Visas tunto dėmesys nukreiptas į pasirengimą puotai. Vyrai jau ramiai pasakoja apie šiandieninę elnių medžioklę ir apie pasižymėjusius medžiotojus. Bet taip pat ir pasijuokia iš nerangiųjų.
Žebenkštis pirmoji iš moterų gavo gabalą keptos mėsos.
Greitai jį prarijusi, mergina nuėjo prie upokšnio atsigerti. Ji turėjo kiek paėjėti prieš srovę, nes vanduo čia buvo gerokai užterštas.
Grįždama į stovyklą, ji sustojo tarp krūmų netoli gulinčio belaisvio ir valandėlę jį stebėjo.
Kepsnių kvapas net čia kuteno nosį, ir sargybinis Onašas, netverdamas nekantrumu, slinko arčiau ir arčiau laužo, kad girdėtų, kas pasakojama. Jei tik Žaltys sukrutėdavo, vaikinas griebdavo akmenį ir mesdavo į belaisvį.
Žebenkštis priėjo visai arti prie Žalčio. Ji tikriausiai kažką sugalvojo, nes saugojosi, kad jos niekas nepastebėtų. Gal ji nori atkeršyti beginkliui grobikui?
Bet kas gi čia? Žebenkštis švelniai sucypsėjo kaip švilpikas, žaidžiantis su savo jaunikliais.
Po valandėlės švilpikas vėl cyptelėjo. Belaisvis iš lengvo atsigręžė ir pasižiūrėjo į krūmus. Jis pamatė ten užsislėpusią Žebenkštį.
Mergina greitai prišoko prie Žalčio ir atsineštu titnaginiu peiliu ėmė pjauti pančius ant jo rankų. Jai sunkiai sekėsi, ir mergina, bijodama, kad jos kas neužkluptų, šoko vėl į krūmus. Peiliukas nukrito, bet Žebenkštis negrįžo jo pasiimti.
Sargybinis kažką pajuto, nes pasuko galvą ir valandėlę stebėjo gulintį Žaltį.
Niekas nė krust.
Kai Onašas vėl įsižiūrėjo į laužą, Žaltys sugriebė dantimis merginos peiliuką ir, atrėmęs jį į akmenį, ėmė brūžuoti savo pančius. Iš tikrųjų, greitai jis išlaisvino vieną ranką, o po valandėlės ir antrąją. Dabar Žaltys pamėgino išlaisvinti ir kojas. Gulėdamas jis taip mikliai perpjovė pančius, kad niekas nieko nepastebėjo.
Jis laisvas! Gali bėgti…
Bet vaikinas tebeguli ant žemės. Tik pajudina ir ištiesia sąnarius. Žebenkštis jam iš krūmų linkteli bėgti. Žaltys krato galvą, rodydamas, kad nebėgsiąs.
Vienas nebėgsiąs… Tik su ja, su Žebenkštim!
Sumišusi mergina purto galvą.
Žaltys atsisėdo, jis pasirengęs šuoliui. Žebenkštis vis dar jam ranka rodo, kad ji pasiliksianti čia.
Onašas vėl atsigręžė ir žiūri į belaisvį. Žalčio laimė, kad ugnis sargybiniui apžilpino akis: kitaip jis būtų pamatęs, kad belaisvio rankos laisvos. Žaltys vėl gudriai išsitiesė ant žemės, tarsi būtų dar surištas.
Onašas tik šūktelėjo: „Gulėk!“ ir sviedė į jį akmeniu su spindinčiais aukso grūdeliais, paskui išrovė žolės stiebelį ir ėmė nerūpestingai jį kramtyti.
Žaltys vėl kviečiamai pažiūrėjo į Žebenkštį.
Mergina pagaliau linktelėjo.
Žaltys šliaužte prišliaužė prie krūmų ir pakilęs pajuokiamai mostelėjo stovyklos link.
Jis dingo krūmuose, o su juo — ir Žebenkštis.
Iš miško išskrido pelėda; ji buvo belekianti į stovyklą, bet paskui pasuko į stepę gaudyti pelių.
UŽGESĘS LAUŽAS
Stovykloje buvo dalinamas kepsnys. Skambūs šūksmai aidėjo iki pat miško.
Sargybinis Onašas po valandėlės vėl žvilgtelėjo į belaisvį. Bet kas čia? Ar akys nemeluoja? Jis pašoko išpūtęs akis ir keliais šuoliais atsidūrė toje vietoje, kur pirma gulėjo belaisvis. Bet jo jau čia nebėra…
Onašas šūktelėjo pavojaus ženklą.
Medžiotojai pašoko nuo laužo ir griebėsi už kirvių ir iečių. Tikriausiai koks plėšrus žvėris puola tuntą!
Onašas dar kartą sušuko, ir visi medžiotojai subėgo prie jo. Vaikinukas rodė suvoliotą žolę ir mikčiojo, kad belaisvis pabėgęs.
Kaipgi jis galėjo pabėgti surištas? Bet dabar ne laikas svarstyti. Dabar reikia veikti. Mamutaitis čiupo vargšą sargybinį ir parbloškė jį žemėn. Dabar nėr kada su juo gaišti, reikia vytis bėglį.
— Paskui jį! Gaudykite!
Visi nubėgo netolimo miškelio link. Tikriausiai bėglys ten pasuko.
Medžiotojai pastebėjo pėdas ir nuskuodė jomis. Vadas bėgo priekyje. Jo aštrios akys tuoj pamatė, kad čia pinasi dvejos pėdos — lengvos ir sunkios. Pribėgo Gauruočius, pėdsekių pėdsekys.
Vos pažiūrėjęs į pėdas, jis sušuko:
— Vyras ir moteris!
Pasilenkęs prie žemės, jis pauostė pėdas, pažvelgė į miško pusę ir nusprendė:
— Moteris iš mūsų stovyklos!..
Visi apstulbę susižvalgė, dairydamiesi, kurios moters trūksta. Bet vadas neleido ilgai gaišti — jis ragino visus vytis toliau.
Greitakojai medžiotojai jau užmiršo nutrauktą puotą ir kiek įkabindami bėga paskui Gauruočių, kuris, nustatęs pėdas, dingo su keliais medžiotojais miške. Kiti tunto nariai taip pat kuria iš visų jėgų, nenorėdami atsilikti nuo gaudytojų. Svetimasis medžiotojas bus sugautas! Nepaspruks ir moteris, kuri pabėgo su juo! Abu neišvengs galo…
Stovykla visai ištuštėjo. Net vaikai lekia pasižiūrėti įdomių gaudynių, bėga ir moterys su kūdikiais glėbiuose arba ant nugarų…
Voveriukas pagriebė prie guolio besivoliojantį kailį ir juo užklojo savo žąsį. Bet ji nepatenkinta išlindo laukan. Berniukas ją vėl uždengė, o kai ši iškišo galvą, greitai vėl pakišo ją po kailiu. Žąsis nutilo, ir Voveriukas nudūmė paskui Kopčemą. Reikia jį pavyti.
Visi norėjo pamatyti, kaip bus pagautas pabėgęs belaisvis. Ugnis blėso, niekas jos nekurstė…
Įžūli hiena atbėgo į stovyklą ir pačiupo paliktą gabalą mėsos.
Užtvenkto upelio vanduo vis kilo ir pagaliau plūstelėjo į stovyklą.
Elnių kailių krūvelė ėmė judėti. Žąsis iškišo iš po jų snapą ir sugirgsėjo. Sugagenusi ji išlindo laukan. Pavaikščiojo aplinkui ir ėmė skabyti žolelę.
Žaltys ir Žebenkštis bėga ir bėga be kvapo. Jie žino, kad jiems gresia žiauri mirtis. Todėl nejaučia nei erškėčių ar gudobelių dyglių, nei nuovargio, nepaiso, kad širdis taip plaka, jog net skauda. Išraudę kaip liepsna, jie smarkiai šniokštuoja, bet bėga ir bėga nesustodami.
Jie užbėgo uolėtu skardžiu aukštyn, nusileido ir atsidūrė ant upės kranto.
Suprakaitavęs Žaltys nusišluostė kailiu, kartu nutrindamas ir dažus. Parodęs į vandenį, jis pirmasis šoko į upę. Žebenkštis nesvarstydama puolė paskui jį. Jie perbrido negilią upę, o kai pasiekė priešingą krantą, Žaltys parodė savo draugei eiti paskui jį pasroviui. Be abejo, jis taip darė, kad pakrantėje neliktų pėdų.
Pabėgėlis vis dairėsi atgal, ar vijikai dar nepasiekė upės, bet kol kas jų dar nebuvo matyti, tik iš miško aidėjo riksmai. Susišaukdami kaip medžioklėje, jie netrukus pribėgo uolėtą upės skardį.
Žaltys bakstelėjo Žebenkštį ir šoko į krantą. Mergina — paskui jį. Slėpdamiesi už pakrantės krūmų, jie nubėgo toliau, į artimiausią miškelį. Saulė jau slėpėsi už kalnų ir auksino vakarų padangę.
Uždusę vijikai nusileido prie upės.
Gauruočius parodė pėdas:
— Čia jie šoko į vandenį!
— Paskui juos! — šaukė Mamutaitis, ir tuo metu pribėgę medžiotojai šoko į upę. Kai jie perbrido į kitą pusę, Gauruočius juos sulaikė, kad nesutremptų bėglių pėdų. Reikėjo ištirti, kur jie išlipo į krantą.
Ieškojo, ieškojo, bet pėdų krante nerado…
— Temsta! Jau nematyti! — niūriai tarė Gauruočius, traukydamas pečiais. Jo randuotas veidas, kaip ir visada, atrodė išsišiepęs.
Atbėgo pavėlavę vyrai ir kai kurios greitakojės merginos.