— Tu, galvažude! — šaukė berniukas paskui įžūliąją plėšikę. Bet veltui — lūšis kiškio negrąžino.
— Kad bent būčiau turėjęs tą šatrą rankoje! — tarė sau Kopčemas, imdamas šakos galą.
Tą dieną Kopčemas jau nepatyrė nė kokio nuotykio.
Vakare susirado nakvynę seno išdūlėjusio medžio drevėje. Nors negalėjo joje išsitiesti, bet Kopčemui tas nekenkė. Jis buvo papratęs susirietęs miegoti. Be to, čia buvo visai šilta.
Prieš užmigdamas, berniukas kone apsiverkė…
Pasiilgo tunto.
Čia jis vienui vienas!
Ne, be tunto jis negalėtų gyventi.
SUGRĮŽIMAS
Stipruolio tunte badas ir liūdesys.
Medžiotojai veltui ieškojo kokio nors grobio.
Jiems buvo skaudu, kad negarbingai prarado tokį didelį laimikį, — riebius elnius, kurių būtų užtekę sočiai maitintis daug dienų. Kai vakare gulė su alkanais pilvais, dar ilgai, iki nakties, jie plūdo stiprų svetimą tuntą, kuris išplėšė jiems visą laimikį.
Kai kurie medžiotojai murmėjo ir ant Mamutaičio. Jie sakė, kad nereikėję nusileisti, kad geriau būtų buvę kovoti su svetimuoju tuntu. Bet senasis Gauruočius juos tramdė. Jis tikino, kad vis tiek nebūtų elnių nuo pernelyg stiprių priešų apgynę, be to, daug medžiotojų būtų mūšyje žuvę. Ir gyrė išmintingąjį Mamutaitį.
Šiandien tuntas turėjo pasitenkinti keliomis žuvimis, kurias pasigavo ežere kauliniais žeberklais. O Voveriukas su kitais berniukais sučiupo kelias peles ir vieną starą. Tai buvo viskas.
Stovyklą Įsirengė ant kranto, stačios uolos papėdėje.
Maža ugnelė rodė, kad tuntas beveik neturi ko valgyti.
Vaikai gulėjo toliau nuo ugnies. Jie nežaidė, nelakstė, nešūkavo. Jau kelios dienos buvo alkani.
Voveriukas vaikščiojo pakrante, liūdnai žvalgėsi į tolį, prisimindamas laikus, kai kartu su Kopčemu medžiojo žvėrelius. Kaip tada buvo puiku! Ar pamatys jis dar kada savo dingusį draugą?
Į stovyklą grįžo pasiųstieji žvalgai. Vadas išklausė jų pranešimo ir nuleido galvą. Niekur apylinkėje nėra žvėrių… Per kraštą perėjo keli medžiotojų tuntai, ir visi žvėrys išbaidyti…
Nelieka nieko daugiau, kaip keliauti į kitą šalį.
Kiek medžiotojų, moterų ir vaikų žus kelyje? To niekas nežino.
Tuntas rengiasi į tolimą kelionę ieškoti maisto. Vyrai patikrina titnagines ietis ir akmeninius brūklius, moterys taisosi už nugarų ryšulius su vaikais. Visi šiandieną paniurę, niekam nerūpi kalbos.
Nė linksmoji Varlytė nieko neprajuokina, o Voveriukas sėdi nuošalyje ir tik barbena lazda į žemę. Kaip jis kadaise išdykaudavo! Ką gi, šiandien jis alkanas, ir jam labai trūksta ištikimojo draugo Kopčemo.
Kažkoks dundėjimas ir smarkus trypimas ėmė sklisti viršum ežero. Kas čia?
Visi medžiotojai pašoka. Žiūri aukštyn į statų šlaitą. Staiga kažkas nusirita žemyn kaip paleistas akmuo… Dar kartą! Ir dar kartą!
Arkliai!
Kas per stebuklas! Arkliai vienas po kito krenta uolėtu šlaitu žemyn, tiesiai prie badaujančio tunto. Medžiotojai viena akimirka čiumpa ginklus ir pribėgę sužeistuosius arklius pribaigia.
Mamutaitis savo ietimi jau tris persmeigė.
Gauruočius, Vilko Nagas, Kiškis ir kiti vyrai sunkiais brūkliais didina grobi. Džiugūs šauksmai, arklių žvengimas sklinda toli toli. Ir moterys dalyvauja netikėtoje medžioklėje. Vaikai spygauja ir šokinėja iš džiaugsmo.
Atėjo geros dienos — bus mėsos, bus visko gana!
Po valandėlės skardžio papėdėje gulėjo bene penkiolika arklių ir kumeliukų. Gal tiek pat arklių bėgo tolyn ežero pakrante.
Tunte skamba džiūgavimo šūksmai. Vyrai ir moterys šokinėja aplink kritusius gyvulius. Jie šliaužioja keturiomis kaip vilkai, šokinėja kaip elniai ir voliojasi kaip lokiai. Ir senasis Gauruočius, atsistojęs ant galvos, kilnoja kojas.
Bet paskui vėl visi vienu kartu pasižiūrėjo aukštyn į skardį.
Kas gi čia lipa žemyn?
— Ai, tai mūsų Kopčemas!
— Geras berniukas! Šaunus! Garbė Kopčemui! Būk sveikas, sugrįžęs pas mus!
Mamutaitis, Gauruočius, Voveriukas, visas tuntas — nuo didelio iki mažo, pribėgo prie Kopčemo. Ko gero, būtų beglėbesčiuodami užtroškinę netikėtai atsiradusį berniuką, jei šis nebūtų ištrūkęs.
— Išdykėli berniūkšti! — juokais barėsi Gauruočius, pešdamas Kopčemą už plaukų. — Kur tu taip ilgai plujojai? Tikrai gerą vakarienę mums pargabenai!
Kopčemas turėjo tuojau papasakoti, kaip jis čia taip laimingai pateko. Ir berniukas, nudžiugęs, degančiomis akimis, mikčiodamas pasakojo:
— Kopčemas vienas pats klajojo. Tunto niekur nematyt. Priešais Kopčemą arkliai! Kopčemas bijojo — pagriebė lazdą ir šaukė — smarkiai šaukė. Arkliai išsigando — apsigręžė. Kopčemas paskui — ilgai bėgo paskui juos — iki čia!
Medžiotojai, užsikėlę Kopčemą ant pečių, nešiojo jį aplink laužą. Voveriukas su vaikais prisidėjo prie procesijos. Visi rėkė kiek tik beįstengė:
— Galas badui! Kopčemas atvarė arklių! Juch-hei!
O paskui buvo puota, kokios nė seni medžiotojai nematė.
Laužo liepsna kyla aukštai aukštai, dega dieną ir naktį.
Visi jau prisikimšę tiek, kad net pilvus skauda.
Pats vadas skaldo kaulus ir duoda Kopčemui, kad iš jų išsikrapštytų gardžiųjų smegenų.
O Kopčemas savo ruožtu duoda kaulų Voveriukui.
Vėjas nešioja mėsos kvapą toli. Aukštai iškėlę nosis, atbėga prie laužo vilkai.
Ir jiems šis tas klius.
DIDYSIS MUŠIS
Šauniosios puotavimo dienos ėjo į pabaigą. Suvargusius medžiotojus dabar būtų sunku beatpažinti — taip jie pasitaisė. Pagaliau jiems net pilvai užaugo. Bet čia dar niekniekis, palyginus su moterimis. Kaip jos nutuko! Veidai net spindi, eina liulėdamos, o pabėgti vos bepajėgia. Pabėgėjusios ilgai šnopuoja, pūtuoja. Vaikai tikri rubuiliai. Mėsos jau iš tolo nenori ir tik kramto kaip skanėstą visokius rūgštokus ir karčius lapus, rūgštynes ir keptus girinukus obuolius.
Rūkytos ir džiovintos mėsos dar yra visa krūva. Medžiotojai tik vangiai kraulinėja ir saugoja atsargas nuo lapių, vilkų ir ernių.
Ei, čia jau kažkas nauja! Stovykloj be paliovos girdėti švilpiant.
Berniukai išrado švilpynę. Voveriukas ir Kopčemas čiulpė smegenis iš suskaldytų kaulų ir, netikėtai papūtę į kaulą, sušvilpė. Tai, žinoma, buvo jiems nemažas atradimas. Jie švilpė ir švilpė be atvangos. Ištyrinėjo, kodėl šonkaulis nešvilpia, o blauzdikaulis arba kiauras kulnikaulis švilpia. Savo švilpynes jie visaip tobulino ir pagaliau sugalvojo, jog galima jose išgremžti skylutes, kad geriau švilptų. Paskui pridarė švilpynių visiems vaikams ir švilpaudami vedžiojo juos būreliu po stovyklą.
Bet viskas vieną kartą baigiasi. Vieną dieną Stipruolis įsakė rengtis į naują kelionę, nors žmonėms visai nebuvo noro keltis kitur.
Tuntas grįžo prie srauniosios Bečvos, kur jau kartą buvo nusikraustęs, ir palei ją keliavo aukštyn. Visi buvo linksmi ir pilni vilties. Juk medžiotojai rado kelių mamutų pėdas! Gal jiems laimė atves skersai kelio kokį mamutą.
Bet kitą dieną viskas kitaip virto. Tuntas pakliuvo į didelį pavojų.
Pelėda ir jaunieji jo bičiuliai, Kopčemas ir Voveriukas, vėl ėjo priešakyje kaip žvalgai. Jie aptiko daug žmonių pėdų. Kažkoks svetimas tuntas ėjo pirma jų pagal Bečvą ta pačia kryptim.