Vadas, vardu Nunukas, pats pjaustė gabalais mėsą, o moterys kepė ją ant įkaitintų akmenų.
Medžiotojas Uminkas išsikasė žemėje duobę sulig keliais ir įkūrė joje ugnį. Kai duobė prikais, troškins joje mėsą, uždengę lapais ir akmenimis.
Kitas medžiotojas viršum rūkstančio laužo rūkino mėsą, suvertą ant smaigų. Ją medžiotojai pasiims, kai išsirengs į tolimesnę kelionę.
Vienas aukštas medžiotojas trupino ant akmens apgraužtus kaulus ir padavinėjo juos vadui. Nunukas iš kiekvieno iščiulpdavo smegenis, apsilaižydavo ir numesdavo juos. Prie jų tuoj puldavo vaikai ir pešdavosi dėl kaulų su riebių smegenų liekanomis. Pirštais ir pagaliukais jie krapštinėdavo kaulus ir dar išlaižydavo juos, kad nedingtų nė menkiausia to skanėsto kruopelė.
Ir Kopčemas, pačiupęs kelis kaulus, smaližiauja. Tuo pat metu jis žvalgosi į senyvą, labai storą moterį, taisančią vadui elnių liežuvius, kuriuos medžiotojai išpjovė nudobtiems gyvuliams. Liežuviai aplipę dulkėmis ir moliu, apsivėlę šeriais. Po juos rėplinėja musės. Storoji moteris liežuvius kiek apvalo, o paskui švariai nulaižo ir deda juos ant didelio varnalėšos lapo — ji labai švari ir žino, kaip dera patiekti vadui valgį.
Vadas paima liežuvius ir, nukandęs jų galiukus, duoda šalimais sėdinčiam medžiotojui. Kiekvienas, atsikandęs gabaliuką skanėsto, paduoda jį kitam.
Pačiame puotos įkarštyje pasigirsta riksmas.
Arti pasirodęs kažkoks naujas medžiotojų tuntas. Jį priviliojusi liepsnojanti ugnis, skardūs balsai ir kepinamos mėsos kvapas.
Nunukas ir jo medžiotojai stovi sustingę parengtais ginklais.
Vadas greitai tvarko savo žmones, — reikia pasirengti susirėmimui. Medžiotojai, numetę mėsą, griebiasi ginklų.
Bet atėjūnai artinasi ramiai, be priešiškumo, ir sustoja atokiau, gestais rodydami, kad jie alkani.
Svetimojo tunto vadas išėjo į priekį, padėjo ant žemės kailį ir iš kailinio maišo išėmė kažkokių akmenų. Padėjęs juos ant kailio, sušuko:
— Tukta, tukta, tukta!
Tai reiškė: „Elnias, elnias, elnias!“
Vadinasi, svetimasis tuntas nori gauti nudobtų elnių, o už juos siūlo titnagą. Jų vadas pasitraukė, ir titnago gabalai liko gulėti tarp abiejų tuntų.
Nunukui nušvito akys. Jo ranka su ginklu nusileido. Jis labai džiaugtųsi, įsigijęs titnago savo tuntui. Jo iš tikrųjų trūksta. O medžiotojai be titnago ginklų silpni kaip avys.
Nunukas įsakė nunešti vieną elnią mainais už patiestą kailį su titnago gabalais.
Svetimasis vadas numojo ranka. Tai reiškė, kad vieno elnio per maža už brangųjį titnagą, atgabentą iš tolimų šalių, net nuo jūros.
Nunukas įsakė pridėti dar vieną elnią.
Svetimasis vadas vėl numojo ranka.
Nunukas rūškanai apsižvalgė po stovyklą. Jokiu būdu negalima palikti tuntui taip mažai mėsos atsargų. Trečiojo elnio jis neduos!
Nunukas šūktelėjo:
— Tukta, tukta! Hek, hek!
Tai reiškia: „Dviejų elnių gana!“
Svetimasis vadas, šūkaudamas ir mosikuodamas rankomis, atsakė, kad nepasitenkinsiąs tik dviem elniais. Priėjęs prie patiesto kailio, jis ėmė krautis titnagą į maišą. Nunukas, matydamas akmenis dingstant maiše, net sudrebėjo iš įpykio. Jo tuntas turi gauti titnago! Nunuko žvilgsnis užkliuvo už belaisvio berniuko, sėdinčio atokiau ant žemės.
Nunukas kažką šūktelėjo, ir du medžiotojai, pagriebę Kopčemą, nunešė jį prie anų dviejų elnių.
Svetimasis vadas šį kartą nusileido ir linktelėjęs palietė žemę. Mainai įvyko. Svetimieji medžiotojai pasiėmė abu elnius ir Kopčemą, o Nunuko tuntas džiaugdamasis nešėsi į stovyklą brangųjį titnagą.
Kopčemas išsigandęs žiūri, kas čia jam dabar bus. Nė atsikvošėti nespėjo, ir jau buvo parduotas svetimam tuntui už titnagą.
Jis baimingai dairosi į savo naujuosius šeimininkus. Jie, rodos, nė kiek ne geresni už Nunuko tunto medžiotojus. Jis nesupranta, nei ką jie kalba, nei ką jam liepia. Tik iš jų mostų numano, kad turi eiti su jais. O jei mėgins bėgti, medžiotojai jį nugalabys!
Ateiviai skubėjo, norėdami toliau pasprukti nuo galingo Nunuko tunto. Nors mainų prekyba buvo draugiška, bet, žinoma, po valandėlės tarp abiejų tuntų galėjo įsiliepsnoti įnirtingas mūšis.
Jie taip greitai tempia ir stumia Kopčemą, kad jis negali nė atsikvėpti. „Į priekį, į priekį!“ — ragina tunto vadas.
Medžiotojai, surišę elniams kojas ir perkišę tarp jų ilgas kartis, pasikeisdami neša juos ant pečių.
Lygumoje, beveik ištisai apaugusioje krūmais ir jaunuolynais, tuntas pagaliau sustoja.
Nešikai braukiasi prakaitą, o vado įsakyti, su malonumu numeta sunkią naštą į žolę.
Po valandėlės jau liepsnoja laužas.
Alkani medžiotojai negali sulaukti prasidedant puotos. Nespėjo Kopčemas nė apsidairyti, o šit jie jau nulupo pirmąjį elnią ir plėšia iš jo vidurius ir gabalus mėsos.
Vos pradėję valgyti, visi pašoka nepaprastai nustebinti.
Iš miškelio pasigirsta griausmingas trimitavimas! Mamutai! Trimitavimas girdėti tai čia, tai ten, pagaliau nuaidi jau visai arti. Tunte kyla sąmyšis!
Dar niekas nespėja atsipeikėti, o į lygumėlę, aukštai iškėlęs straublį, įbėga didžiulis mamutas. Paskui jį, laužydami medžius ir krūmus, traškindami šakas, suvirsta dar du dideli straublėti gauruočiai su jaunikliais, kurie dar neturi ilčių.
Mamutai prunkščia, trypia, trimituoja. Matyt, juos kažkas smarkiai išgąsdino. Jų ilgos, užriestos iltys skina platų kelią per krūmus. Jie mala viską, kas pasitaiko jų kelyje. Pašėlusiai veržiasi į priekį, nebijodami jokių kliūčių. Kopčemui iš baimės net kvapą gniaužia. Įniršę mamutai veržiasi tiesiog čionai, į tunto stovyklą. Bematant visus sutremps.
Bet paskutinę akimirką iš krūmų iššoko didžiulis tigras ir suvarė savo dideles riestas kaip kardas iltis mamutų jaunikliui. Seniai mamutai pasuko pro išsigandusį, prisispaudusį prie žemės tuntą ir didžiausiais šuoliais leidosi bėgti nuo baisiojo plėšrūno į želiantį jaunuolyną.
Medžiotojai išlakstė į visas puses; šmaikščiai kaip gyvatės jie neria per miškelį.
Tigras parsivertė mamutuką ir, iškėlęs galvą, ant jo pasistojo. Jis pasirengęs sudraskyti kiekvieną, kas trukdytų jam papuotauti. Baisus riaumojimas nelyginant griaustinis paskelbė pasauliui jo pergalę.
Kopčemas, mamutams pasukus į šalį, taip pat spruko iš pavojingos vietos ir dabar bėgo tarp krūmų, neatgaudamas kvapo.
Jis klupo ant šaknų, vertėsi kūlio, bet vėl kilo ir bėgo, kad tik baisusis tigras jo neimtų vytis. Po geros valandos, sunkiai kvėpuodamas, krito ant žemės. Galva plyšte plyšo, kūnas buvo kaip sudaužytas, visas jis virpėjo iš išgąsčio ir siaubo.
Pagaliau atsikvapstęs, jis vėl atsistojo ir apsidairydamas leidosi toliau. Jau nebebėgo, nes bijojo pakliūti į dar didesnę bėdą.
Kopčemas — gudrus berniukas, jis bus atidus ir apdairus, kad neprarastų atgautos laisvės.
Koks džiaugsmas būti laisvam!
Jis nori surasti savo tuntą. Ir Voveriuką, ir Vabaliuką, ir kitus berniukus. Nors Kopčemas kartais su jais apsimuša, bet vis tiek juos myli.
TUNTO BEIEŠKANT
Kopčemui jau smarkiai skauda kojas. Jis mielai pailsėtų. Bet gerai žino, kad atsisėdęs neatsikeltų.
Na, gal dar galiuką išlaikys. Nors ten, iki tų tamsiųjų pušų, nueis. Čia, be to, drėgna, pati bala. Kopčemas kartais net iki kelių įklimpsta, vos kojas ištraukia.