Kopčemas perbrido mažą balutę ir, įkopęs į kalvą, apaugusią kadugiais ir berželiais, pažvelgė, prisidengęs rankomis akis. Patenkintas mostelėjo savo draugui.
Priilsę vaikai atsiliko toli toli.
Stumbrai buvo jau visai arti berniukų, dabar jie lėtai risnojo.
Kopčemas iš žolių pasidarė pynę ir užsidėjo ją ant galvos. Pynę prismaigstė ilgų meldų, išėjo tarsi koks didelis vainikas. Voveriukas negalvodamas pasekė jo pavyzdžiu. Ir štai abu berniukai žengia prieš stumbrus.
Susilenkę jie eina per aukštą pievą, tarpais pakildami iš žolės ir kratydami galvas.
Šit jau bulius susidomėjęs pažvelgė į juos.
Banda sustojo ir smalsiai žiūri į keistai apsitaisiusius berniukus.
Berniukų judesiai lėti, jie čia nuleidžia galvą į žolę, čia vėl kilsteli, paskui visai sustoja.
Stumbrai kurį laiką stebėjo juos nejudėdami. Vėjas pūtė į priešingą pusę, todėl stumbrai, neužuosdami žmogaus kvapo, nurimo. Karvės trynėsi šonais viena į kitą: jos maigė įkyrius uodus, spiečiais sutūpusius ant jų pilvų. Veršis nerūpestingai skabė dobiliukus, rūgštynes ir pienes. Bandos vadas, panarinęs galvą, išrovė visą kerą paparčių, bet nespėjo jų sužiaumoti. Su kyšančiais iš snukio paparčiais jis pakėlė galvą. Kažką pajuto.
Kopčemas ir Voveriukas susijaudinę tyliai suniurzgia. Jie mato, kaip iš stovyklos atbėga medžiotojai su ietimis ir kirviais.
Tad vis dėlto stovykloje sužinota apie stumbrų bandą! Kad tik dabar stumbrai nepasileistų prie upės!
Tačiau bulius jau nerimauja. Kiekvieną akimirką jis gali leistis į priekį.
Ne! Jokiu būdu negalima leisti stumbrų prie upės. Bet medžiotojai dar gana toli. Kas užkirs bandai kelią? stumbrų vadas pajuto pavojų: puolėsi bėgti, paskui jį — ir kiti stumbrai. Ir tiesiai prie Dyjos.
Kopčemas ir Voveriukas pašoko ir drąsiai atsistojo bandai skersai kelio. Šokinėja žolėje, mojuoja šakomis ir šaukia visa gerkle.
Tačiau bulius nežiūri nieko. Jis taip veržiasi į priekį, kad berniukai, apimti baimės, šoka į karklų krūmą.
Padvelkė vėjas. Bulius buvo tik per kelis žingsnius nuo berniukų, bet, pajutęs nemalonų žmogaus kvapą, suprunkštė ir, išspjovęs kuokštą paparčių, pasuko kita kryptimi — į šoną nuo upės. Karvės su veršiu aklai nubėgo paskui jį.
Berniukai iššoko iš už priedangos ir džiaugsmingai išsiviepė. Stumbrai liks šioje Dyjos pusėje. Abu jaunieji medžiotojai pasišokinėdami kūrė šalia bandos, jie net išdrįso atginti veršį nuo karvės. Kopčemas įsidrąsinęs pernelyg arti priėjo prie stumbrės ir ji, palenkusi galvą prie žemės, užsimojo pamauti jį ant ragų. Berniukas puolė ant žemės ir taip greitai prisiplojo prie minkštos dirvos, kad viena akimirka dingo žvėriui iš akių. Stumbre lyžtelėjo liežuviu savo veršelio nugarą ir nutapnojo paskui bulių.
Pavlovo kalnai statūs ir viršum Vestonicų tunto stovyklos staigiai kyla aukštyn, o čia, prie Dyjos, jie baigiasi nuolaidžiomis kalvelėmis ir plačia žemuma. Iš vienos daubelės priešais stumbrus iššoko keli medžiotojai. Bulius akimirką staptelėjo, bet nebuvo nusiteikęs kovai, kuri abiem pusėm nežadėjo nieko gera. Nesvyruodamas jis šoko į vandenį, telkšantį Dyjos senvagėje.
Karvės, prasibrovusios pro alksnių jaunuolyną, puolė paskui vadą. Stumbre galva stumtelėjo pailsusį veršį, ir jis tuoj pūkštelėjo į negilią sietuvą.
Bet stumbrai negalėjo plaukti: čia būta maža vandens. Jie grimzdo į dumblą ir sunkiai brido, vos-ne-vos vilkdami kojas, pančiojamas klampaus purvo.
Kopčemas taip įsikarščiavo, kad nė nepagalvojo apie klastingosios dumblynės pavojų: šoko į vandenį paskui bandą. Veltui Voveriukas šaukė jam grįžti. Kopčemas negirdėjo. O jeigu ir būtų girdėjęs, tą valandą nebūtų paisęs jokių patarimų ir įspėjimų. Toje dumbroje iš kraštų vandens buvo iki kelių, bet dumblas jam po kojomis skyrėsi ir traukė žemyn; jis bemat nugrimzdo į vandenį iki pusiaujo. Tik vargais negalais ištraukė kojas ir pasiekė tvirtesnę vietą, visai arti stumbrų vado. Pačiupęs besiblaškantį milžiną už uodegos, visa jėga ėmė tempti stumbrą iš klampynės.
Artyn bėgantys medžiotojai, matydami naivias berniuko pastangas, iš juoko raityte raitėsi.
Stumbrai iš tiesų negalėjo eiti į priekį. Klimpo dumbros purve, o kuo labiau stengėsi išsikapanoti, tuo labiau grimzdo. Kartais jie pažengdavo du tris žingsnius, bet tuojau liūnas prasiskirdavo po sunkių gyvulių kojomis, ir stumbrai vėl atsidurdavo dumble iki pilvo.
Medžiotojai, garsiai šaukdami ir triukšmaudami, laužė medžių šakas, rovė krūmus ir mėtė juos į liūną, kad patys geriau išsilaikytų. Jie tikėjosi didelio grobio. Šit, pribridę prie vienos karvės, jie jau bado ją ietimis. Antroji karvė visiškai dingo liūne, o trečioji, pasiekusi gilesnį vandenį, antai prunkšdama plaukia į kitą krantą.
Kopčemas vis dar kaip apkvaitęs laiko stumbrą už uodegos ir tvoja pagaliu per milžiniško žvėries nugarą. Stumbras įsiutęs blaškosi, — vargas berniukui, jeigu įsisiautėjęs milžinas jam įspirtų!
Įsikarščiavęs Voveriukas, šaukdamas ir mostaguodamas rankomis, ragina nuo kranto pavėlavusius medžiotojus ir kelias moteris skubėti. Jų rankos čia taip pat reikalingos. Vienai uždususiai moteriškei jis rodo besigalynėjantį Kopčemą. Tai jos sūnus.
Moteris baimingai šūkteli ir tuoj pat šaižiu balsu ima šaukti berniuką į krantą.
Tačiau Kopčemas, atsainiai žvilgtelėjęs, visai neatsako. Kaip čia gali kas nors — kad ir motina — reikalauti, kad jis viso tunto akyse pasitrauktų iš tokios šaunios kovos! Aišku, nė viena moteris nesupranta medžioklės aistros. Kopčemas apsimeta negirdįs motinos šūkavimo: jis nepasidarys gėdos, pasitraukdamas iš kovos, kurioje gali prieš visus pasižymėti.
Stumbras jau skendi liūne giliau, negu iki pusės. Jis sunkiai kvėpuoja. Kiekvienu kvėptelėjimu įtraukia daugybę uodų, jų debesyje net pasidaro tuščias ratas. Stumbras juos tuojau vėl iškoši, bet šitai dar labiau jį pykina. Gyvulys išverčia akis ir bejėgiškai kenčia uodus.
Motina, matydama Kopčemą neklausant jos įspėjimų, šoko į liūną prie sūnaus. Kaip tik tada, kai įniršęs stumbras kilstelėjo ir atgręžė gauruotą galvą į berniuką, ketindamas pasiausti jį ragu, Kopčemo motina, sučiupusi už rankos, atitraukė vaiką. Tačiau pati paniro į skystą purvą.
Tuo metu medžiotojai pervėrė stumbrą ietimi, ir besistojąs bulius užgriuvo ant vargšės moters, nugramzdindamas ją į liūną.
Niana paaukojo savo gyvybę dėl sūnaus.
Medžiotojai su įniršiu kapoja akmeniniais kirviais didįjį žvėrį. Jie nori ištraukti vargšę moterį, bet negali nuversti sunkaus stumbro, kuris vis dar smarkiai blaškosi ir yra jiems pavojingas. Sumišęs su purvu kraujas rodo, kiek daug gilių žaizdų medžiotojų ietys paliko silpstančio milžino kūne.
Moterys ir vaikai ant kranto apstojo stumbrų veršiuką, erzino jį ir pešiojo. Jie nė nematė, kad vargšė Niana dingo liūne po stumbru.
Tik dvi vyresnės moterys, laikančios rankose atsargines ietis medžiotojams, stovi toliau ir liūdnais veidais tyliai stebi medžiotojų kovą su milžinišku stumbru. Jos galvoja apie vargšę Nianą, kuri taip staiga baigė gyvenimą. Jos neaimanuoja — žuvusieji neapraudami mūšyje.
Kopčemo motinos mirtis tuntui nepadarė didelio įspūdžio. Medžiotojų gyvenime kitaip ir būti negali. Niekas iš anksto nežino, ar bus dar vakare gyvas. Nuolatinėje kovoje dėl maisto kartais nugali žmogus, kartais — žvėris, taip buvo ir taip bus.