Buvo pasiųsti žvalgai į stepes už Baltosios uolos. Jie turėjo išžvalgyti, ar elniai jau buriasi ir ar jau yra ženklų, kad jie ruošiasi, kaip paprastai, traukti per Vltavą į Palabės žemumą.
Kasmet pavasarį didelės elnių bandos, bėgdamos nuo įkyrių uodų ir gylių, keliauja kažkur nuo Palabės į vėsesnes Pietų Čekijos aukštumas. Kai kurios bandos reguliariai traukia pro Ladvą, perplaukia Vltavą ir per Letną bėga į stepę ir toliau, iki kur nors kalnuose sniegas ir ledynai sulaiko jų antplūdį.
Rudenį įsiganę elniai grįžta tuo pačiu keliu atgal. Sunku pasakyti, kodėl elniai mėgsta keltis per Vltavą netoli Baltosios uolos. Veikiausiai jiems tinka tai, kad čia silpniausia srovė ir kad sala ją dalija į du srautus, — tokioje vietoje lengviau plaukti per didelę upę.
Bet gal svarbiausia, kad kaip tik ties Baltąja uola elniams patogu eiti slėniu iki stepių plokštikalnės. Visur kitur kyla stačios uolos.
Du patyrę medžiotojai, Stipruolis ir Išlūžęs Dantis, išėjo į Baltąją kalvą žvalgybon. Stipruolis nešėsi kukmedžio lanką ir strėlių su titnago smaigaliais. Išlūžęs Dantis turėjo rankoje tvirtą ietį su aštriu, dailiai ir rūpestingai nuskeltu titnago antgaliu, panašiu į lauro lapą. Už juostų jie buvo užsikišę akmens brūklius.
Abu medžiotojai užkopė į aukštą plokštikalnę. Elnių nebuvo matyti. Jie nepamatė nė svetimų medžiotojų, kurie stotų skersai kelio besitraukiantiems elniams. Tai buvo svarbiausias žvalgų uždavinys — įsitikinti, ar koks svetimas tuntas nepastojo elniams kelio, kol dar jie nepariekė Didžiosios upės. Tokia kliūtis galėtų nukreipti traukiančią bandą į kitą šoną, ir Libnų tuntas nesulauktų elnių.
Pirmąją dieną jiems pasisekė sugauti tik bailų švilpiką, kuris išbėgo iš landos per kelis žingsnius nuo jų. Pagaliau antrąją dieną jie pamatė tolumoje nedidelę elnių bandą. Ėmė atsargiai sėlinti artyn, bet paskui nusprendė, kad tai ne elniai, o keli dun'ksą akmenys. Nusivylę jie sustojo pailsėti ir nutarė patraukti toliau.
Kraštas buvo beveik tuščias. Medžių buvo nedaug, ir tie kreivi, vėjų aplaužyti. Menkučiai šen bei ten žaliuojantys krūmai teikė mūsų medžiotojams priedangą. Jie leidosi į negilų slėnį, prie upelio, mat, norėjo atsigerti.
Ir staiga visai jų panosėje šokosi bėgti elnių banda.
Medžiotojai sumišę žiūrėjo į sprunkančius žvėris.
Stipruolis ėmė daužyti sau per galvą, plūsti save ir savo draugą:
— Stipruolis — vaikigalis, kuriam dar pienas panosėje, ištižėlis, įsimanęs kovoti su tauru! — šaukė jis susigėdęs.
— Išlūžęs Dantis — žlibas gluodenas! Mato tik akmenis ir kupstus, apaugusius sausa žole, o tie akmenys ir kupstai dabar bėga! — prisipažino Išlūžęs Dantis, kurį apgavo ruda elnių spalva.
Į vakarą jie užklupo kitą elnių būrelį. Jis ganėsi priešingame uolėtame šlaite.
Medžiotojai sustingo vietoje, bijodami išsiduoti. Pamažėle jie pritūpė, paskui atsigulė ant žemės ir ėmė šliaužti prie bandos. Jie būkštavo, kad elniai jų nesuuostų. Tad, kiek pašliaužę, vis pametėdavo aukštyn kuokštelius kerpių, žiūrėdami, kur pučia vėjas. Nušliaužė iki pat slėnio.
Elniai nerūpestingai ganėsi. Juos sergėjo išnaši patelė. Medžiotojai turėjo jos saugotis, kad šioji jų nesuuostų ir nepastebėtų. Todėl dauboje gavo lįsti į klaną, kuris kaip tik pasitaikė jiems kelyje. Iš lėto ir visai tyliai jie peršliaužė per vandenį ir ėmė kopti aukštyn į šlaitą, kur ganėsi elniai. Jų rudas vasaros plaukas iš tikrųjų nuostabiai derinosi prie aplinkos, kad net iš nedidelio nuotolio buvo sunku juos atskirti. Elniai vengia aukšta žole apaugusių vietų, nes savo nasrais jie gali skabyti tik neaukštą žolę ir kerpes.
Medžiotojai, prislinkę iki pusės šlaito, staptelėjo. Jie laukė, ar neprisiartins prie jų koks elnias.
Bet jų viltys buvo tuščios. Elnė užuodė pavojų.
Ji staiga subaubė ir pasileido bėgti. Paskui ją nudūmė visi elniai. Bet iš medžiotojų pasalos išlėkė aštri strėlė ir kliudė artimiausią elnią. Sužeistojo žvėries kraujas nudažė žemę. Medžiotojams buvo lengva jį persekioti.
Nuo kalno jie matė, kad banda dingsta tolumoje, tik vienas elnias gerokai atsilieka. Tai buvo kaip tik tas sužeistasis, ir medžiotojai žinojo, kad jis iš jų neištrūks.
Tačiau atsitiko nelauktas dalykas. Iš krūmų išbėgo trys vilkai. Kaukdami jie ėmė vytis bėgančią bandą, o pastebėję sužeistą atsilikėlį, apsupo jį ir neleido prisijungti prie bandos.
Apsupę elnią, vilkai įnirtingai jį puolė. Elnias buvo dar gana stiprus. Jis šokinėjo šen ir ten, gindamasis priešakinėmis kojomis ir atkištais ragais, bet trims priešams atsispirti negalėjo. Kai vienam vilkui pasisekė sugriebti jį už gauruoto kaklo, jo likimas buvo išspręstas. Jis dar blaškėsi ir šokinėjo, stengdamasis atsikratyti smaugikų, bet viskas buvo veltui. Kiti du vilkai griebė jam už kojų, ir elnias pargriuvo ant išdžiūvusios žemės.
Tą akimirką pribėgo abu medžiotojai ir, iškėlę kirvius, puolė vilkus. Vieną užmušė, o kiti pabėgo.
Išlūžęs Dantis ietimi pervėrė sudraskytą elnią, ir abu medžiotojai čia pat atsigėrė jo kraujo. Paskui jie elnią nudyrė, nupjovė ragus ir iškart apgramdė odą. Norėjo ir vilką nudirti, bet apsigalvojo, — jo kailis buvo perplėštas. Tik iltinius dantis išlupo ir pasidalijo. Sugrįžę namo, juos pragręš ir papildys ant kaklo nešiojamą vėrinį — visų narsių medžiotojų papuošalą.
Nuvyti vilkai vis dar įžūliai sukiojosi netoliese. Stipruolis pamėtėjo jiems užmuštąjį vilką. Jo bičiuliai nedelsdami suleido į jį dantis.
Medžiotojai elnią išdarė ir suvalgė jo kepenis. Išlūžęs Dantis išpjovė elniui liežuvį ir gardžiuodamasis jį sušlamštė. Ak, elnio liežuvis — jis tirpte tirpsta burnoje! Taip pat jie ištraukė skrandį ir valgė jį, atsirėždami po gabaliuką titnaginiu peiliu, įtaisytu į kaulą. Visa kita mėsa jiems buvo be vertės, nes jie neturėjo ugnies ir neketino čia ilgiau užtrukti, kad galėtų ją bent saulėje sudžiovinti. Tad, palikę ją vilkams suėsti, netoliese susirado prieglobstį nakčiai. Jie žinojo, kad šiandien vilkai jų netrukdys.
Rytą, pasiėmę elnio odą, medžiotojai vėl išėjo į žvalgybą, bet nieko vertesnio neaptiko. Tik vienoje vietoje jie užėjo daugybę išsirpusių uogų ir labai gardžiai pasmaguriavo.
Prieš nusileidžiant saulei, pro medžiotojus pralėkė greitakojės antilopės. Jos šuoliavo taip greitai, kad nebuvo ko nė galvoti nudobti bent vieną. Stipruolis aiškino, kad jos tikriausiai bėga prie vandens.
Tada medžiotojai pasileido paskui antilopes ir iš tikrųjų dar prieš sutemstant priėjo upelį, kuris netrukus atvedė juos prie didoko ežero. Antilopių ten jau nebebuvo, užtat medžiotojai pastebėjo didoką elnių bandą, besiganančią uolėtoje pakrantėje.
Stipruolis užsidėjo ant galvos elnio ragus, ir abu jie apsigaubė elnio oda. Taip užsimaskavę medžiotojai artinosi prie bandos, vildamiesi apgauti vadovaujančios elnės budrumą.
Iš tikrųjų, jie prisiartino prie elnių net per penkiasdešimt žingsnių. Užsimaskavę medžiotojai taip tiksliai mėgdžiojo besiganančio elnio judesius, kad nekėlė nė menkiausio įtarimo bandai. Varnos, kielės ir varnėnai tūpė ant elnių nugarų ir lesinėjo gyvulius kamuojančias gylių lervas. Elniai, paukščių nesikratė, žinojo, kad jie malšina jiems skausmą.
Stipruolis jau buvo nusižiūrėjęs vieną elnią, bet staiga elnio oda jam uždengė akis. Nematydamas kelio, Stipruolis už kažko užkliuvo ir susvyravo. Abu medžiotojai susipainiojo odoje ir nusirito nuo neaukštos uolos žemyn. Stipruolis nudribo tarp dviejų akmenų ir gerokai susitrenkė. Išlūžęs Dantis su elnio oda ant galvos krito, nežinodamas nė kur, o kai nusitvėrė už uolos iškyšulio, negalėjo iš apdangalo išsiruopšti.