Virsdamas iš nuovargio, Kopčemas pribėgo prie stovyklos. Bet kas čia?
Kur Mamutaitis, Gauruočius, Vilko Nagas, kiti medžiotojai? Kur Voveriukas, Vabaliukas ir kiti berniukai? Šitie žmonės nepažįstami, svetimi!
— Ei, ei! — nustebę sušuko svetimieji medžiotojai, staiga pasirodžius Kopčemui.
Jie tuoj kvatodami apstojo išsigandusį berniuką, o vienas jų, ištraukęs Kopčemui iš rankos lazdą, užsimojo su ja smogti uždususiam vaikinui.
Kopčemas nelaukė, kol gaus smūgį, šmėkštelėjo kaip driežas ir nėrė tarp priešo medžiotojų. Jis bėgo, norėdamas ištrūkti iš piktų persekiotojų.
Bet netoli tenubėgo. Sučiupę jį, vyrai atvilko atgal prie laužo pas tunto vadą.
Vadas sėdėjo ant akmens ir graužė keptą elnio karką. Kopčemas tik į jį žvilgtelėjo ir išsigando. Vadas buvo didelis, piktų akių, ilgais suveltais plaukais. Ilga plunksna, įsmeigta pakaušyje, lingavo sulig kiekvienu krustelėjimu.
Kažkas taip stumtelėjo Kopčemą, jog berniukas pargriuvo žemėn.
Jis mikliai atsigręžė nelyginant gyvatė ir vienu aki mirksniu įkando į ranką jį pastūmusiam vyrui. Vyrai turėjo vargo, kol jį vėl paklupdė ant žemės.
Vadas juokėsi net užsirydamas. Jam labai patiko berniuko narsumas. Paskui, įsakęs sugauto berniuko neskriausti, numetė Kopčemui nebaigtą graužti kaulą.
Tačiau kaulas liko gulėti priešais alkaną berniuką. Kopčemas prie jo nė neprisilietė.
Aplink jį grūdosi svetimo tunto berniūkščiai ir smalsiai jį apžiūrinėjo. Jie kažką kalbėjo, bet Kopčemas nieko nesuprato.
Jis sėdėjo ant žemės parietęs kojas. O kai jį koks berniukas norėdavo patraukti už kojos arba pešte lėti už plaukų, grėsmingai suurgzdavo, rodydamas dantis. Ir tat berniukams keldavo didelį juoką.
Puota truko ilgai ilgai, iki pačios nakties.
Kopčemas pagaliau koja prisitraukė pamestą kaulą ir jį nugraužė. Paskui nusviedė toli į šalį. Du vilkai dėl jo susipjovė.
Paimtas į nelaisvę berniukas negalėjo žengti nė žingsnio. Jį gerai saugojo.
Ak, kur stiprusis Mamutaitis, Vilko Nagas, Gauruočius ir kiti narsūs medžiotojai? O kad jie ateitų išvaduoti mažojo Kopčemo iš piktųjų priešų!
Pusnuogis berniukas, susirietęs į kamuoliuką, tyliai pravirko.
Ugnis tamsoje blėsčiojo jau be liepsnos. Tik kai pūstelėdavo nakties vėjelis, sužėruodavo sužertos anglys ir kibirkštys nulėkdavo beveik iki miegančio berniuko.
PABĖGIMAS
Į rytą buvo gerokai vėsu. Dar prieš aušrą kažkas į laužą įmetė storų malkų.
Kopčemas prišliaužė arčiau ugnies ir vėl užsnūdo.
Kai jis nubudo, saulutė kopė viršum nutolusių kalnų. Primerkęs akis, berniukas stebėjo, kas dedasi stovykloje.
Visi jau kėlėsi, tik mažiausi vaikai dar miegojo. Vyrai tuoj ėmė tvarkyti likusią mėsą. Lupo elnius, darinėjo ir pjaustė.
Kopčemas žinojo, kad čia šiandien, taip pat rytoj ir poryt, ištisą dieną bus valgoma, kol visi prisivalgys ir negalės nė pažiūrėti į mėsą. Po geros medžioklės taip visada esti. Paskui tuntas kraustosi toliau ir dažnai po kelias dienas nesugauna jokio laimikio. Visi vėl kaip reikiant išalksta. Tokia jau medžiotojų duona. Kartais perteklius, kartais badas…
Kopčemas mažas berniukas, bet žino, kas yra tuntui badas. Brrr! Jis net pasipurto, prisiminęs didįjį badą tą žiemą, kai žuvo pusė tunto. Nuo to laiko tuntas nusilpo. Kopčemas tada buvo visa galva, o gal ir dar mažesnis, negu dabar. Kartą jis ėjo su motina patikrinti žabangų, bet nieko neaptiko. Sunkus rąstas, kurio vienas galas buvo pakeltas ir paremtas paslankiu pagaliuku, kyšojo iš sniego nepajudintas. Nepastebėjo juodu nė jokio žvėries pėdų.
Lygiai taip buvo ir prie antrųjų žabangų.
Trečiųjų žabangų rąstas gulėjo ant žemės pusiau užpustytas.
„Po juo tikriausiai guli sugniužinta stirna arba kiškis“, — pagalvojo šį kartą Kopčemas ir patenkintas ėmė graibyti sniege grobio. Motina pribėgusi taip pat grabinėjo po rąstu.
Bet jie nieko nerado. Rąstas, matyt, nuvirto nuo atramos pats, gal vėjas nupūtė.
Žvėrių nebuvo…
Kai Kopčemas su motina grįžo į stovyklą, rado sniego lindynes tuščias. Kol jie tikrino žabangas, tuntas išsikraustė…
Tada jie ėjo sniege įmintomis pėdomis. Jie žinojo, kad tuntas turėjo skubiai išeiti, jei žvalgai kur nors aptiko elnių ar stepių arklių.
Bet vakarop ėmė snigti. Pėdas uždengė sniego sluoksnis.
Jie leido naktį, prisidengę kailiu, po apipustytu krūmu.
Kitą dieną taip siautė audra, kad jie negalėjo eiti. Alkis suko vidurius. Kopčemas tada graužė alksnio žievę kaip kiškis per didžiausią badą.
Kai audra liovėsi, Niana išsvyravo iš miškelio. Ji prisakė sūnui gulėti sniego urve: atnešianti mėsos.
Kopčemas žinojo, kad motina neturi jokio ginklo, nieko, kuo galėtų sumedžioti kokį žvėrį. Bet mama pasakė atnešianti mėsos, vadinasi, taip ir bus. Tuo tarpu Kopčemas čiulpė sustingusius pirštus.
Oi, kaip ilgai tąkart jis laukė mamos! Iš bado verkdamas, kramtė senus diržus.
— Mama, grįžk! Ma-ma, Kopčemas alkanas, alkanas, alkanas! — šaukė jis liūdnu balsu, likęs vienas.
Pagaliau motina pasirodė.
Jis matė, kaip sunkiai ji brenda per gilų sniegą. Šit ji susvyravo, atsiduso, aiktelėjo ir susmuko sniege.
Kopčemas riktelėjo, ir Niana vėl atsikėlė. Sunkiai slinko sniegu, kol pagaliau jgriuvo pas jį.
— Mama, atnešei? — nekantriai kartojo berniukas.
Niana pakėlė galvą ir liūdnai nusišypsojo. Kopčemas niekada neužmirš, kaip motina tada į jį pažiūrėjo. Blizgančiose nuo ašarų jos akyse buvo kažkas neaprėpiama, kone milžiniška, — jis net sudrebėjo, į jas pažvelgęs.
Niana ištiesė sustingusią, pamėlusią ranką ir iškėlė vytį. Ant jos buvo užmautos trys didelės žuvys!..
Kopčemas džiūgaudamas tuoj atsikando vienos žuvies. Tai nieko, kad ji sušalusi.
Kai jis ir šalimais susirietusi motina pasisotino ir sušilo, Kopčemas išklausinėjo, kaip jai pasisekė sugauti tokių puikių žuvų.
Ir motina padrikais ir skurdžiais žodžiais jam papasakojo, kad savo kailinių siūlėje radusi įsmeigtą kabliuką. Kabliukas iš žuvies atšakos ir titnaginis peilis buvę jos vieninteliai įrankiai. Bet ji būtų kovojusi ir su lokiu! Nuėjusi prie ežerėlio, nužėrusi sniegą ir sunkiu akmeniu pramušusi ledą. Pririšusi ašakinį kabliuką prie dirželio ir šitaip meškeriojusi.
— Mama, negalima meškerioti be jauko! — nepatikliai atsiliepė Kopčemas, nes pats daug kartų buvo žuvavęs ir žinojo, kad ant kabliuko reikia užmauti slieką arba gyvą žuvytę.
— Negalima, negalima, Kopčemai, — sutiko motina ir iškišo koją iš kailinių.
Ir priblokštas Kopčemas sušuko, pamatęs motinos kojoje šviežią, vos užsitraukusią žaizdą.
Iš kur ta žaizda? Suprato… Taip, motina, nerasdama kitos išeities, išsipjovė iš kojos gabaliuką mėsos.
— Oi, mama, mama!
Jis įsikniaubė mamai į glėbį ir verkė verkė — kol užmigo.
Čia jie išbuvo dar kelias dienas, maitindamiesi žuvimis, kurias pagaudavo motina.
Pagaliau tuntas grįžo, ir jie vėl susitiko su savaisiais.
Sunkios tat buvo dienos!..
Kopčemo prisiminimai nutrūko. Jis turėjo trauktis nuo laužo.
Medžiotojai vėl linksmai kepė mėsą ir valgė. Visų veidai blizgėjo, o riebalai tekėjo per smakrus.