Medžiotojai tylėdami žiūri į ugnį; jiems malonu. Patenkinti ir džiugūs, jie be žodžių gėrisi sėkmingu Marautaičio žygiu. Jie turi vadą, kokio jiems gali kiekvienas tuntas pavydėti.
Voveriukas niuktelėjo Kopčemą į nugarą:
— Nagi papasakok, kaip jums tai pasisekė.
Ir medžiotojai jam pritarė:
— Norim pasiklausyti Kopčemo!
Stipruolis pristūmė Kopčemą arčiau prie skaisčios ugnies. Ir berniukas ėmė pasakoti, lydėdamas savo žodžius rankų mostais. Tuntas įtemptai klausėsi jų nakties nuotykių.
Dangus rytuose ėmė balti. Netoliese sucypsėjo paukštelis.
Kai saulė pakilo, tuntas išėjo medžioti. Libnų medžiotojai šaunūs. Nors trūksta medžioklės priemonių, bet medžioklėje visada jiems padeda gudrumas ir atkaklumas. Jie gerai pažįsta žvėris ir jų gyvenimo būdą. Jie sugeba rasti pėdas, moka atsargiai ir nepastebimai prišliaužti prie žvėries, o paskui labai mikliai ir drąsiai smogti jam mirtiną smūgį arba bent taip jį sužeisti, kad jis jau nebegalėtų pulti medžiotojo ir jo sudraskyti.
Kiekvienas iš medžiotojų kuo nors pasižymi. Ilgšis Greitakojis, kuriam sausa šakelė kartą, braunantis per jauną eglynėlį, išdūrė akį, sugeba taip vykusiai švilpti, karkti, kvykti, kniaukti ir kitaip mėgdžioti žvėrių balsus, kad tokiu būdu prisivilioja grobį arba jį sulaiko. Ypatingai sekasi jam vilioti stirnas ir danielius, švilpaujant plona beržo tošele.
Vilko Nagas, susirišęs plaukus į kuokštą ant galvos, geriausiai moka traukti elnių sausgysles ir pinti iš jų kilpas bei tinklus žvėrims ir žuvims gaudyti. Gudriausiai jis gaudo lapes ir ernius. O daro jis tat šitaip: pakelia sunkų išverstą akmenį ir paremia jį taip, kad, menkiausiai palietus atramą, akmuo kristų. Prie atramos pririša gabalą mėsos jaukui. Kai plėšrūnas griebia jauką dantimis, akmuo jį tuoj sutraiško.
Jis visada žino, kur reikia paspęsti spąstus vilkui, lokiui, hienai, raganosiui, jis rado ir mamutų taką prie ežero, kur vakar buvo tikrai sėkminga medžioklė. Jis nevaikščioja kitaip, kaip tik su gera, šakota lazda.
Vadas visus lenkia mokėjimu priskaldyti iš titnago riedulio aštriabriaunių peiliukų arba nutašytų kirvių.
Pagamintą brūklį jis uždeda ant medinio koto, kurį paskui stipriai apriša ir suveržia. Taip pat jis geriausiai moka išrinkti šakas lankams: jie būna tamprūs ir nelūžta.
LAUKINIAI ARKLIAI
Dvi moterys, likusios su sergančiu vadu ir mažais vaikais, iš tinkamų kaulų gludina smaigalius ietims bei žeberklams; iš elnių mentikaulių jos daro ylas, strėles ir adatas.
Jaunasis Stiebelis, kuriam lokys apdraskė koją ir kuris taip pat sunkiai vaikščioja, atsisėdęs prie ugnies, į akmenį skaldo apgraužtus elnių kaulus — gardžiuojasi smegenimis. Jis nežino didesnio skanėsto už šį valgį, nors kai kurie vabzdžiai, paukščių kiaušiniai arba gerai viršum ugnies išrūkinta elniena taip pat labai gardu. Čia jis prisimena, kaip neseniai rytą, ieškodamas uogų ir bičių medaus, žvilgtelėjo žemyn, į upelį, ir pamatė braidant laukinių arklių bandą. Keli eržilai šuoliavo aukštyn į kalną. Valandėlę jis žiūrėjo į juos, paskui nuskubėjo per miškelį ant Baltosios uolos pranešti tuntui. Bet eiti buvo sunku. Jis šaukė, bet medžiotojai jo negirdėjo. Atėjo jau per vėlai.
Kol Stiebelis prišaukė tuntą, arkliai nubėgo už smiltainio uolų, ten kiek pasiganė, o paskui dingo tolumoje. Medžiotojai būtų veltui juos persekioję. Vadas dėl to labai apgailestavo. Tokios gausios bandos čia dar niekad niekas nebuvo aptikęs. Tai būtų buvę mėsos! Bet gal arkliai dar grįš…
Paskendęs mintyse, jaunuolis pakėlė gabalą elnio rago ir titnago atraiža ėmė jį gręžti, kol pergręžė kiaurai. Žvilgtelėjo į ežerą. Jo vanduo spindi kaip veidrodis, o tolumoje dunkso skaisčiai mėlynos kalvos. Padangėje vieversėlis virvena…
Ar grįš arkliai? Ar jis galės juos medžioti? Ak, kokia kartą buvo arklių medžioklė! Tada jo koja buvo sveika, jis galėjo bėgioti…
Berniukas ėmė rage pjaustinėti brūkšnelius — ir žiū, išėjo jam arklys.
Nudžiugęs jis išraižė dar tris arklius: daugiau ten jų netilpo. Tai stebėsis visi, pamatę, ką jis moka!
Baigtą raižinį jis parodė moterims, kurios kaip tik atnešė didelius glėbius šakų laužui. Moterys nuo seno mėgsta papuošalus, todėl joms išdailintas ragas iškart patiko. Jauniausioji, dar mergaitė, nusimetė kailį, kurį buvo dirželiais pasirišusi, pagal vieną kraštą išbadė skylučių, į jas įvėrė naują dirželį ir prie jo galų pririšo po kauliuką. Dabar vėl apsigaubė kailiu, paėmė išgręžtą kaulą ir pro skylę išvėrė kauliukus, paskui pasuko juos skersai. Kailis dabar nekrito net jai bėgant.
Taip tunto žmonės visada užsisagsto drabužius žiemą.
Saulė buvo aukštai pakilusi, kai į stovyklą parbėgo uždusęs Voveriukas ir papasakojo, kad arklių banda vėl prisiartinusi.
Voveriuko sujaudintas pasakojimas pažadino Mamutaitį. Vadas buvo visas išprakaitavęs. Tačiau pakilęs nusišluostė kailiu ir pareiškė, kad jam palengvėję ir kad jis eisiąs medžioti. Veltui jį Diarga stabdė:
— Lik čia, pasaugosi ugnį!
Mamutaitis stabtelėjo ir taip užsimojo ietimi, kad jinai jam iš rankos ištrūko:
— Tai ką — ar aš moteris, jei tinku tik ugniai saugoti? Argi aš toks bejėgis? Su prakaitu išėjo visa mano liga!
Voveriukas prišokęs padavė jam ietį. Vadas smarkiai švilptelėjo, įsikišęs pirštus į burną. Tuoj prie jo subėgo visi arčiau buvę medžiotojai.
— Einam! — žvaliai šūktelėjo jis Voveriukui ir Kopčemui ir nužingsniavo, ramsčiuodamasis ilga ietimi.
Iš pradžių jį kiek pylė prakaitas ir ėmė silpnumas, bet vadas nepasidavė. Eidamas jis kramtė gabalą džiovintos mėsos. Netrli pievelėje buvo susirinkę medžiotojai. Jie pasveikino vadą šūksmais ir parodė jam tolumoje didelę bandą laukinių arklių.
Šiandien bus šauni medžioklė! Visų medžiotojų akys dega nekantrumu. Medžioklės aistra kaitina jiems kraują. Kiekvienas viliasi pasižymėti. Į pagalbą vyrams ateina moterys ir didesni vaikai. Jie bus reikalingi kaip varovai. Niekas neliks namie gulėti, kai tikimasi tokio didelio grobio.
Arkliai, ramiai ganydamiesi, iš lėto artėja prie medžiotojų.
Trumpai pasitarę, vyrai išsiskirstė mažais būreliais — taip įsakė Mamutaitis. Dalis liko pasaloje prie tako, kiti nubėgo aukštyn, į plokštikalnę, kur ganėsi arkliai. Vyrai apėjo juos užuolankom, bet atsargūs arkliai vis dėlto suuodė ir nubėgo ant lėkšto kalno už Baltosios uolos.
Tada iššoko prie mamuto duobės pasislėpę medžiotojai ir ėmė ginti arklius prie aukšto ežero šlaito. Kiti medžiotojai, greitai nubėgę, užstojo bandai kelią prie vandens.
Vaikai ir moterys su degančiomis šakomis greitai užkopė aukštyn ir išilgai kalno viršūnės uždegė sausą žolę. Rytų vėjas ginė dūmus bandos link. Tarp besiplaikstančių liepsnų lakstė vaikai ir plyšojo kaip įmanydami. Išsigandusi banda vis labiau ir labiau artėjo prie uolėto ežero kriaušio.
Vadui davus ženklą, medžiotojai, baisiausiai rėkaudami, mojuodami lazdomis ir kirviais, puolė prie arklių. Išgąsdinta banda išbėgiojo po kalną. Medžiotojai ginė ją prie uolos, kuri stačiai leidosi į ežerą. Du arkliai, pasileidę šuoliais, jau ritosi uola žemyn. Kiti arkliai norėjo grįžti, bet iš dviejų šonų jiems užstojo kelią medžiotojai, o viduryje plito ugnis, ir dūmai plaukė tiesiai išsigandusios bandos link.
Bandos vadovas, ieškodamas, kur ištrūkti, pasileido per padegtą plotą ten, kur akmeninga dirva buvo menkai apaugusi. Visi arkliai leidosi paskui jį ir, valandėlę padvejoję, nudūmė tolyn.