Tiktai po pietų mįslė paaiškėjo. Sumanusis pėdsekys Gauruočius vedė ieškotojų būrį aptiktomis Diargos ir kitų pražuvėlių pėdomis. Galiausiai jie pamatė ištryptą žemę, — ten nejudėdama gulėjo Diarga. Mamutaitis prišokęs pakėlė jos galvą. Diarga pravėrė akis, bet Mamutaičio nepažino. Jos galva nusviro žemyn.
Medžiotojai kailyje atnešė vandens ir apliejo gulinčią moterį. Diarga atsiduso ir veikiai atsigavo. Po valandėlės ji su pertraukomis papasakojo, kad Peštukas ją išviliojęs iš stovyklos, o paskui privertęs eiti su juo ir su jo būriu. Ji priešinosi, supratusi jų išdavikiškus kėslus. Priėjusi iki čia, ji bandžiusi pabėgti, bet nenaudėliai ją sugriebę. Tada ji įsikibusi į medį, bet Peštukas iš įniršio smogęs jai į galvą ir parbloškęs žemėn. Kas buvo vėliau, nežinanti.
Gauruočius tuo tarpu nustatė, kad Peštuko būrys toliau nubrido upe, matyt, bijodamas palikti pėdas. Jie žinojo, kad bus persekiojami.
Atsigavusi Diarga atsistojo ir pamėgino kelis žingsnius paeiti.
Gauruočius paklausė Mamutaitį, ar reikia toliau vytis bėglius.
Vadas tik atsainiai mostelėjo ranka ir tarė:
— Į stovyklą!
Prilaikydamas apsilpusią Diargą, jis su ja iš lengvo grižo atgal.
Grįždami medžiotojai aptarė Peštuko pabėgimą; jų manymu, visa tai jam galėjo blogai baigtis.
Vakare prie stovyklos laužo kilo gyvos kalbos. Paaiškėjo, kad bėgliai pasiėmė visokių ginklų ir kelis kailius.
— Gerai, kad išėjo, — išreiškė visų nuomonę Gauruočius, — sunku buvo mums su jais.
— Tuntas ir be jų gana stiprus! — baigė pašnekesį Mamutaitis ir paskyrė nakties sargybą.
Daugiau apie Peštuką nebuvo kalbama, ir tunto gyvenimas toliau plaukė ta pačia vaga.
Kad ir neblogai čia tuntas gyveno, vis dėlto žmonės nebuvo visiškai patenkinti ir ramūs. Medžiotojus vargino nuolatinis įtempimas, — pernelyg dažnai pro jų stovyklą keliaudavo svetimi tuntai. Nors jie buvo gana stiprūs ir drąsūs, vis dėlto turėjo būti visada pasirengę atremti atėjūnų antpuolį. Dar blogiau: nuo per gausaus mėsos vartojimo tuntą užpuolė piktos ligos. Nešvara gerokai prisidėjo prie jų plitimo. Upelis, iš kurio žmonės ėmė geriamąjį vandenį, buvo užterštas skerdienos atliekomis. Debesys musių, apspitusių mėsos atsargas, platino ligas. Daugybė besimėtančių pūvančių maisto liekanų, žarnų ir kaulų nepakenčiamai dvokė. Ir palapinėse buvo labai nešvaru, o smirdėjo ten nelyginant mėsėdžių plėšrūnų urvuose.
Stovykloje siautė vidurių šiltinė, žmones kankino išbėrimai, piktvotės, krito dantys. Visi buvo apnikti parazitų. Veltui jie tepėsi moliu — maža tas tepadėjo. Nenuostabu, kad žvėrys iš tolo jautė dvokiantį medžiotoją. Daugiausia sirgo mažų vaikų. Kai kurie iš jų net mirė.
Apie tai buvo kalbama vakare prie laužo, ir vyresnieji medžiotojai nutarė, kad tuntas turįs iškeliauti, — gal tada išsigelbėsią nuo ligų.
Ir vieną dieną didysis Mamutaičio tuntas paliko dvokiančią gyvenvietę Pržedmostyje. Patraukė Moravijos loma į šiaurę, Baltųjų Jesenikų žemuma. Kelią jiems rodė Morava.
Jei kur tuntui pavykdavo daugiau sumedžioti, sustodavo kelias dienas, o paskui vėl traukdavo toliau. Nors žvėrių jau nebuvo tiek, kiek prie žemutinės Bečvos, vis dėlto bado nekentė. Žmonių sveikata gerokai sustiprėjo.
Taip jie traukė jau kelios savaitės. Slėnis vis labiau ir labiau siaurėjo; kalnai jį spaudė iš abiejų pusių, ir pagaliau tuntas pateko į aukštų skardžių aklavietę. Ta kryptimi dabar jau eiti nebegalėjo. Grįžę vienos dienos kelią atgal, užklupo didelę bandą elnių.
— Jie mus nuves, — nusprendė Mamutaitis ir įsakė medžiotojams bandą rūpestingai saugoti. Kas dieną jie nudobdavo du tris nuo bandos atsiskyrusius elnius, bet pačios bandos nekliudė, tik ėjo jos pėdomis. Bandą vedė nepaprastai gražaus stoto patinas su aukštais ragais ir ilgais baltais karčiais. Nors medžiotojai labai varvino seilę, bet bandos vadas buvo labai atsargus ir neprisileido žmonių.
Elnių banda juos vedė į vakarus. Ji traukė plačiu, lėkštu slėniu pagal upelį. Iš šonų tęsėsi tik žemos kalvos. Elniai, matyt, ieškojo aukštesnių atvirų vietų, kur jų taip nekąstų uodai ir musės, kaip šiltoje Moravijos lomoje.
Ten per uodus jau nebuvo galima kęsti. Tamsūs jų debesys plazdeno, zirzė, zyzė ir kandžiojo visa, kas gyva. Medžiotojus jie spiste apspito: kandžiojo votis, kurių buvo jiems prikilę ant veidų ir kaklų, lindo į akis ir burnas. Ranka pliaukštelėjęs, užmuši jų šimtą, bet tuoj į jų vietą nutupia du šimtai naujų. Uodai — didžiausi medžiotojų tuntų kankintojai, o jų vaikymas be galo nuvargina žmogų. Veltui kovosi su jais! Žvėrys ir žmonės bejėgiškai kenčia skausmą, tik ištepus kūną purvu, pasidaro lengviau. Geriausia kraustytis į kitas vietas.
Po kelių dienų elniai, pasileidę bėgti nuo puolančių gylių ir aklių, išnyko tolumoje.
Tuntas dabar laikėsi naujos upės, kuri tekėjo į vakarus. Jis traukė kalvotu miškingu kraštu, kur buvo maža žvėrių. Patyrę medžiotojai kalbėjo, kad kiekviena upė vedanti į slėsną vietą, ir ši upė, pagal kurią jie einą, taip pat tekanti į žvėrių turtingą žemumą. Todėl, veltui negaišdami, žmonės skubėjo į priekį.
Neapsigavo. Netrukus jie priėjo Labę, plačią, neaprėpiamą žemumą. Pačią pirmąją dieną čia sumedžiojo didelį mamutą. Patenkinti jie apsistojo čia keliom dienom.
Žvalgai ragino tuntą traukti dar toliau į vakarus. Ten esanti graži lyguma, kurioje ganosi elnių ir arklių.
Tad tolyn su saule!
KETVIRTOJI DALIS
VIDURIO ČEKIJOJE
PAGROBTOJI MERGINA
Medžiotojas Gauruočius — geriausias tunto pėdsekys. Jau trečia diena jis persekioja būrelį elnių, kurie eina iš Palabės pelkių į vasaros ganyklas Pietų Čekijos aukštumose.
Gauruočius, kuris greičiausiai todėl gavo tokį vardą, kad jo kūnas buvo dar labiau apžėlęs, negu kitų medžiotojų, pasilenkęs bėga nuo vieno krūmo prie kito ir, pasislėpęs po tankiomis šakomis, įtemptai stebi nerimaujančius gyvulius.
Medžiotojo rankose virpa akmens brūklys. Susijaudines Gauruočius smarkiai mirksi akimis. Jo veidas persikreipęs, mat, vieną jo pusę kerta didžiulis randas, likęs nuo žaizdos. Tai prisiminimas apie mirtiną kovą urve su lokiu, kuris kone nuplėšė drąsiajam medžiotojui smakrą. Gauruočius čepsi lūpomis, tarsi jau kramtytų sultingą geidžiamo laimikio mėsą. Šiandien dar niekas neturėjo kąsnio burnoje…
Elniai buvo aiškiai pabaidyti. Tik valandėlę pasiganė ir vėl nuėjo tolyn. Vadovaujanti bandai patelė visą laiką stovėjo, iškėlusi prieš vėją prusnas, ir nesiganė kaip kiti elniai.
Gauruočius vartė akis ir susijaudinęs trypčiojo. Grobis taip arti! Kad čia būtų ir kiti medžiotojai! Ką jie veikia, slunkiai? Jei laiku neateis, šakotaragiai nusigaus už netolimos upės, ir tuntas vėl badaus…
Vos prieš kelias dienas, prisimena Gauruočius, tuntą užgriuvo tikras lobis. Iš žemumos slinko didelė elnių banda, kurią lydėjo vis didėjantys įkyrių uodų ir musių debesys. Gauruočiui pasisekė užtikti bandą ir tuojau prisišaukti tuntą į šaunią medžioklę. Bet atbėgo kažkoks daug stipresnis svetimas medžiotojų tuntas. Mamutaičio tunto žmonės veidus dažėsi raudonai, o svetimo tunto vyrai buvo nusidažę geltonai. Jie nuvijo Gauruočių ir jo draugus, o du net sunkiai sužeidė. Gauruočius pats matė, kad jie nusilpę parkrito ir negalėjo pakilti. Tuntas turėjo palikti sužeistuosius vilkams, nes ką gi veiksi, jeigu jie negali bėgti.