— Ei! Jau eina!
Tamsoje tarp alksniukų ir beržiukų pasirodė moterys ir vaikai. Jie grįžo su pririnktais žagarais.
Mamutaitis, numetęs į šalį elnio galvą, pašoko ir atidžiai pažvelgė į artėjantį būrį.
Jį apėmė nerimas. Medžiotojui pasirodė, kad moterys pernelyg skuba ir ragina vaikus. Jos nenešė ant galvos žagarų ryšulių, kaip paprastai, tik laikė rankose po kelis pagalius.
Gal kas atsitiko, kad jos staiga liovėsi rinkusios kurą?
Jau ir kiti medžiotojai pastebėjo neįprastą moterų grįžimą. Greitasis Kiškis nubėgo joms priešais.
Jau girdėti, kaip moterys rėkaloja tunto pavojaus šūkį.
Medžiotojai iš karto meta savo darbus ir griebiasi ginklų. Mamutaitis su ietimi rankoje ir su kirviu už juostos stovi, pasirengęs atremti plėšraus žvėries ar pikto priešo puolimą. Nuo įtampos jam ant kaklo ir nugaros išburko dideli randai. Tai buvo vos užgiję lokio nagų pėdsakai. Jie rodo Mamutaičio drąsą kovoje su nepaprastu plėšrūnu.
Gauruočius ir Vilko Nagas atsistojo Mamutaičiui iš šalių. Vadas Stipruolis laikėsi kažkur užpakalyje. Jis labiau rūpinosi maistu ir kailiais.
Uždususios moterys pagaliau prisiartino prie medžiotojų. Išsigandusios jos šaukė, kad mačiusios kažkokius svetimus žmones.
Jos pastebėjusios kelis nežinomus medžiotojus slenkant krūmais.
Mamutaitis, sušukęs taip galingai, kaip riaumoja sužeistas dramblys, dideliais šuoliais apibėgo stovyklą.
Čia dar nematyti nė jokio priešo.
Moterys ir vaikai susispietė prie nudobtų elnių, o medžiotojai sustojo aplink juos.
Vos spėjo susirikiuoti, pasirodė ir svetimieji medžiotojai.
Išlindę iš tankmės, jie artinosi prie apstulbusio tunto. Kiekvieno plaukuose įsmeigta ilga plunksna.
Svetimųjų medžiotojų vis daugiau ir daugiau. Jau jų antra tiek, kiek turi kovotojų Stipruolio tuntas. Jie mojuoja ginklais, grėsmingai raukosi, murma, spiegia, kvarkia ir piktai varto akis.
Jų vadas, didelis, stiprus vyras, apsisiautęs vilko kailiu, artinasi, grasindamas sunkiu brūkliu, piktai šaukdamas. Vilko Nagas, Kiškis, Gauruočius, Pelėda ir visi Stipruolio būrio medžiotojai atsako priešams šūksmais ir grasinimais.
Peštukas pačiupo akmenį, bet nespėjo jo sviesti į priešų vadą — Mamutaitis sugriebė jį už rankos.
Išmintingasis medžiotojas, davęs ženklą, įsakė trauktis nuo neįveikiamo priešo. Išsigandęs Stipruolis tik sumišęs lakstė po stovyklą, nešiodamas kailius iš vienos vietos į kitą.
Mamutaičio sprendimas buvo teisingas. Niekas jam neprieštaravo. Viską palikę, tunto žmonės nedelsdami susirikiavo trauktis. Moterys ir vaikai — viduryje būrio, kovotojai — iš šalių. Mamutaitis eina pats paskutinis, atsigręžęs veidu į užpuolikus, — šitaip jis veda besitraukiantį nuo daug stipresnio priešo tuntą.
Stipruolis, Vilko Nagas ir Kreivasis Ragas tempėsi užmuštą elnią.
Priešų tuntas jau čia pat. Jų vadas piktai šaukia ir, mosikuodamas rankomis, rodo, kad besitraukią medžiotojai paliktų jiems elnią.
Mamutaitis mostelėjo, ir medžiotojams neliko nieko kito, kaip palikti elnią priešams.
Tuntas traukėsi vis greičiau ir greičiau. Kai tik pasiekė pirmuosius krūmus, ėmė bėgte bėgti. Moterys bėgo su žindukliais ant nugarų. Augesni vaikai dūmė, kiek tik kojos įkabino. Vyrai kiek atsiliko, saugodami tuntą nuo persekiotojų.
Mamutaitis niršta. Iš pykčio jis net stena… O, kad nebūtų tunte moterų ir vaikų! Tada jis, nepabūgęs nė didelės persvaros, gintųsi nuo įžūlių priešų.
Stipruolis iš pykčio susikandžiojo lūpas. Nei iš šio, nei iš to prarasta tiek puikių, riebių elnių! Kada gi vėl pasitaikys tuntui tokia sėkminga medžioklė?
Pagaliau Mamutaitis stabteli ant nedidelės kalvos. Nusiminęs jis žvalgosi atgal, į paliktą stovyklą.
Ten linksma. Ten liepsnoja didelis laužas, kepa elniena. Priešai taiso turtingą puotą.
Jie daugiau nepersekiojo Stipruolio tunto. Pasitenkino paliktu grobiu.
Bėgantis tuntas sulėtino žingsnį, o paskui ėmė eite eiti. Visi buvo pavargę ir sunkiai kvėpavo. Persigandę vaikai patyliukais kniurkė; jie negalėjo spėti su suaugusiais. Tačiau didesnieji vaikai stengėsi iš paskutiniųjų jėgų.
Bėgliai perbrido upę, susirado vietą nakties poilsiui.
Tuntas nusiminęs ir alkanas, negali nė ugnies užsikurti.
Vaikai glaudžiasi prie savo motinų, lindėdami užuovėjoj, tankumyne. Kopčemo čia nėra; niekas nežino, kur jis dingo.
Sargybiniai budi, o medžiotojai užmiega, spausdami ginklus rankose.
Plokščia, vos banguota lyguma tęsiasi labai toli. Ji apaugusi žole ir samanomis, o šen bei ten — karklų, alksnių ir beržų krūmynais. Vietomis tarpsta neaprėpiami plotai žemuogių, viržių ir bruknių.
Visose įdubose spindi didesnių bei mažesnių ežerų ir upelių sidabriniai veidrodžiai.
Šios vietos labai tinka elniams ir arkliams, kol vasarą neprisiveisia uodų ir musyčių. Tada elniai ir arkliai bėga nuo savo mažų, bet nepakenčiamų kankintojų, ieškodami ganyklos aukštesniuose kraštuose, pakalnėse.
Nuo uodų dūmė ir keliaujanti elnių banda, patykota Stipruolio vadovaujamo medžiotojų tunto.
Ir Kopčemas dalyvavo toje nelaimingoje medžioklėje, suprantama, su savo neperskiriamuoju Voveriuku. Abu berniukai po šauniojo medžiotojų išgelbėjimo bedugnėje gana dažnai medžiodavo su suaugusiais vyrais.
Voveriukas medžioklėje taip pat neištižęs. Tai miklus vaikinas žvaliomis akimis ir kiek priplota nosimi. Sugeba jau pats sumedžioti voverę ir kiškį. Visi kalba, kad ir iš Voveriuko būsiąs kada narsus medžiotojas, tunto pastiprinimas.
Ir šiandien, didžiojoje medžioklėje, abu berniukai padėjo ginti elnius. Kai su kitais pasislėpusiais medžiotojais jie iššoko iš žolės, mojuodami šakomis ir visa gerkle šaukdami, priekyje šuoliuoją elniai taip išsigando, kad ilgai negalėjo nurimti.
Elnių banda iškriko, medžioklė baigėsi, o Kopčemas vienas lakstė pagal išsiskirsčiusius išgąsdintų gyvulių būrelius, stengdamasis krūmais užbėgti jiems už akių. Jis buvo taip įnikęs į medžioklę, kad nė nepajuto per toli nubėgęs. Tik tada, kai jau niekur nematė nė jokio elnio, atsiminė, kad reikia grįžti į tuntą.
Apsuko kelias tankmes ir ežerėlius, bet niekur nieko iš tunto nepastebėjo. Nuo mažens jis mokėsi medžiotojų meno eiti pėdomis, bet šiandien čia nebūtų atsekę pėdų net Mamutaitis ar Gauruočius — patys akylieji pėdsekiai tunte. Išsigandusi elnių banda visiškai sulygino ir sutrempė žmonių pėdas.
Kopčemas ėmė klaidžioti. Jis net nežinojo, į kurią pusę eiti. Bėgo šen, bėgo ten, bet nieko neaptiko.
Nesitverdamas troškuliu, jis atsigėrė iš upelio.
Pažiūrėjo į dangų. Saulė slenka į vakarus. Tad negalima gaišti, iki tamsos reikia surasti tuntą.
Kopčemas leidosi bėgti, nors kojos buvo sunkios ir trūko kvapo.
Sustojęs pamatė atsidūręs nepažįstamoje vietoje. Pasuko tad kitur. Būtinai reikia surasti tuntą, kitaip jis pražus šioje dykvietėje.
Staiga šalia jo kažkas šmėstelėjo.
Dar ir dar kartą.
Tai vilkai bėga vienas paskui kitą.
„Jie mane nuves! — pagalvojo Kopčemas. — Vilkai tikriausiai jaučia nudobtus elnius ir bėga stovyklos link ko nors pasiglemžti.“
Berniukas, užmiršęs nuovargį, pasileido paskui vilkus. Dar kelis kartus pamatė juos tarp krūmų, bet paskui jie dingo. O, vilkai moka bėgti! Bet gudrusis Kopčemas jau žinojo, kuria kryptimi pasukti. Iš tikrųjų vilkai gerai vedė.
Nuo mažos kalvelės Kopčemas pamatė stovyklą. Štai ten kyla aukštyn laužo dūmai. Suspiegęs berniukas leidosi bėgti toliau. Dėl visa ko pasiėmė pagalį nuo vilkų atsiginti. Kopčemas vilkų nebijojo. Jis žinojo, kad, apsvaigę nuo elnių kraujo kvapo, jie nepuls jo.