Tokiu būdu tuntas prarado du vyrus ir grobį…
Nuvijęs varžovus, svetimasis tuntas nusekė elnių bandos pėdomis. Kovos sumaištyje nuo pagrindinės bandos atsiskyrė keli nedideli elnių būreliai ir išlakstė į visas puses. Gauruočiaus tuntas prisisegė prie vieno būrio ir paskui jį nusekė beveik iki Sazavos.
„Tikriausiai, pametė pėdas!“ — pagalvojo Gauruočius ir nusprendė paskubėti tuntui priešais. Negalima gaišti. Jeigu elnių būrelis vėl susijungs su pagrindine banda, tai tuntas jo neteks. Tuntas vis dėlto negalėtų ryžtis stoti į nelygią kovą su svetimaisiais medžiotojais.
Greitai apsisprendęs, Gauruočius ėmė brautis pro krūmus. Slapstydamasis jis bėgte bėgo vėluojančiam tuntui priešais.
Nors lenkėsi liūnų, bet vis dėlto kai kur slėnyje įklimpdavo iki kelių vandens primirkusioje žemėje. Todėl ten, kur galėjo, šokinėjo nuo kupsto ant kupsto. Vietomis turėjo brautis pro karklynus, sužėlusius jam sulig pečiais. Jų liaunos šakutės jį čaižė kartais net iki kraujo. Kitur plytėjo dideli plotai žemų alksnynų; bet tarp jų šen bei ten švietė pliki lapai ir didesnės proskynos, apaugusios samanomis.
Jis visai neatkreipė dėmesio į voveraitę, kuri priešais jį nušoko nuo pušies žemėn. Dėl jos nevertėjo stabtelėti, ir Gauruočius leido jai pabėgti. Kitąkart jis būtų nepaniekinęs tokio mažo, bet alkanam gardaus ir pageidaujamo laimikio. Bet šiandien bėga pranešti medžiotojams apie didesnį grobį…
Užlėkęs ant nedidelės kalvos, jis pamatė draugus šmėžuojant miško jaunuolyne.
Sušukęs taip, kad toli nuaidėjo, ėmė sukti viršum galvos akmeninį brūklį.
Po valandėlės tuntas sulėkė pas Gauruočių. Medžiotojams daugiau pasakė pėdsekio gestai, negu jo šiurkštūs, padriki žodžiai.
Vadas Mamutaitis tuoj viską perprato ir iš karto įsakė pradėti medžioklę.
Koks dešimt medžiotojų, o taip pat keletas augesnių berniukų ir mergaičių nuėjo paskui Gauruočių. Vadas, laikydamas rankoje ietį su titnago antgaliu, rodė, kaip reikia užklupti elnius. Mergaitės, vadovaujamos Žebenkšties, varys juos į medžiotojų pusę, todėl jos turi paskubėti ir apeiti elnių būrį iš užpakalio.
Po kelių minučių būrys dingo už krūmų.
Likusios moterys su mažaisiais vaikais nužiūrėjo netoli upelio poilsiui tinkamą vietą. Čia jos lauks sugrįžtant medžiotojų. Kad tik grįžtų su geru grobiu.
Kiekviena moteris buvo užsimetusi kokį kailį, surištą grubiu diržu. Kai kurios nešėsi ant nugaros vaikus. Paskelbtą poilsį jos sutiko su pasitenkinimu.
Vaikai, visi nuogi, po mažos poilsio valandėlės ėmė linksmai šokinėti ir apžiūrinėti stovyklą.
Su moterimis ir vaikais pasiliko ir jaunasis Pelėda. Vaikinas negalėjo eiti su draugais į medžioklę, nes šlubavo. Jis susimušė kelį ir vado įsakymu buvo paskirtas prižiūrėti ugnies: turėjo nešti smilkstančią kempinę ir rūpintis, kad ji neužgestų.
Kaip tik dabar Pelėda su moterimis įpučia laužą. Jo akys išsprogusios, tuo jis skiriasi nuo kitų tunto narių, kurių akys įdubusios po dideliais kaktos kaulais. Matyt, todėl jis tunte ir vadinamas Pelėda.
Nenuorama Voveriukas, karstydamasis po aplinkinius medžius, rado tuščią lizdą. Numetė jį Pelėdai prakuroms. Po valandėlės liepsnos traškėdamos šoko į viršų. Vaikai pririnko daug žabų ir kankorėžių.
Kai kurios moterys išsivaikščiojo po miškelį paieškoti ko valgomo. Netrukus jos jau šaukė radusios žemuogių. Vaikai šlamštė viską, ką nutverdami: rūgštynes, žoles, dygių žiedynų žiedsosčius ir grybus. Apmalšinę alkį, jie vėl vaikėsi ir, braidžiodami po upelį, taškėsi vandeniu.
Voveriuką visą laiką sekioja laukinė žąsis sužeistu sparnu. Berniukas kažkada ją sugavo dar jauniklę, ir nuo to laiko jiedu nesiskiria. Ji leidžiasi jo glostoma ir laikoma, o kai Voveriukas šūkteli: „Žąsele!“, tuoj atsiliepia gagendama ir tapnoja prie jo. Ir dabar ji su vaikais maudosi upelyje.
Jau kelis kartus Voveriuko žąsiai grėsė mirtis, ir tik berniuko ašaros ją išgelbėjo. Voveriukas jos neduos, niekam neduos, žąsis jo! Kaip.,jis ją globoja! Keliaujant iš vienos vietos į kitą, Voveriukas nešasi žąsį ant nugaros odiniame maišelyje. Kartą jo numylėtinę buvo bečiumpąs lapinas, bet apdairus berniukas laiku paleido į jį lazdą. Ne, ne, jis niekam neduos savo žąsies!
Kopčemas iš jo dažnai pasijuokia, kad tas tamposi su žąsimi, ir sako Voveriukui, kad kada nors jo žąsį, aplipinęs moliu, iškepsiąs žarijose. Tai būsiąs skanėstas! Bet Voveriukas parverčia Kopčemą į žolę ir laiko jį apsižergęs taip ilgai, kol Kopčemas prisipažįsta pajuokavęs.
Išsimaudžiusi žąsis džiovinasi ant kranto. Snapu ji lygina savo spindinčias, skaisčias plunksnas. Voveriukas duoda jai kiaulpienių; žąsis čiumpa jam už piršto, ir berniukas juokiasi, kad jo žąsis norinti jį sulesti.
Moterys grįžo prie laužo ir taiso nakčiai laikinus guolius.
Kad tik medžiotojai nudobtų bent vieną elnią! Vėl kartą iki soties prisivalgytų!
Žąsis prie upelio išskėtė sparnus ir, smarkiai jais mojuodama, garsiai sugirgsėjo.
Diarga su Vilke, kurios tuo metu kabino ant medžio šakos iš kailio pataisytą kūdikio lopšį, pakėlė galvas ir tarė, kad toji Voveriuko žąsis jau tiktų kepsniui.
— Būtų gaila, jei išskristų!
Niekas tą minutę stovykloje nenujaučia, kad netoli krūmuose tūno svetimas žvalgas.
Tai stiprus jaunuolis, išsidažęs kaktą, veidus ir visą kūną geltonu moliu: tai ne tik puošmena, bet ir gera priemonė apsisaugoti nuo uodų.
Jis guli prigludęs prie žemės ir atidžiai stebi žmones aplink laužą. Jo vardas — Žaltys. Tai jaunas, bet daugelyje kovų patyręs medžiotojas iš galingo tunto, kuris prieš kelias dienas nuvijo Mamutaičio medžiotojus.
Žaltys, žvalgydamas šias apylinkes, pastebėjo daug žmonių pėdų. Jis ėjo jomis tol, kol rado stovyklą, ir po valandėlės žinojo viską, ką reikia žinoti. Paskui tyliai nušliaužė atgal.
Žaltys ristele bėgo per retą mišką. Dar netoli tenubėgęs, jis staiga prigulė prie žemės ir tyliai įslinko į jaunuolyną. Per kelis žingsnius nuo jo stovėjo Žebenkštis, Mamutaičio tunto mergina. Ji laikė rankoje kraitelę, nupintą iš žolių, ir baikščiai dairėsi po mišką, mat, išgirdo lyg kažkokį tapsėjimą.
Žaltys, vogčiom prislinkęs, gėrėjosi nieko nenutuokiančia mergina. Žebenkštis, pasiklausiusi ir daugiau nieko nenugirdusi, nurimo ir paėjo kelis žingsnius. Žaltys matė, kad ji šlubuoja: matyt, mergaitei kažkas atsitiko.
Iš tikrųjų — ji atsisėdo ant išvirtusios pušies kamieno, pasidėjo kraitelę su uogomis ant žemės ir ėmė traukti iš kojos rakštį. Staiga ji krūptelėjo, išgirdusi kažkokį įtartiną krebždesį. Lyg būtų spygliai po kojomis trakštelėję… Mergina apsidairė, pasiklausė — netoli medį kaleno genys. Niekas nė krust.
Žebenkštis nurimo, paskui skausmingai aiktelėjo, bet rakštis buvo ištraukta!
Vėl kažkas sutraškėjo. Mergina nespėjo nė pašokti, o ją kažkas jau parmetė ant žemės ir įbruko į burną kailį, kuriuo ji buvo prisidengusi.
Svetimos genties žvalgas, jaunasis Žaltys, stovėjo pasilenkęs prie mergaitės ir grasė jai akmens kirviu, kurį nešiojosi užsikišęs ui juostos. Jis grasė jai, kad nedrįstų šūktelti. Mergina turėjo paklusti.
Jaunasis medžiotojas, ištraukęs kailį gulinčiai mergaitei iš burnos, stuktelėjo ją koja, ragindamas keltis. Išsigandusi mergina atsikėlė ir tik dabar kaip reikiant pasižiūrėjo į rūstųjį medžiotoją. Jaunuolis iškeltu kirviu vėl pagrasė merginai, kad tylėtų, kitaip ją užmušiąs. Jis dabar esąs jos valdovas, ir ji turinti eiti drauge su juo.
Bet mergina stovėjo nejudėdama, ir Žaltys, pagriebęs ją už rankos, nusitempė su savimi. Nedrįsdama šauktis pagalbos ir nepajėgdama priešintis, mergina leidosi vedama.