Va ta sužėlusią velėna bus daug geriau eiti.
Ai, kiek čia mėlynių! Jos dar neprisirpusios, bet alkanas berniukas prisibraukia jų kelias saujas.
Į blauzdą įkando uodas, ir Kopčemas, kaip visad vasarą darydavo, patepė tą vietą sutraiškyta mėlyne. Blauzda liko švari. Tik dabar jis suprato, kad iš tikrųjų valgo ne mėlynes, bet girtuokles. Išvaizda ir skoniu pelkinės girtuoklės labai panašios į mėlynes, tik mėlynės viduje melsvai raudonos, o girtuoklės — viduje balsvos ir sutrintos nedažo pirštų. Tuoj liovėsi valgęs, nors ir labai jį viliojo tokia daugybė uogų. Jis žinojo, kad nuo jų skauda galvą.
Geriau pasirinkti žemuogių, kurios šen ten žolėje raudonuoja.
— Girlid! Girlid!
„Tai šaukia kurapkos patinėlis“, — taria sau Kopčemas, lankstydamasis žemuogių.
— Giri! Giri!
„O patelė jam atsako“, — kaip koks senas medžiotojas vėl pagalvoja berniukas.
Paėjo kelis žingsnius, o kai vėl pasilenkė uogos, be trupučiuko būtų sučiupęs kurapką. Vargšė spaudėsi prie žemės ir juodomis akutėmis žiūrėjo į berniuką. Vos Kopčemas linktelėjo, kurapka suplazdėjo uodega ir akimirka dingo žolėje.
— Nebijok, Kopčemas tau nieko nepadarys! — šaukė jisai. Bet tiek ją ir tematė.
Kai po valandėlės jis stabtelėjo, panūdęs ištiesti nugarą, pastebėjo, kaip netoliese suvilnijo žolė, nors vėjas ir nedvelktelėjo.
„Koks nors žvėrelis ten slenka!“ — pagalvojo sumanusis berniukas ir nejudėdamas laukė, kas bus. Tuoj pamatė, kaip pašoko lapė ir iš žolės purptelėjo kurapkų pulkelis.
Pabaidytos kurapkos, garsiai purpdamos sparnais, nutūpė už pušynėlio.
Kopčemas, įsidėjęs į burną kelias uogas, ėjo toliau.
Ant nedidelio, nendrėmis apaugusio ežerėlio kranto sustojo. Jis stebėjo antis, vandens višteles ir kragus. Jie plūkavo vandenyje su jaunikliais, kartais ir visai pasinerdami po vandeniu. Kopčemas susidomėjo paukščiais. Žiūrėdamas spėliojo, kada koks kragas iškils į paviršių. Jis taip pat gali panerti po vandeniu, bet išbūna visai mažai.
Viena antis praskrido pro pat jį ir nutūpė į alksnį.
Tiktai dabar Kopčemas pastebėjo, kad alksnyje yra varnos lizdas. Jam buvo nuostabu, ką antis veikia varnos lizde.
„Reikia pažiūrėti!“ — pagalvojo jis ir veikiai įsliuogė į medį. Alksnis iš apačios buvo šakotas, todėl buvo lengva lipti.
Kai jis užsikabarojo beveik prie pat lizdo, antis kažko subruzdo — ir mažieji ančiukai ėmė kristi žemyn. Antis juos geriau išmeta iš lizdo, negu leidžia paimti.
Kopčemas išlipęs susirinko ir suskaičiavo ančiukus. Jų buvo „daug“. Iš tikrųjų jų būta septynių, bet Kopčemas nemokėjo iki septynių skaičiuoti. Kas per penkis — tai jau „daug“. Niekas tunte nemoka daugiau suskaičiuoti.
Dalį ančiukų jis suvalgė. Apsilaižė — dabar jam buvo gera.
Pavakare priėjo uolėtą tarpeklį. Berniukui tuoj kilo mintis, kad čia, kokioje oloje, būtų galima pernakvoti: šilta, saugu ir vėjas neužpučia.
Kopčemas leidosi ieškoti urvelio, kol dar nesutemo.
Jis užlipo uola aukštyn, paskui nusileido žemyn, ir štai — čia kaip tik jam bus gera ola. Kiek aukštoka, bet nieko, užsikars.
Vos Kopčemas kyštelėjo galvą į vidų pasižiūrėti, kokio ji dydžio, kažkas joje piktai suurzgė… Ar tik ne loki jis bus pažadinęs iš miego…
Urvelio gilumoje subliksėjo dvi žalsvos kibirkštys. Paskui kažkas suprunkštė, sukriokė ir ilgai maurojo…
Bet išsigandęs berniukas jau buvo nušokęs ant smėlio po uola.
Kopčemas nė nesužinojo, koks žvėris buvo įsikūręs urve. Jis kiek įkabindamas bėgo pasislėpti už kokio krūmo.
Ko gero, būtų patekęs lokiui į nagus! Brr! O kas, jei ten buvo baisusis žvėrių valdovas — liūtas! Oi, oi! Kad kiek, Kopčemui nebūtų reikėję ieškotis nakvynės!
Bet kadangi niekur nieko nebuvo girdėti, Kopčemas vėl leidosi ieškoti, ir jam pasisekė rasti kitą olą. Pirmiausia jis įmetė į ją keletą akmenų, o kai niekas neatsiliepė, įlindo į vidų.
Oloje iš tikrųjų buvo šilta. Prie įėjimo sukrovęs kelis akmenis ir šakų, Kopčemas užtaisė angą. Po valandėlės, susirietęs į kamuoliuką, jis jau miegojo nelyginant barsukas. Nepažadino jo nė plėšraus žvėries kaukimas naktį.
Rytą Kopčemas kyštelėjo iš olos galvą. Apsidairė. Nieko įtartino nematyti.
Saulutė, jau seniai pakilusi, maloniai šildo. Kopčemas pasirąžė, žolėje persivertė kūliu ir vėl pasileido į kelionę.
Kopiant iš tarpeklio į plokštikalnę, pro jį pranėrė du stambūs vilkai. „Vilkė gena vilką, — tuoj suprato Kopčemas. — Čia kur netoliese ji turi jauniklių ir nenori, kad vilkas būtų prie jų, — galvojo gudrusis berniukas. — Bijo, kad nesuėstų vilkiukų!“
Dar valandėlę jis kopė šlaitu aukštyn ir čia, tarp paskutiniųjų uolų, pamatė įdomų vaizdą.
Trys vilkiukai žaidžia prieš lindynę. Voliojasi ir stumdosi letenėlėmis. Jų puikūs kailiukai geltoni, gauruoti, akys linksmos, o nosys ir snukučiai smailūs.
Kopčemas, gulėdamas už krūmo, įdėmiai stebi.
Vilkiukai pešasi dėl slieko. Vienas jį suėdė, kiti, parsivertę peša broliuką už ausų. Šit atskrido didelis laumžirgis. Vilkiukai valandėlę žiūri į jį. Laumžirgis kybo ore nejudėdamas. Vienas mažylis šoka ant jo, bet laumžirgis pakyla aukštyn. Vilkiukai nori letenytėmis sučiupti laumžirgį, bet virsta vienas per kitą. „Kur čia jums laumžirgis! — vainoja mintyse Kopčemas nepatyrusius žvėrelius už nerangumą ir dar pamoko: — slieką lengva pagauti, nes jis guli ir miega. Sunkiau, broliukai, pačiupti pelę; ji gali pabėgti. O kol sugebėsite pačiupti tą, kuris šokinėja ir skraido, turėsite, kvailiukai, dar labai daug mokytis…“
Kopčemas staiga panoro vieną vilkiuką susigauti. Taip jį pagavo ta mintis, kad net prakaitas išpylė. Širdis smarkiai plakė. Mėgino dar arčiau prislinkti prie žaidžiančių jauniklių, bet šliauždamas truputį sušlamėjo. Vilkiukai tuoj liovėsi žaidę ir laukė, kas bus. Jie galvojo, kad mama vilkė grįžta iš medžioklės ir atneša jiems kokią pelę.
Kopčemas matė, kad jau nepritykins nepastebėtas. Tad šoko iš krūmų ir puolė prie vilkiukų.
Vieną vis dėlto sučiupo, bet kiti įbėgo į urvą.
Jis laikė vilkiuką, bet tas, staiga kirtęs letena, išsprūdo jam iš rankos ir šmurkštelėjo į urvą. Kopčemas jam iš paskos parodė liežuvį ir nusigręžė.
Dabar jis, užkopęs į plokštikalnę, pasuko kalno link. Nuo jo bus toliau matyti. Aukštai buvo girdėti garsiai burkuojant.
„Aha, tai miško karveliai“, — tarė sau Kopčemas. Jis pagalvojo, kad dabar nepakenktų molyje keptas karvelis! Tai būtų skanėstas! Išdegusi molį puikiausiai nulupi su plunksnomis, ir taip pakvimpa…
Bet kas čia?
Kažkas šmurkštelėjo žolėje.
Kiškis!
Kopčemas kaip žaibas šoko prie kiškio. Pačiupęs jį, dar pastebėjo šalin bėgančią žebenkštį. Kiškio galva buvo kruvina, ir Kopčemas jį pribaigė.
Tai bus kepsnys!
Suradęs tuntą, jis išsikeps kiškį ant laužo.
Kad tik pamatytų, kur tuntas klajoja.
Berniukas dairosi nuo kalno į visas puses, bet niekur nematyti dūmų, niekur nėra gyvo žmogaus…
Liūdnas atsisėdo miškelyje po pušimi, pasidėjęs šalia savęs kiškį, ir mąsto, ką daryti…
Šast!
Nuo medžio nušoko stambi lūšis, pačiupo kiškį ir urgzdama nubėgo tarp medžių…
Kopčemas išsigandęs negalėjo net šūktelti. Susigriebė, kai jau lūšis buvo dingusi miške.