Pėdos buvo visai šviežios, vadinasi, svetimieji ne per toliausiai nuo jų.
Žvalgai sugrįžę tuoj pranešė, ką radę.
Žinia tuntui buvo nemaloni. Artima svetimų medžiotojų kaimynystė niekada nėra miela. Paprastai abu tuntai susiremia kruvinoje kovoje. Tad reikia gerai išsiaiškinti, ar naujasis tuntas stiprus.
Pelėdos būrelis vėl nuėjo į priekį, be to, į žvalgybą buvo išsiųsti dar du medžiotojai; kiekvienas jų pasuko skirtinga kryptimi.
Pelėda su savo berniukais patraukė toliau nuo upės kranto. Jis tarėsi užbėgsiąs svetimiesiems už akių, eidamas per kalną, kurį buvo aprietusi Bečva. Visi trys atsargiai, be mažiausio šlamesio, slinko per žemą jaunuolyną. Išsiduoti negalima.
Anksčiau, negu patys tikėjosi, jie išgirdo garsiai kalbant. Tankumyne tarp šakų pastebėjo svetimus žmones.
Jaunieji žvalgai, sulaikę kvapą, ištempę ausis, nė nekrusteldami, pro lapų tarpus stebėjo svetimuosius.
Jų elgesys labai įtartinas. Svetimieji aiškiai rengėsi kažkokiam žygiui. Susijaudinę lakstė šen bei ten, vis žvalgėsi į vieną pusę ir taisėsi ginklus.
Gal eis medžioti mamutų ar stumbrų?
O kas tas medžiotojas su plunksna plaukuose?
Kopčemas kone sušuko. Jis pažino medžiotojus, kurie neseniai jį laikė nelaisvėje. Va tas, kur arčiausiai stovi, tai juk Uminkas, o anas, aukščiausias iš viso būrio, — vadas Nunukas su siūbuojančia plunksna plaukuose!
Pelėda taip pat iškart pažino žmones, atėmusius jų nudobtus elnius — tada, kai jie sutiko didžiąją bandą.
Čia pikti priešai! Reikia įspėti tuntą!
Pelėda įsakė abiem berniukams pasislėpus laukti ir toliau stebėti svetimuosius medžiotojus. Pats, pašliaužęs galą, nubėgo prie tunto kaip alkanas vilkas, pamatęs sužeistą elnią.
Jis atnešė žinią, kad svetimieji žmonės — tai tas pats tuntas, atėmęs iš jų puikųjį laimikį. Medžiotojai daužė ginklais žemę ir medžius ir pikčiausiais žodžiais plūdo nekenčiamus plėšikus. Jei svetimieji būtų buvę čia pat, tuntas, apimtas pykčio, būtų juos puolęs.
— Einam tų piktadarių pasižiūrėti! — nesitverdamas savo kailyje ir reikšmingai mojuodamas sunkiu kirviu, siūlė Peštukas. — Truputį pažaisime su jais…
Sušurmuliavo ir kiti medžiotojai. Visiems jau buvo nusibodęs ilgas poilsis, ir jie ilgėjosi kovos.
Veltui vadas ir Gauruočius kvietė nurimti.
— Mūsų maža — plėšikų daug! — priminė Mamutaitis, bet niekas nepaisė Įspėjimų.
Karingai nusiteikę medžiotojai jau veržėsi Į kovą.
Vadai turėjo eiti paskui juos. Tik moterys ir vaikai pasiliko.
Pelėda vedė, o medžiotojai tyliai žengė paskui jį.
Viduryje kelio prie jų pripuolė uždusęs Kopčemas. Iš jo išsprogusių akių buvo matyti, kad kažkas nutiko.
— Kaunasi! — tarė jis ir išsigandęs pasislėpė tarp medžiotojų.
— Su kuo? — nustebęs paklausė Vilko Nagas ir kiti vyrai.
— Su kažkokiu kitu tuntu! — paaiškino Kopčemas ir pridėjo, kad plėšikai užpuolė vietinio tunto stovyklą, — ten, atokiai nuo kitų dunksančio kalno papėdėje!
— Mušti juos! — sušuko medžiotojai, ir jau niekas jų negalėjo sulaikyti. Juos apėmė kovos įniršis, keršto troškimas.
Veikiai jie išgirdo kovos triukšmą. Šaižūs šauksmai, dejonės, sužeistųjų aimanos ir kovotojų riksmai medžiotojams rodė tiesų kelią.
Grėsmingai staugdami, jie kaip netikėta vėtra įpuolė į kovos lauką, kur kaip tik virė negailestingas mūšis. Vietos tuntas gynėsi nuo puolančių plėšikų, kurie visi buvo prisikaišioję į plaukus ilgų plunksnų ir nusidažę veidus. Daug sužeistųjų ir žuvusių gulėjo pievoje ir tarp krūmų priešais palapinių stovyklą. Kaip alkani vilkai puola įnirtingai kovojančius jaučius, griebdami juos už kojų, kandžiodami jiems gerkles, — nežiūrėdami, ar jie trypia, ar badosi, — taip ir mūsų medžiotojai įsiveržė į žūtbūtinį mūšį.
Jų įsiveržimas be galo nustebino abi kovojančias puses. Bet kai Vilko Nagas, Gauruočius, Peštukas, Stipruolis, Ukmasas, Džganas, Kiškis, Mamutaitis ir kiti ėmė iš peties talžyti užpuolėjus su plunksnomis plaukuose, stovyklos gynėjai džiaugsmingai sušuko ir su naujomis jėgomis užgriuvo įsibrovėlius.
Tie iš nustebimo nespėjo atsipeikėti. Remiami iš dviejų pusių ir pamatę, kad toliau kautis beviltiška, jie leidosi bėgti. Susijungę nugalėtojų tuntai juos ginė iki Bečvos, ir dar nuo jos kranto įsikarščiavę vyrai svaidė į grobikus akmenis ir siuntė prakeiksmus.
Paskui abu tuntai grįžo į kovos lauką ir tik čia kaip reikiant susipažino. Susikalbėti žodžiais buvo labai sunku, nes abiejų tuntų kovotojai suprato vieni kitus visai menkai. Vis dėlto, besidžiaugiant bendra pergale, jiems buvo lengviau suprasti kits kito gestus ir šūktelėjimus, negu kad paprastai.
Vietos tuntas tuoj atnešė dovanų savo išvaduotojams ir vaišino juos, kaip tik mokėjo ir kuo turėjo. Jie atvilko iš savo palapinių kailių, puikių titnago gabalų ir ginklų ir visa klojo Stipruoliui po kojų. Juk be jo kovotojų pagalbos jie būtų neapsigyne.
Ir vis dėlto daug stovyklos gynėjų žuvo. Mirusiuosius tunto nariai sunešė į krūvą ir kiekvieną aimanuodami apraudojo. Raudodami jie apsakė šlovingus jų darbus ir plūdo žudikus. Daugiausia aimanavo prie negyvo vado, kuris didvyriškai žuvo savo kovotojų priešakyje. Susėdę aplink jo lavoną, įspraudę jam į ranką jo kirvį, linguodami į taktą galvomis, tęsiamais balsais jie traukė ilgą giesmę be žodžių.
Moterys kaip įstengdamos gydė sužeistuosius kovotojus. Dėjo jiems prie žaizdų sukramtytus gysločius, tvėrė dideliais vėsiais lapais ir vyturiavo jaunų medžių karnelėmis. Jie per daug nė neaimanavo dėl žaizdų, nors kai kurie buvo gana smarkiai sužaloti. Kentė jas abejingai, pasidavę likimo valiai. Kas pasveiks — gerai, vėl medžios, kas neištvers — mirs, nieko jau čia nepaveiksi.
Vakare buvo užkurtas pergalingas stovyklos laužas. Visi kovotojai pasakojo apie savo žygdarbius, o klausytojai gyrė juos, garsiai šūkaudami, ar suprasdavo jų žodžius, ar ne. Kai kurie itin narsūs susirėmimai buvo tiksliai pakartoti, tikriau, dramatiškai suvaidinti, nepaprastai gerai mėgdžiojant judesius ir grimasas.
Kitą dieną buvo visų aštuonių užmuštų kovotojų, liemeningų, aukštų vyrų, laidotuvės. Jie žuvo garbingai, ir jų vėlės, iškvėptos iš krūtinių, dabar nematomos plazdena viršum nejudančių kūnų. Mirusieji kovotojai iš tikrųjų tik miega. Todėl jie bus paguldyti ilgo ir netrukdomo miego.
Tunto nariai paguldė mirusiuosius kiek suriestus, kad jiems būtų patogiau miegoti. Prie jų į krūvą suguldė ir dvylika užmuštų moterų ir vaikų. Puolikai iš tikrųjų nesigailėjo nieko ir žiauriai žudė visus, kas tik jiems pasipainiojo po kojų. Dvidešimt čia suguldytų lavonų, beveik pusė tunto, — tai įnirtingo dviejų medžiotojų genčių mūšio aukos, vieno iš pirmųjų karų žmonijos istorijoje rezultatas.
Jau senų senovėje medžiotojų tuntai susidūrę puldavo vienas kitą, varžydamiesi dėl didesnio kąsnio. Gobšumas, grobuoniškumas buvo tų amžinųjų karų priežastis — lygiai taip, kaip yra pasaulyje iki šiol.
Prieš užkasant griovį, prie lavonų krūvos priėjo moteris su kruvinai pramušta galva ir apibėrė viršuje gulintį vaiko lavonėlį smulkiais papuošalais ir žaisliukais. Paskui, nubėgusi šalin, griuvo žemėn.
Kiti tunto nariai atnešė ir atrito ant kapo klinčių riedulių ir smulkių akmenukų, o taip pat užvertė kelis didelius mamutų mentikaulius. Veikiai mirusiųjų nebuvo nė matyti. Pagaliau kapą apkasė moliu.[9]
Prie Bečvos, juosiančios stataus klinčių kalno pašlaitę, dvidešimt ar trisdešimt tūkstančių metų miegojo dvidešimt medžiotojų tunto narių, apsaugotų nuo šiaurės pūgų…
9
Tas didžiulis kapas buvo rastas mamutų medžiotojų stovykloje Pržedmostyje prie Pržerovo 1891 m