Naktį prie kapo atėjo drąsi lapė ir ėmė rausti purų kapą. Godumo pagauta, ji nė nepajuto tylių budraus sargybinio žingsnių.
Rytą žmonės rado ją strėlės pervertą. Gulėjo ji vos matoma savo išraustoje duobėje. Niekas jos nelietė. Užvertė ją akmenimis ir moliu. Tad lapė buvo palaidota su mirusiais.
Priešų niekas nelaidojo. Jie nebuvo to verti.
Užmuštuosius plėšikus suvilko į vidurį stovyklos, o jų kūnai buvo suvalgyti bendroje puotoje. Abu susibičiuliavę tuntai susėdo greta, kiekvienas aplink savo laužą.
Narsiausieji abiejų tuntų kovotojai buvo ypatingai pagerbti — jie gavo užmuštųjų priešų širdis. Nugalėtųjų vyrų jėga pereisianti į nugalėtojų kūnus, ir jie dabar būsią dvigubai stipresni.
Po puotos dar ilgai buvo šnekama apie smarkų mūšį. Kovotojai prisiminė vis naujų ir naujų smulkmenų.
— Jie nebeturi vado… — pasakė Gauruočius besikalbant Stipruolio tuntui.
— Mes taip pat! — piktai leptelėjo Peštukas.
— Kaipgi čia, Peštuk? — paklausė ramiai Gauruočius. — Mes turime vadą.
— Neturime! — atkirto Peštukas, stodamasis nuo savo akmens suolo. — Stipruolis — koks čia vadas! Per mūšį slapstėsi užnugaryje… Va jų vadas — tikras didvyris…
Peštukas pasakė tai, ką visi galvojo. Iš tiesų Stipruolis mūšyje visai neparodė drąsos. Todėl Peštukui daug kas pritarė.
Stipruolis atsistojo ir mikčiodamas ėmė neryžtingai teisintis, bet, tuoj pat išgirdęs pašaipas, apsigręžė ir nuėjo.
Po valandėlės jis grįžo ir ryžtingu balsu pareiškė, kad nebūsiąs tunto vadu.
— Stipruolis — ne vadas!
Tuntas buvo nustebintas, bet tik valandėlę. Jie greit priėmė Stipruolio atsistatydinimą, ir medžiotojai ėmė svarstyti, kas galėtų būti naujuoju vadu.
Į priekį prasispraudė Peštukas ir, iššaukiamai žvalgydamasis, laukė savo bičiulių paramos.
— Peštuk, atgal, tunte yra geresnių vyrų! — sudraudė gaislųjį Peštuką išmintingasis Gauruočius.
— O kas tas geresnis? — atsikirto Peštukas įžūliu balsu.
— Mamutaitis! — atsakė rimtai Gauruočius.
Tuoj prie jo prisidėjo keli balsai:
— Taip, taip, Mamutaitis!
Peštukas prasispraudė į priekį, atsistojo šalia Mamutaičio ir tarė jam per petį:
— Dar pamatysim!
Mamutaitis nieko nepasakė, tik skersai pažiūrėjo į Peštuką: šis piktai vartė akis ir griežė dantimis. Numetęs kailį, kuriuo buvo apsijuosęs, Mamutaitis atsistojo priešais Peštuką.
Kiti tunto nariai tuoj padarė ratą, kad būtų varžovams laisvos vietos. Bus grumtynės!
Peštukas nusispjovė, taip pat nusimetė kailį ir šoko ant Mamutaičio.
Mamutaitis — stiprus ir narsus medžiotojas. Užpultas Peštuko, jis truputį susilenkė, bet tuoj sugriebė jį savo raumeningomis rankomis. Abu varžovai čia raičiojosi žeme, čia vėl stojosi, bet Mamutaitis pagaliau prirėmė priešą prie žemės. Jis taip suspaudė jam gerklę, kad Peštukas negalėjo nė kvėptelėti.
— Duok jam, duok! — skatino Mamutaitį Kopčemas, kišdamas jam akmens brūklį.
Bet Mamutaitis jo neėmė — nebereikėjo. Iš nuveiktojo burnos plūstelėjo kraujas, ir jis bejėgiškai sudribo.
Nugalėtojas Mamutaitis pakilo, apsidairė po tuntą. Jis matė, kad visi patenkinti, jog jis lengvai nugalėjo pagyrūną Peštuką. Rimtai jis priėmė lokio kailį, kurį iki šiol nešiojo Stipruolis. Susijuosė jį diržu per petį — ir tapo vadu.
Kalbos čia buvo nereikalingos. Įvyko tai, kas turėjo įvykti.
Peštukas po valandėlės atsigaiveliojo. Nuėjęs prie upelio, atsigėrė vandens, apsiplovė galvą ir grįžo prie tunto. Iš pažiūros ramus atsisėdo tarp kitų ir klausėsi, ką šneka naujasis vadas. Ginčytis nebuvo galima… Jeigu Peštukas nebūtų paklusęs, tuntas jį būtų išvaręs iš savo tarpo. O išvarymas iš tunto — tai tas pats, kas mirtis.
Kovą stebėjo ir daug vietinio tunto narių. Mamutaitis jiems patiko. Jie suprato, dėl ko buvo kovojama.
Svetimojo tunto vyrai susispietė į krūvą ir sulaikė benueinantį Mamutaitį. Karštai jį pasveikinę, jie šaukė:
— Tu — vadas — mūsų — jūsų!
Ir lenkėsi jam, prisidėję ranką prie viršugalvio.
Gauruočius viską suprato. Prišokęs prie jų, ištiesė jiems ranką:
— Mamutaitis — visų vadas!
Aplinkui susispietę vyrai džiugiai šūkavo.
Visi ėmė spausti vienas kitam rankas ir trinti nosį į nosį.
Tai buvo visiškos draugystės ir susijungimo įrodymas. Visi triukšmingai džiūgavo ir linksminosi kaip maži vaikai.
Žymiausieji vietos tunto medžiotojai atvedė Mamutaičiui juodbruvę Diargą, savo didvyriškojo vado dukterį. Ji bus naujojo vado žmona.
Mamutaitis tapo abiejų tuntų vadu. Abu jie patyrė žymių nuostolių, bet susijungę dabar sudarė didelį, stiprų tuntą, kuriam bus nebaisūs jokie priešai.
— E-ei! Mamutaitis, Mamutaitis, Mamutaitis!..
Kaip ir visur, taip ir čia, žmones sujungė abipusis naudos siekimas. Kartu lengviau prasimaitinti, lengviau gintis.
Ant vienišos uolos viršum Bečvos klonio smagiai liepsnoja dviejų susijungusių medžiotojų tuntų stovyklos ugnis.
Jungtinis tuntas nuo to laiko viešpatavo plačiame Moravijos vartų slėnyje. Nuo savo uolos[10] viršum Bečvos medžiotojai matė toli toli aplinkui. Dabar jie laiku pastebėdavo ne tik kiekvieną žvėrių bandą, bet ir kiekvieną besiartinantį medžiotojų būrį. Nė vienas tuntas, keliaujantis pro šalį, nesiryždavo užpulti galingos jų stovyklos, o, atvirkščiai, reikšdavo savo draugiškumą dovanomis arba siūlydavo mainais titnagą ir kiaukutus.
Mamutaičio rūpesčiu tuntas dabar turėjo pakankamai titnago atsargų; jo atnešdavo ateiviai iš tolimos šiaurės. Medžiotojai dabar turėjo puikiausių ginklų ir daugybę aštrių įrankių.
Tuntui Hradiske buvo gera gyventi. Žvalgai gana dažnai užmatydavo mamutų bandas. Čia, pro Moravijos vartus, ėjo didysis jų kelias. Tuntas juos apsupdavo ir dažniausiai laimingai nudobdavo kokį mamutą. Šitaip medžiotojai apsirūpindavo valgiu daugeliui dienų. Mamutų kaulų, dantų ir ilčių stovykloje buvo suverstos krūvos. Svetimieji medžiotojai, atvykę čia mainų, apstulbdavo, išvydę tokią daugybę turto.
Medžiotojai turėjo užtektinai laiko pasidirbdinti iš kai kurių kaulų įrankių. Pasigamino adatų net su išgręžtomis auselėmis, ylų, iešmų mėsai, gremžtukų, didelių šaukštų, žeberklų žuvims gaudyti ir visko, ką dar beišgalvojo. Ypač pasisekusius ir pamėgtus įrankius kiekvienas medžiotojas žymėdavo išpjaustytais ženklais. Toks pažymėtas įrankis priklausydavo vien tik jam, ir niekam nekildavo noro pasisavinti tokį daiktą. Atsirado ir menininkų, kurie aštriu titnagu išraižydavo lygiuose kauluose piešinių — dažniausiai medžiojamų žvėrelių. Kartais taip pat stropiai išpjaustydavo kokią figūrėlę ir saugodavo ją paskui kaip savo akį.
Ramiai bėgo dienos gyvenvietėje prie Bečvos. Tik vieną rytą stovykloje kilo sąmyšis…
Naktį dingo jaunoji Mamutaičio žmona Diarga! Niekas nematė jos išeinant.
Medžiotojai tuoj šoko jos ieškoti, ir pats Mamutaitis jiems vadovavo. Rado tik jos karklinį krepšelį, nusviestą į krūmus. Be to, paaiškėjo, kad trūksta ir kelių tunto vyrų: Kreivojo Rago, Ešerio, Peštuko, Greitakojo, Storulio ir gal dar kelių. Kai kurie medžiotojai prisiminė, kad pastarosiomis dienomis dažnai matydavo tuos vyrus kartu lyg kažką paslapčiomis tariantis.