ir Narsusis Mamutaitis, ir tunto vadas Stipruolis. Medžiotojai iššoko iš užuolandos, kai elniai pribėgo prie pat jų, ir dabar, šaukdami ir visaip triukšmaudami, gena apkvaišusią bandą atgal.
Tai bent šauni didžiosios medžioklės diena! Tuntas nudobė daug žvėrių. Rūpestingai nugludintos uosinės ietys apdegintais smaigaliais tik švytruoja ore. Laimingi medžiotojai, pripuolę prie sužeistųjų žvėrių, godžiai geria srūvantį kraują ir pasisotinę žvalgosi naujo grobio.
Elniai pagaliau prasiskyrė į dvi sroves ir bėga į skirtingas šalis. Bet čia prilekia moterys ir vaikai. Mojuodami šakomis ir šaižiai rėkaudami, jie vėl varo išsigandusius ir apkvaišusius elnius tiesiai į įsikarščiavusių medžiotojų ietis ir brūklius.
Nuvaryti elniai vis dėlto netrukus išsilaksto po plačius tolius. Jų dundantis trypimas tilsta. Dulkių debesis išsisklaido. Liaujasi šauksmai ir sumišimas.
Lygumoje renkasi medžiotojai ir, pergalingai džiūgaudami, neša savo vadui šiandieninį laimikį.
Godusis Stipruolis, pasirėmęs sukruvinta ietimi, su šypsena žiūri į nudobtus elnius. Kokia daugybė mėsos visiems!
Dabar prasidės nepaliaujamo valgymo dienos, gerovės ir džiaugsmo dienos.
Stipruolis griausmingai sušuko tunto šūkį ir ietimi parodė laimikį.
Sulig tuo ženklu visi puolė prie grobio.
Medžiotojai mikliai lupa riebius elnius. Nors jų peiliai — tik aštrios titnago skeveldrėlės, bet mėsą jos labai gerai pjausto, skuta ir dalija.
Moterys ir vaikai nubėgo malkų. Senasis Gauruočius, lokio nagų sudarkytu ir todėl visad tarsi išsišiepusiu veidu, įpučia ugnį iš smilkstančios kempės. Ją atidavė jam Kopčemas, kuris saugo ugnį išpuvusio medžio kamiene kaip brangiausią lobį.
Miklūs medžiotojai keliais pjūviais išdarė pirmąjį elnią. Dar šiltas kepenis padavė vadui.
Stipruolis su pasimėgavimu įsikando mėsą. Titnaginiu peiliu atsipjovė prie pat lūpų didelį kąsnį ir godžiai kramtė.
Mamutaitis, Vilko Nagas, Kiškis, Peštukas ir kiti vyrai pasidalijo skrandį ir žarnas. Kiekvienas atsipjovė po gabalą.
Gauruočiui, tuo metu darinėjančiam elnią, iš nekantrumo net seilė per barzdą varvėjo.
Kreivasis Ragas aštriu akmeniu gramdė nuluptą odą. Vilkė ir Lapė jam padėjo. Nuostabiai mitriai, prilaikydamos odą kojomis, jos gremžė plačia elnio mente mėsos ir riebalų liekanas.
Gauruočius, padėjęs į šalį nupjautą elnio galvą, sušuko:
— Vilko Nage, ragus!
Vilko Nagas norėjo pakelti elnio galvą, bet Mamutaitis jį aplenkė:
— Mamutaitis pats pjauna ragus! — pasakė ir tuoj sėdo prie elnio galvos.
Iš tikrųjų jis galėjo didžiuotis savo menu. Niekas nesugebėjo nupjauti ragų ir kaulų kaip jis. Jis išrado naują, greitą būdą. Anksčiau, kai valdė senasis vadas, medžiotojai vargingai pjaudavo ragus paprastomis titnago skeveldromis. Kartą, stojęs prie šio darbo, Mamutaitis vietoj akmens su lygiais ašmenimis paėmė špukėtą skeveldrą. Supykęs jau norėjo ją numesti, nes galvojo, kad dantytu peiliu nepavyks nupjauti. Iš tikrųjų: jis kaip įmanydamas spaudė dantytą peilį — nepjauna, ir gana! Bet netyčia kelis kartus patraukė tuo peiliu į priekį ir atgal. Ir štai! Rage atsirado pjūvis.
Mamutaitis dar kurį laiką braukė ragą dantytu peiliu ir apstulbęs stebėjo, kad jo įrankis įsirėžia vis giliau ir giliau. Tada, šūktelėjęs iš džiaugsmo, jis taip ilgai šokinėjo aplink laužą, kad visi galvojo jį pamišus.
Taip Mamutaitis išrado pjūklą.
Nuo to laiko tunto žmonės ėmė patys gamintis pjūklus: jie išdaužydavo titnago skeveldrų ašmenis, ir jie pasidarydavo špukėti. Pjūklai palengvindavo medžiotojo darbą.
Mamutaitis savo pjūkleliu, įtaisytu į kaulo kotą, dar nespėjo aprėžti rago, ir Šlubis sušuko: