Banda išlakstė. Nė kvapo jos neliko.
Medžiotojai nusiplovė ežere nubrozdintas vietas ir, susėdę ant kranto, apstulbę žiūrėjo vienas į antrą.
Stipruolis pagaliau tarė:
— Oi, oi! Stipruoliui nelinksma!
Jo draugas pritarė liūdnu balsu:
— Išlūžusiam Dančiui taip pat nėr ko džiaugtis! Oi!
Stipruolis po valandėlės pasiūlė:
— Gal grįžkime į stovyklą! Oi!
Išlūžęs Dantis pritarė:
— Grįžkime! Ojojoi!
Ir jie patraukė atgal. Jau sutemo, bet medžiotojai žengė užtikrintai. Elnio odą jie tempėsi kartu.
Buvo šviesi naktis. Suspindo žvaigždės. Jų vis daugėjo.
— Žiūrėk! — šūktelėjo Stipruolis, rodydamas kirviu į galingą išpurtusią tuopą. Medžiotojai sustojo. Išlūžęs Dantis sviedė į ją akmeniu, ir išdūlėjęs medis suskambėjo.
Joks žvėris nepasirodė iš drevės.
„Čia būtų gera pernakvoti!“ — pagalvojo abu medžiotojai ir, netarę nė žodžio, įlindo į drevėtą tuopą.
Įsitaisė ten kaip išmanė: vienas žemai, kitas kiek aukščiau, ir po valandėlės jau knarkė, net aplinkui aidėjo.
SVETIMIEJI MEDŽIOTOJAI
Tuo tarpu tuntas ant Baltosios uolos laukė sugrįžtant žvalgų. Žmonės dairėsi aukštojo Petržino ir Baltojo kalno link, ar kartais kas nepasirodys tolumoje.
Praėjo kelios dienos, o pasiuntiniai negrįžo. Prie stovyklos laužo jau imta kalbėti, kad jie, ko gero, bus žuvę.
Vieną vakarą ugnį prižiūrėjo Gegutė ir Varlytė. Stovykloje buvo tylu: beveik visi jau miegojo. Staiga pasigirdo balsai:
— Ei… ei… ūaa!
— Kas čia? Kas čia? — teiravosi Varlytės pakirdę žmonės ir šoko iš savo guolių.
— Ten… saloje!
Iš tikrųjų, saloje kažkas mojo didele šaka.
— Jau eina! Jie jau čia!
Varlytė ir Gegutė nedelsdamos užmetė ant laužo atžalų, kad iškilę dūmai pasakytų, jog ženklas pastebėtas.
Du vaikinai tuoj nubėgo žemyn prie vandens parplukdyti laiveliu grįžtančių žvalgų. Antrąją nedidelę vagą už salos abu medžiotojai, tikriausiai, be vargo perbrido, — juk vanduo dabar nusekęs.
Sukilo visas tuntas.
Nuo Baltosios uolos buvo matyti, kaip laivelis pasiekė salą ir kaip abu medžiotojai įsėdo. Be nuotykių laivelis grįžo per ežerą atgal, o po valandėlės visi buvo viršuje.
Vadas atsisėdo savo garbingoje vietoje ir pats išklausinėjo pasiuntinius, ką jiems pavyko išžvalgyti. Visi tyliai klausėsi.
Stipruolis ir Išlūžęs Dantis, pakloję elnio kailį, sąžiningai papasakojo visus nuotykius.
Išklausęs jų pasakojimo, Mamutaitis tarė:
— Žinios geros. Elnių daug. Svetimų medžiotojų nematyti. Lauksime, kada ims traukti elniai!
Ir nuėjo vėl prigulti.
Tiktai dabar prasidėjo gyvas pokalbis. Kiekvienas turėjo daugybę klausimų, ir abu žvalgai nespėjo visiems atsakinėti.
Kelias dienas tuntas laukė elnių. Nė medžioti niekur nėjo.
Tunto augintinis elniukas kartą perkrimto diržą, kuriuo buvo pririštas, ir pabėgo. Medžiotojai tuoj pasileido paskui jį, bet kažin ar būtų jį paviję, jei elniukas nebūtų užbėgęs ant uolos iškyšulio. Žvėreliui neliko kito kelio, kaip tik grįžti atgal. Medžiotojai ėmė vilioti bėglį beržo ir alksnio šakomis. Jiems pasisekė jį vėl pasigauti. Stovykloje buvo nutarta jį nudobti. Mat, tuntas, be kita ko, jau buvo pritrūkęs maisto. Taigi elniukas buvo nugalabytas.
Kitos dienos rytą Kopčemas sušuko:
— Elniai, elniai, elniai!
Per Vltavą nuo salos plaukė kokie trys tuzinai elnių.
Jie suko į slėnį šalia Baltosios uolos. Visi medžiotojai, moterys ir vaikai kūliais ritosi žemyn prie vandens.
Bet jie pribėgo per vėlai. Elniai buvo jau perplaukę upę ir bėgo aukštyn slėniu. Tuntas nusivylęs grįžo ant Baltosios uolos.
Mamutaitis, sukvietęs medžiotojus prie laužo, pasitarė su jais ir paskelbė:
— Elnių daug! Jie dar ateis! Lauksime!
Šiąnakt paskutinį kartą jie miegos ant Baltosios uolos. Šiandien pasirodžiusi elnių banda — tik pradžia. Didžioji dauguma dar ateis, ir tada pasirodys, kokių miklių medžiotojų turi Libnų tuntas.
Rytą netoli laužo žmonės pamatė keistą dalyką. Beveik pačiame stovyklos viduryje gulėjo kiškis, pervertas dviem strėlėmis.
Ką tai reiškia?
Tunte niekas nebuvo sumedžiojęs kiškio. Medžiotojai apžiūrėjo strėles ir vieningai pripažino, kad tai svetimas dirbinys.
Vadinasi, šį kiškį padėjo kažkoks svetimas medžiotojas, naktį atsėlinęs į stovyklą.
Tuntas buvo apstulbintas. Medžiotojai susėdo tartis apie tą nepaprastą svetimojo medžiotojo laišką. Pagaliau visi nutarė, kad kažkur netoli esąs svetimas medžiotojų tuntas, o pervertas kiškis — jų pranešimas. Tas pranešimas skelbiąs: „Nešdinkitės iš čia! Bėkite kaip kiškiai, kitaip žūsite nuo mūsų strėlių!“
Bloga naujiena!
Svetimas tuntas nori jėga pasigrobti jų medžioklės plotus. Greitai reikės stoti į kovą. Mamutaitis stengėsi medžiotojus padrąsinti:
— Stipruolis — stiprus, Išlūžęs Dantis — stiprus, Vilko Nagas — stiprus, Šlubis — stiprus, Storulis — stiprus. Kas išdrįs prieš mus stoti? Juk tie atėjūnai ne stipresni už mamutą, už taurą ar lokį! O mes nebijom tauro, nebijom lokio, nebijom nieko!
Tai pasakęs, Mamutaitis nusivedė savo tuntą žemyn, prie ežero, ir ten, pasaloje, ėmė laukti elnių.
Buvo jau patys pietūs, kai Kopčemas, pasilikęs ant Baltosios uolos saugoti ugnies, šūktelėjo žemyn, kad elniai jau traukia. Jis matė, kaip žvilgsniu neaprėpiama elnių kaimenė puola į ežerą ir plaukia prie salos.
Mamutaitis nurodė, ką kuris medžiotojas turi daryti, kad medžioklės sėkmė būtų užtikrinta.
Jau matyti, kaip iš salos krūmų puola į vandenį aibė elnių. Visus veda išnašus raguočius, o visi kiti tirštu būriu, galva prie galvos, plaukia paskui jį. O į vandenį gura vis naujos ir naujos elnių virtinės.
Priekyje plaukia patelės su jaunikliais, o paskui juos — patinai. Ragų miškas kyšo iš vandens ir atrodo, kad ežeras apaugęs vėjo siūbuojamais krūmais.
Nuo kranto atsistūmė du luotai. Kiekviename — po du medžiotojus. Vienas iria luotą, o kitas stovi užsimojęs smeigti žeberklą elniams į šoną. Mamutaitis jau prisiyrė prie elnių bandos ir svaido žeberklus, kai tik arti viršum vandens pasirodo kokio elnio nugara. Antrajame luote medžiotojas taip pat mikliai darbuojasi, ir vanduo jau paraudęs nuo elnių kraujo.
Elnių vadovas jau pasiekė smėlyną. Nusipurtęs vandenį nuo riebios nugaros, jis bėga į priekį, o kiti elniai risnoja paskui jį.
Kai tik banda atsidūrė tarp pakrantės krūmų, iš pasalos išbėgo medžiotojai ir užpuolė elnius su aštriomis ietimis. Elniai kurį laiką blaškėsi iš vienos pusės į kitą, paskui keliose vietose prasimušė pro medžiotojus ir nubėgo duburiu aukštyn į Vlachoveco pievas.
Keli elniai jau guli nebegyvi. Moterys ir vaikai prišokę pribaigia žvėris, kuriuos medžiotojai sužeidė iš valčių žeberklais. Čia reikia mikliai suktis, nes suerzinti raguočiai gali žmogų subadyti, o parvirtusį negyvai sutrypti. Bet dabar jau aišku, kad medžioklė pavyko.
Tačiau kas ten vandenyje dedasi? Elniai apvertė Mamutaičio ir Vilko Nago luotą, įplaukusį į bandos vidurį… Apverstas luotas plaukia šalin. O kur vadas? Kur narsusis Vilko Nagas?