Įkalnėje, tarp dviejų krūmų, pamėgino juos apgięžti drąsusis Peštukas, kuris kaip tik tuo metu skubėjo į medžioklę. Tačiau laukiniai arkliai nepaisė jo lazdos: pargriovę jį ant žemės, jie nulėkė tolyn, trypdami vargšą medžiotoją. Arti nebuvo nieko, kas būtų galėjęs šokti jam į pagalbą. Degančių žolių dūmai uždengė paskutinę Peštuko medžioklę.
Tuo tarpu vaikai, šūkalodami ir mėtydami akmenimis, pabaidė paskutiniuosius du arklius ir kumeliuką. Jie apsigręžė ir nušuoliavo atgal. Medžiotojai sustojo lanku ir ėmė remti arklius prie krašto. Paskui jie leidosi bėgti, ir išsigandę arkliai puolė žemyn nuo uolos. Kumeliukas dar mėgino susilaikyti, bet neįstengė ir taip pat nusirito žemyn. Abu arkliai sulaužytomis kojomis gulėjo uolos papėdėje, o kumeliukas šlubuodamas dar pajėgė įbristi į vandenį, ir srovė jį nunešė.
Tai džiūgavo medžiotojai! Išsišiepę iki ausų, jie šokinėjo ir šūkavo, kad kitame slėnio krašte vos spėjo atsiliepti aidas. Tuntas sumedžiojo keturis arklius. Bus puota!
Kiti sunkiai sužeisti arkliai buvo pribaigti akmenimis. Tuos, kurie įkrito į vandenį, medžiotojai ištraukė į krantą. Visas tuntas dabar suėjo ant ežero kranto po uola.
Ukmasas atėjo paskutinis, laikydamas rankoje puikią vilkeną. Jis papasakojo, kad Peštukas gulįs negyvas plokštikalneje — išgąsdinti arkliai jį sutrypė… Mirusįjį jis atgręžęs veidu į saulę ir įbedęs prie jo į žemę šaką.
Tuntas valandėlę nutilo. Vaikai susigūžė, vyrai susijaudinę žvalgėsi į kits kitą. Peštukas miręs!
Paskui pasigirdo šūksmai:
— Jis su niekuo nesutarė!
— Gerai arkliai padarė!
— Jį suris vilkai!
— Pagaliau tunte bus ramu!
— Geras buvo medžiotojas!
— Stigs jo mums!
Šie šūksmai gerai išreiškė neslepiamą tos akimirkos įspūdį, kurį sukėlė žmonėms nelaimingas piktojo Peštuko galas. Tikro draugo tunte jis neturėjo.
Po valandėlės pasirodė dar kelios pavėlavusios moterys ir vaikai. Su jais atėjo ir patenkintas Mamutaitis.
Moterys, užkūrusios ugnį, kepė ir rūkino mėsą. Vyrai ilsėjosi ir karštai pasakojo, kuo jie pasižymėję šios dienos medžioklėje. Šnekėdamiesi jie valgė žalias arklių kepenis.
Linksma medžiotojų nuotaika užsikrėtė ir Mamutaitis. Pamiršęs nuovargį, jis susižavėjęs gyrė savo medžiotojų narsumą. Diargai jau nebereikėjo kaitinti akmenų.
Mamutaičio tuntas laimingas. Šiandien niekas nesuka galvos dėl neužtikrintos ateities.
MAINŲ PREKYBA
Kitą dieną vadas nusprendė, kad tuntui reikia papildyti titnago atsargas. Mėsos jie turį užtektinai, taigi dabar, kol ateis žiauri žiema, pasitieksią taip pat ginklų ir įrankių.
Mamutaitis įsakė surinkti savo tunto turtą — elnių ragus bei kailius — ir su tuo kroviniu pasiuntė keturis vyrus į mainų prekybos kelionę. Medžiotojai perkėlė juos per ežerą ties Letna. Iš čia pasiuntiniai, užsikėlę ant galvos prikrautus maišus, pėsčiom ėjo per Petržiną tolyn į pietus, kur Dalėjos upelio slėnyje iš draugiško tunto stovyklos kilo melsvi dūmai.
Su šiuo tuntu jie kartą jau visai sėkmingai prekiavo.
Dalėj os slėnis, kuris prie Hlubočepo susisiekia su Vltavos slėniu tada dar nebuvo toks gilus, kaip dabar, ir upelis skalavo uolą visai prie Prokopo urvo, kuriame buvo vietos medžiotojų žiemos prieglauda.
Ant iškyšulio prie urvo dega stovyklos laužas. Libnų tunto pasiuntiniai iš tolo šaukia, ko atėję, kad kartais jiems kas iš Prokopo tunto neapsižiūrėjęs nepaleistų aštrios strėlės. Prokopiečiai, išbėgę ir pažinę draugus, atsakė šūksmais. Tuoj pakvietė juos prie laužo atsisėsti ant patiestų kailių.
Sveikindamiesi jie priėjo prie ateivių ir, prisikišę prie jų, pasitrynė nosimis į jų nosis, o paskui, pasispjaudę delnus, paglostė jais Libnų pasiuntinių veidus.
Tokios sveikinimosi ceremonijos reikalavo medžiotojų papročiai.
Libniečiai išdėstė atsineštas prekes, prašydami iškeisti jas į titnagą.
Prokopo tunto vadas po tam tikros ceremonijos sutiko ir su dviem vyrais nuėjo į urvo vidų.[12] Tai buvo ne per erdviausias koridorius kalkakmenio uoloje, bet gana ilgas. Vienas vyras švietė degančia šaka. Taip paskui vienas kitą jie ėjo tamsiu urvu gal šimtą žingsnių, kol atsidūrė šio tunto titnago sandėlyje. Kiekvienas vyras pasiėmė po kelis akmenis ir grįžo atgal prie laužo. Jie sudėjo titnagą į krūvelę prieš Libnų medžiotojus ir atsisėdo. Libnų medžiotojai nė nekrustelėjo; žiūrėjo kaip žiūrėję į ugnį.
Po valandėlės Prokopo tunto vadas vėl atsikėlė ir su dviem vyrais atnešė iš tamsaus urvo dar kelis titnago gabalus. Šįkart Libnų medžiotojai palingavo galvomis ir susikrovė titnagą į odinius maišus. Mainai įvyko.
Prokopo tuntas savo ruožtu panašiai įsigydavo titnago iš kitų klajoklių tuntų. Pas mus jo beveik nerandama. Jau seniausiais priešistoriniais laikais titnago gabalai kaip labai svarbi prekė atkeliaudavo į Dunojaus aukštupį, į Moraviją, kažkur iš kalkakmenio kalnų Belgijoje arba nuo Baltijos pakrančių.
Sėkmingai prekybai pažymėti Libnų pasiuntiniai buvo pavaišinti. Valgant Prokopo vadas pareiškė, kad jo tuntas mielai sustiprintų draugystę su Mamutaičio tuntu vedybiniais ryšiais. Ir tuoj pakvietė dvi suaugusias merginas, kurias, pasak jo, tuntas mielai atiduotų už dvi merginas iš Baltosios uolos tunto.
Pasiuntiniai sutiko su vado pasiūlymu ir atsisveikino, vesdamiesi namo dvi prokopietes merginas. Su jais ėjo du vietos tunto medžiotojai, kurie turėjo išsirinkti žmonas stovykloje ant Baltosios uolos.
Į vakarą pasiuntiniai grįžo namo. Stovykloje visi džiaugėsi titnagu: vėl bus užtektinai aštrių peilių ir gremžtukų, strėlių ir ietigalių! Vyrai tuoj pamėgino nusiskelti nuo riedulių aštrių skeveldrų, kurios tiktų vietoj įrankio.
Medžiotojai rūpestingai saugojo titnagą. Peiliukus smala pritvirtindavo prie kaulinių rankenų arba vienu galu įsprausdavo į kotą. Kotus jie dirbdavosi iš kaulo arba iš medžio ir juos pragręždavo, kad galėtų peilį prisirišti prie juostos. Be titnago, žinoma, vertindavo ir kai kuriuos vietoje randamus akmenis, kuriuos išplaudavo upė, — kalnų kristalą, chalcedoną, jaspį, karneolį, skalūną, porfyrą — ir iš jų mielai gamindavosi įrankių. Tačiau už titnagą nieko nėr geriau. Jis tinka ne tik geriausiems ginklams ir įrankiams, bet prisireikus kartais net pasiseka iš jo ugnies akmeniu įskelti ugnį. Šit kodėl jis labiausiai vertinamas.
Abu Prokopo tunto medžiotojai pasirinko po merginą. Palinkėję vietiniams geros medžioklės, jie nusivedė žmonas namo.
Mamutaičio tuntas kelias dienas puotavo: nereikėjo eiti į medžioklę. Buvo suvalgyta daugybė mėsos. Atsargų ilgesniam laikui juk nepasidarysi, todėl pertekliaus valandą visi kemša, kol persivalgo; paskui vėl prasideda ilgos pasninko dienos.
Pasveikęs Mamutaitis pareiškė, kad reikės stoti į kovą su urvinių lokių šeima, kuri įsikūrė smiltainio uolose viršum Libnų. Pietinėje jų pusėje yra nemaža urvų. Plėšrieji lokiai jau sudraskė vieną tunto moterį, o jaunuolį, kuris ją gynė, smarkiai sužeidė.
Kovai su lokiais reikėjo gerai pasirengti.
Buvo pagaminta keletas naujų lankų, iečių ir kirvių. Vaikai taip pat mokėsi jais naudotis, girdamiesi, kad nepabėgsią, kai suriaumosiąs lokys, bet akmeniu gerai jam kailį pakedensią.
Moterys kalbėjo, kad Mamutaitis dabar jau įsigysiąs lokeną.
Saulėtą popietę tuntas subrido į vandenį smėlėtoje ežero įlankoje. Jie nesimaudė, nes tunte niekada niekas nesimaudydavo. Tik vaikai turškėsi, nardė ir išdykavo. Jie ilgai nenorėjo lįsti iš vandens, nors visi medžiotojai jau seniai arba ilsėjosi lauke ant žolės, arba trynė savo kūną riebalais, arba dabinosi raudonu ir geltonu moliu. Vaikai taip pat išsitepė moliu ir šaukdami lėkė į vandenį. Paskui jie prisilaužė gluosnio šakų, jų lapus nuvalgė ir susiskirstė į du priešiškus būrius. Prisidarę iš purvo rutuliukų ir pasismeigę juos ant virbų, svaidėsi jais.
12
1883 m. šiame urve (dabar jau sunaikintame) buvo rasta žmogaus kaulų kartu su elnių kaulais.