Bet kai po valandėlės jie priėjo griovelį ir Žebenkštis, šokdama per jį, pajuto, kad grobikas nebelaiko jos taip stipriai, ji staiga trūktelėjo, išsiplėšė iš Žalčio ir greitai nėrė atgal kaip tikra žebenkštis. Bet miklus Žaltys ją greitai pavijo ir, trenkęs į galvą, apsvaigino. Mergina suklupo ir pargriuvo į samanas.
Medžiotojas, nutraukęs nuo jos kailį, pasėmė juo vandens iš upokšnio. Apliejo merginą ir pajudino jos galvą. Žebenkštis pramerkė akis ir, padedama medžiotojo, atsistojo. Dabar ji jau nebesipriešino.
Ji įveikta ir žino, kas jos laukia. Nuo šiol ji bus ją pagrobusio medžiotojo žmona.
PRIE AUKSO UPELIO
Vaikai prie upelio susirado įdomų žaislą. Iš akmenų jie pastatė užtvanką ir pasidarė tvenkinį. Mėgino pasigauti ir mažų žuvyčių. Baisiausiai išsiterliojęs Cebikas begaudydamas įkrito į tvenkinį ir dabar bliauna, taškydamas vandenį. Gegutė jį ramina, rodydama gražius akmenėlius upelio dugne. Vaikai čia, smėlyje, randa puikių spindinčių grūdelių, o vietomis ir didesnių geltonų gabaliukų. Jie gražiai blizga, ir vaikai per trumpą valandėlę prisirenka jų visą krūvelę. Ir akmenyse, iš kurių jie stato užtvanką, blykčioja spindinčių grūdelių.
Moterys abejingai pažiūrėjo į aukso grūdelius — juk jie nevalgomi! Pasijuokusios iš vaikų, jos nuėjo parankioti malkų nakčiai.
Ugnį kurstančiam Pelėdai vaikai taip pat parodė, ką radę upelyje. Vaikinas, paėmęs spindintį metalą, pakratė grūdelius saujoje, pauostė juos, didesnį akmenėlį krimstelėjo, išspjovė jį, paskui viską numetė žemėn. Jis vėl ėmėsi pradėto darbo: aštriu akmeniu raižo elnio kaule kažkokius brūkšnius.
Nusivylę vaikai grįžo prie upelio. Jie jau neberankiojo aukso grūdelių, tik didesniais jo gabaliukais stiprino pradėtą statyti pylimą. Jie džiaugėsi, kad užtvanka pakėlė vandenį ir dabar jiems čia giliau braidyti. Vandens upelyje vis daugėjo ir daugėjo.
Ir triukšmas didėjo. Vandenyje šen bei ten blykčiojo mažų žuvyčių pulkai; jos spruko nuo vaikų, kad net upelis bangavo. Kartais žuvelė iššokdavo ir viršum vandens.
Voveriukas staiga sušuko:
— Žiū, čia yra žuvis — žuvis! — tat reiškė: „Didelė žuvis“.
Visi vaikai tuoj pasuko prieš srovę ir ėmė gaudyti žuvis lokiškai. Voveriukas, pasilenkęs ir išskėtęs pirštus, laukė, kol išgąsdinta žuvelė įplauks tarp jo rankų, — tada greitai ją čiups. Kartą jis matė lokį, kuris šitaip sugavo žuvį ir paskui su ja iššoko į krantą.
Bet žuvytės buvo labai miklios ir atsargios. Kai tik Voveriukas, Rėksnys arba Varlytė čiupdavo žuvytę, ji šast ir išslysdavo jiems iš rankų. Todėl Voveriukas po valandėlės sušuko:
— Ei-ei! Varyt žuvis! — ir pasileido seklumos link.
Vaikai tuojau nubėgo paskui jį, varydami žuvis priešais save.
— Į krantą! — paliepė Voveriukas.
Vaikų grandinė atsigręžė kranto link. Taškydamiesi ir ūkaudami, vaikai ginė apsuptas žuvytes į smėlynę.
Daug žuvyčių ištrūko iš apsupimo, bet kelios jų vis dėlto blykstelėjo prie krašto, o dvi trys didesnės iššoko iš vandens ant smėlio. Voveriukas pribėgęs pastvėrė storą kuoją ir pergalingai iškėlė ją aukštyn, kad visa stovykla matytų jo laimikį. Ir Varlytė sugriebė žuvytę, bet vėl nusviedė ją į vandenį: pernelyg jau maža!
Užtat ji, mikliai pagriebusi iš Voveriuko jo kuoją, bėgo su ja iš vandens. Bėgdama ji perkando žuvies galvą ir godžiai iščiulpė iš jos smegenis. Bet turėjo kurti toliau nuo supykusio Voveriuko. Pašaipiai žvilgtelėjusi, ji šoko slėptis už kitų vaikų.
Čia Šaipūnas užmatė netoliese ežį. Paspyręs aukso rūdą, kurią ketino nešti prie užtvankos, nubėgo paskui ežį.
— Spygliuočius, spygliuočius! — šaukė jis, ir visi vaikai nukurnėjo paskui jį pažaisti su ežiu, kuris, susirietęs į kamuolį, apsimetė negyvas.
Kol visa tai dėjosi stovykloje, Mamutaičio tunto medžiotojai labai sėkmingai baigė medžioklę. Nukovę du elnius, jie vilko juos į stovyklą. Surišę jiems kojas, prakišę pro jas ilgas kartis, du ketvertai vyrų nešė laimikį. Galas bado dienoms tunte!
Miško įklonėje vyrai nutarė pailsėti. Pavargę medžiotojai išsitiesė ant samanų. Mintyse jie jau regėjo artimą puotą.
Mamutaitis pakilo apsižiūrėti, kur būtų patogiausia eiti.
Žengęs kelis žingsnius, jis staiga išgirdo traškant šakas. Mamutaitis tyliai šūktelėjo tunto medžioklės šūkį, ir visi vyrai viena akimirka su ginklais rankose pasirengė kovai su lokiu ar kuo kitu.
Šlaitas buvo tankiai apaugęs medžiais ir krūmais, todėl nebuvo matyti, kas prie jų artėja.
Vėl sutraškėjo šakos, ir staiga iš tankmės iššoko… geltonai išsidažęs medžiotojas, o paskui jį Žebenkštis!
Žaltys nepaprastai nustebo, staiga išvydęs ginkluotą vyrų būrj. Tarsi perkūnas būtų čia pat trenkęs.
Mamutaitis šoko prie Žalčio, o ir kiti medžiotojai pastojo kelią atėjūnui. Bet miklusis Žaltys akimirksniu perprato pavojų ir apsigręžęs šlumštelėjo į krūmus.
Žebenkštis liko.
Mamutaitis suriko lyg laukinis eržilas ir šoko paskui bėgantį vaikiną.
Bet šis ne veltui buvo pramintas Žalčiu. Jis greitai lipo stačiu šlaitu, mikliai spraudėsi pro susipynusias šakas ir taip sparčiai skynėsi sau kelią, kad Mamutaitis vos spėjo.
Kai kurie medžiotojai puolė paskui vadą, kiti dūmė užuolankom bėgliui už akių.
Žalčiui buvo maža vilties pasprukti. Ypatingai dabar, kai uždusęs jaunuolis stengėsi užšokti ant uolos, kuri pastojo jam kelią.
Mamutaitis jau čia pat, jis nutempia Žaltį už kojos žemyn ir parverčia. Pribėgę medžiotojai užgriūna jam ant kojų, kad nesispardytų.
Mamutaitis surišo įveiktajam Žalčiui rankas ir nutempė žemyn per krūmus, nežiūrėdamas, kad šakos čaižo jį iki kraujo. Apačioje pargriovė belaisvį šalia užmuštų elnių ir pagrasino jam kirviu. Žaltys tik niūriai vartė akis ir, sukandęs dantis, tylėjo.
Išvaduotoji Žebenkštis tuo tarpu stovėjo prie medžio, laukdama, kuo baigsis bėglio gaudynės. Dabar ji papasakojo vyrams, kas jai atsitiko.
Išgirdę jos pasakojimą, medžiotojai įširdo. Jie norėjo pulti prie suimtojo drąsuolio ir griežtai jį nubausti už merginos pagrobimą. Bet Mamutaitis valdingai sumaurojo kaip lokys, ir medžiotojai nurimo.
— Stovykloje jį nubausime! — pasakė vadas ir davė įsakymą žygiuoti toliau.
Nešikai pakėlė elnius ant pečių, o kiti vyrai, su lazdomis rankose apstoję belaisvį, ragino jį greičiau lipti šlaitu aukštyn.
Tai džiūgavo tuntas, kai pavargę medžiotojai parnešė laimikį. Bus puota! Kelias dienas visi puotaus!
Belaisvis buvo paguldytas toliau nuo stovyklos, kad nekliudytų. Diržu surišę jam kojas, kad nepabėgtų, medžiotojai pavedė paaugliui Onašui jį saugoti.
Paskui visi jį pamiršo ir puolė prie nudobtųjų gyvulių, skubėdami kuo greičiau numalšinti alkį. Jie nunėrė kailius, mikliai darbuodamiesi aštriomis titnago šukėmis, įtaisytomis į ragines rankenas.
Vos perskrodę užmuštųjų elnių vidurius, medžiotojai ištraukė skrandžius ir, atsirėžę po gabalą, valgė.
Moterys ir vaikai sėdėjo aplinkui, laukdami nesulaukdami, kada ir jiems ateis eilė. Visas apsidraskęs Šaipūnas stovi priešais Mamutaitį ir žiūri, kaip šis valgo. Nejučiomis jis kartoja vado judesius ir gromuliuoja, nors ir nieko neturi burnoje.
Vienas elnias jau ketvirčiuotas, ir gabalai mėsos, užmaustyti ant šakų, kepa prie ugnies.