Mergaitės niekuo nenusileido berniukams ir mėtė lygiai toli ir lygiai taikliai. Pagaliau laimėtojai suvarė nugalėtuosius į vandenį. Čia šauksmo buvo dar daugiau, negu pirma.
Šen bei ten vandenyje sumirgėdavo žuvelės, bėgančios nuo vaikų, kai vanduo įsisiūbuodavo. Kartais kuri iššokdavo ir viršum vandens.
Kai vaikams įkyrėjo vanduo, jie ėmė šaudyti bukomis strėlėmis į varnėnus, kurie čia būriais knibždėjo nendrėse. Kopčemas ir kiti berniukai neprašaudavo pro šalį iš dvidešimties ar dvidešimt penkių žingsnių atstumo.
Vyresnieji medžiotojai su pasitenkinimu žiūrėjo į guvias savo atžalas.
O Mamutaitis galvojo apie uolinius lokius.
ŽVALGAI
Pirmosios dienos po sėkmingos laukinių arklių medžioklės prabėgo linksmai, visko pertekus. Aplink laužą mėtėsi daugybė apgraužtų ir suaižytų kaulų. Nieko kito medžiotojai taip netroško, kaip mėsos pertekliaus. Rytą pabudę jie tuoj pasitiekdavo valgio, o kai prisivalgydavo, vėl miegodavo. Taip buvo tol, kol pagaliau šviežios mėsos atsargos išseko. Tik džiovintos ir rūkytos mėsos dar buvo užtektinai.
Tuntas grįžo į savo stovyklą ant Baltosios uolos. Medžiotojai susibūrė aplink ugnį ir tingiai žiūrėjo į kylančius dūmų kamuolius. Po puotos visi buvo apsunkę nuo persisotinimo: dabar kelias dienas virškins ką suvalgę. Vaikai parnešė šaknų ir išdalijo jas medžiotojams. Šie tuoj įniko graužti kvepiančias, kartokas šaknis, panašias į petražoles ar šunpetres. Paskui vėl gulėjo nekrutėdami. Vaikai sau žaidė. Jie turėjo elniuką ir jauną šuniuką.
Šuniukas urzgė ir draskėsi, mat, buvo dar visai laukinis. Jis voliojosi su vaikais ir kibo į juos, bet vis dėlto nekando. Per tas kelias dienas, kai jį medžiotojai parnešė, jis priprato prie vaikų ir pasidarė jų visų žaidimų ir išdaigų nuolatinis dalyvis.
Vabaliukas ir Cebikas, Varlytė ir Gegutė — visi vaikai, kiek tik jų tunte buvo, prašė Mamutaitį šį kartą šuniuko neužmušti. Iki šiolei anksčiau ar vėliau medžiotojai kiekvieną sugautą šunį užmušdavo, nors prijunkęs žvėris niekam nieko bloga nedarydavo. Kai tik tuntą ištikdavo badas, Mamutaitis, ilgai nesvarstydamas, įsakydavo šunį iškepti. Bet dabar tuntas gyveno visko pertekęs ir guviam šuniukui tuo tarpu mirtis negrėsė. Vadas pasakė, kad šunelis priklausąs vaikams ir vaikai patys dėl jo nuspręsią.
Kiti medžiotojai taip pat gėrėjosi linksmomis jauno šunelio išdaigomis ir nesispyrė, kad jis būtų iškeptas.
Blogiau buvo elniukui. Jis stovykloje teikė daug vargo ir rūpesčių. Iš pradžių dar buvo galima jį sutramdyti, bet jis greitai augo, tvirtėjo ir netrukus ėmė spardyti kiekvieną, kuris tik prisiartindavo. Medžiotojai gavo jį ilgu diržu pririšti prie medžio, kad nepabėgtų. Vis dėlto vaikai jį mėgo ir nešė jam alksnių, gluosnių ir lazdynų šakų, kurias jis mielai ėdė. Jo skanėstas buvo maži beržiukai, kurių daug augo stačiose kalvose. Kad ir labai globojamas ir prižiūrimas, elniukas liko baikštus. Miegodamas nesiguldavo, tik stovėdamas atsiremdavo į medį, pasirengęs bėgti nuo menkiausio pavojaus.
Išlūžęs Dantis mielai pasakodavo, kaip šį elniuką sugavęs. Kartą Rokitkos slėnyje, dabartiniuose Libnuose, jis ieškojo pėdų ir duburyje užklupo elnę su elniuku. Pasislėpęs ėmė tykoti, norėdamas ją ietimi nudobti. Iš savo pasalos jis matė, kaip elnė įbrido į klampų liūną ir ėmė grimzti į vandenį, graibstydama viršutine nukarusia lūpa vandens žolių šaknis.
Išlūžęs Dantis jau galvojo prišliaušiąs prie jos, bet baikšti elnė jį užuodė ir puolė iš vandens. Tačiau krantas toje vietoje buvo aukštas, ir elnė, kad ir kaip stengėsi, negalėjo iš duburio iškopti. Pagaliau ėmė visomis keturiomis kepurnėtis po vandenį, plačiai taškydama purslus. Jauniklis blaškėsi ant kranto ir bliovė.
Narsus medžiotojas nedelsdamas prišoko prie elniuko ir pačiupo jį už kaklo. Elniukas leidosi bėgti, vilkdamas pakibusį medžiotoją per krūmus ir gudobeles aukštyn. Kelias buvo status. Išlūžęs Dantis buvo visas apdraskytas ir apdaužytas, bet jis būtų veikiau kritęs, negu sutikęs tokį gerą grobį paleisti.
Kelis kartus elniukas jį trenkė į medį, kelis kartus medžiotojas parvirto, bet žvėrelio nepaleido. Tuo metu kiek atokiau Vilko Nagas spendė kilpas kiškiams. Išgirdęs keistą triukšmą, medžiotojas nubėgo žemyn, kur Išlūžęs Dantis ritinėjosi po žemę, rungdamasis su elniuku. Nedelsdamas jis šoko savo draugui į pagalbą ir kartu su juo parvedė elniuką į stovyklą ant Baltosios uolos. Ten juos visi džiaugsmingai sveikino.
Tokiu būdu elniukas pakliuvo į tunto rankas.
Žinoma, tąkart keli medžiotojai tuoj pat nuskubėjo žemyn prie Rokitkos, ketindami užpulti ir elnę. Tačiau jie atėjo per vėlai. Elnės ten nebebuvo. Iš pėdų vyrai nustatė, kad ją užpuolė urvinis lokys ir nusivilko. Medžiotojai neturėjo noro stoti į kovą su lokiu ir grįžo į stovyklą.
Blaiviai galvojant, artimiausiomis bado dienomis elniukas turėjo būti tunto suvalgytas. Kai kurie smaližiai jau mėgavosi skanumynu. Ne vienam medžiotojui tįso seilės, svajojant apie elnio šlaunį, liežuvį ar ausį.
Po pietų padagnė apsiniaukė ir pradėjo lyti.
Nors laužas buvo pasvirusios uolos gerai saugomas, bet medžiotojai vis dėlto permirko. Dėl lietaus jie labai nesijaudino. Didelio čia daikto sušlapti, — tuoj vėl išdžius I
Šuniukas prieš lietų įlindo į krūvą kailių. Vaikai padarė jam būdą, iš kurios šunelis kaišiojo galvą, griebdamas vaikams už kišamų jam rankų. Paskui Varlytė ir Vabaliukas įlindo pas šuniuką į būdą. Tai kitiems vaikams taip patiko, kad visi panoro taip pat įsitaisyti. Kailių buvo daug, ir jie galėjo pasidaryti erdvią palapinę.
Mamutaitis atnešė kelias šakas, jas susmaigstė ratu, o viršūnes surišo. Vaikai tuoj panaudojo tas šakas kaip atramas savo būstui. Ištraukė išlygintus kailius ir surišo vieną su kitu, tokiu būdu pasidarė tikrą palapinę. Vaikams joje labai patiko. Kai po valandėlės bėgantis žeme vanduo ėmė tekėti į vidų, išsikasė aplink palapinę griovelį ir sėdėjo sausi.
Mamutaitis nusprendė, kad tokia palapinė esanti gera, kai vėsią naktį lyja ar pučia šaltas vėjas. Tad įsakė iš likusių kailių pastatyti dar tris palapines. Ir ankstesnėse stovyklose neapsieidavę be palapinių.
Medžiotojai, kaip paprastai, nenorėjo dirbti, bet moterys tuoj griebėsi darbo, ir vakare ant Baltosios uolos stovėjo keturios palapinės. Viduje moterys išklojo jas sausa žole, kurios turėjo po uola prisirinkusios. Angą, kurią jos paliko, nuo vėjo galima buvo uždengti elnio kailiu. Diarga prilaužė spygliašakių ir apdėjo jomis palapinės viršų, kad lietaus vanduo neįbėgtų į vidų.
Naktį smarkiai lijo. Medžiotojų tuntas buvo patenkintas palapinėmis. Nuo Vlachoveco pusės buvo girdėti kaukiant laukinius šunis. Šuniukas vaikų palapinėje pabudo ir ėmė inkšti. Kopčemas su Voveriuku pasiėmė jį pas save po kailiu, ir šuniukas vėl nurimo.
Praėjo kelios dienos. Medžiotojai išalko. Vėl reikėjo dairytis grobio. Kol kas dar niekas neparsinešė stambesnio laimikio.
Stovyklos taryboje buvo nutarta palaukti, kol rudenį pradės traukti elniai. Jei tada būsiąs toks laimikis, kokį turėję pernai, tai tuntas pasiliksiąs ant Baltosios uolos. Priešingu atveju dar iki žiemos reikės susieškoti naują vietą.