Kovos įkarštyje niekas iš tunto nepastebėjo, kas atsitiko. Tik Kopčemas, kuris, nenustygęs prie laužo, tuo metu atbėgo į pakrantę, pamatė, kad Mamutaitis įkrito į vandenį tarp plūstančių gyvulių.
Berniukas baisiausiai išsigando. Jeigu elniai pabruko Mamutaitį po savimi, jis žuvęs. Kopčemas šūktelėjo vadą, bet triukšmas, vandens pliuškėjimas ir elnių mykimas nustelbė jo balsą.
O elniai vis plūsta ir plūsta. Kita valtim plaukiąs medžiotojas jau išsvaidė visus žeberklus ir dabar brūkliu tvoja elniams per galvas.
Kopčemas šoko į medžiotojų tarpą, šaukdamas, kad vadas paskendo. Keli medžiotojai drauge su juo atbėgo į pakrantę, ir Kopčemas rodė, kur valtis apvirtusi.
Bet žiū! Kas tai?
Į krantą lipa Mamutaitis. Jis laikosi už plaukiančio elnio kaklo, o šis jį neša iš vandens. Ant smėlyno Mamutaitis paleidžia žvėrį, o pats parkrinta ant žemės. Medžiotojai greitai prišoka prie vado ir nutempia jį į šalį, kad jo nesutryptų banda. Atsigulęs kniūbsčias, Mamutaitis sunkiai žiopčioja, — iš burnos jam bėga vanduo. Paskui atsisėda, atsirėmęs į medį, ir ilsisi.
Tuo tarpu visa banda perplaukė ežerą, ir medžioklė baigėsi. Paskutiniai elniai pakrikai bėga šlaitu aukštyn ir dingsta krūmuose, vydamiesi savo vadovą.
Medžiotojai džiūgaudami atitempė prie vado užmuštuosius elnius. Po valandėlės atėjo ir Vilko Nagas. Jis papasakojo, kad srovė jį nunešusi žemyn, bet vis dėlto jam pavykę laimingai priplaukti krantą. Luotas, žinoma, nuplūduriavęs kažkur toli.
Na, ir buvo džiaugsmo duburyje po Baltąja uola! Jau nuo seno žmonės nepamena tokios sėkmingos medžioklės. Tai bent bus mėsos, ragų ir kailių žiemai!
Tuntui bedžiūgaujant iš už netoliese augančių medžių išėjo kažkoks žmogus. Visi nustebę žiūrėjo į svetimąjį, apsiginklavusį ietimi. Ant kaklo jis buvo užsidėjęs vilko ir lokio dantų vėrinėlį. Matyt, tai narsus medžiotojas!
Mamutaitis atsistojo. Nors jis buvo dar silpnas, bet nenorėjo išsiduoti svetimajam, kuriam medžiotojai tylėdami rodė kelią pas vadą.
Svetimasis medžiotojas kažką griežtai pasakė Mamutaičiui.
Niekas nesuprato jo kalbos.
Svetimasis medžiotojas valdingais mostais parodė, kad tuntas turi jam atiduoti visą šios dienos grobį.
Atsirėmęs į medį, bet aukštai pakėlęs galvą, Mamutaitis rūsčiai žvelgė į įžūlųjį svečią. Paskui papurtė galvą — toks buvo jo atsakymas.
Svetimasis ženklais parodė, kad netoliese yra visas būrys tokių medžiotojų, kaip jis. Išskėtęs pirštus, jis keliskart mostelėjo ranka, — štai kiek daug jo bendrų.
Tačiau niekas iš tunto nenorėjo atiduoti tokio puikaus grobio.
Tada svetimasis griebė vieną elnią už ragų ir jau ketino jį nusitempti. Bet prie jo prišoko Varlytė ir įkando jam į ranką taip smarkiai, kad tas paleido ragus ir įniršęs nubėgo.
Po kokios valandėlės jis vėl pasirodė, lydimas gausaus būrio medžiotojų.
Mamutaičio tuntas išsigando tokio greito antpuolio. Vos išvydęs besiartinančius priešus, vadas suprato, kad svetimasis tuntas yra gerokai stipresnis ir kad kova bū tų nelygi. Jis greitai įsakė trauktis, vildamasis išgelbėti bent savo žmonių gyvybę. Moterys ir vaikai leidosi bėgti Baltosios uolos šlaitu.
Mamutaitis su keliais medžiotojais kiek įkabindami bėgo paskui juos, dengdami tuntą nuo besivejančių priešų.
Svetimasis tuntas, garsiai šaukdamas, užplūdo pakrantę, kur buvo suversta tiek daug nudobtų elnių. Jie šokinėjo aplink juos ir šaukė. Paskui ėmė vytis Libnų tuntą, norėdami kuo toliau jį nuginti.
Mamutaitis savo tunto nevedė ant Baltosios uolos, nes ten priešai būtų juos tuojau apsupę. Jis pasuko toliau, į uolų kalnyną.
O priešai vis arčiau ir arčiau. Mamutaičio tuntas buvo gerokai nuvargęs po medžioklės, ir jeigu jo žmonės nebūtų gerai žinoję kiekvieno čionykščio skardžio, jie nebūtų galėję taip toli nubėgti. Kai uždusę medžiotojai atsidūrė prie smiltainio daubos palei Stražos olą, moterys atsisakė tenai eiti, nes čia būta lokių urvų.
Mamutaitis, remdamasis šaka, griežtai įsakė:
— Į priekį!
Visi kopia aukštyn. Kito kelio nėra.
Bet į griovą jau lenda ir priešai, džiūgaudami, kad tuoj pavys bėglius.
Libniečiai kariasi uolomis kaip kiaunės ir smiltainio vandengraužomis tempia pailsusį Mamutaitį aukštyn. Šit, jie praėjo lokių urvą. Laimė, kad lokiai miega!
Kopčemas ir Voveriukas lipa vieni pavojingu stačiu tarpekliu. Kelis kartus, paslydę ant žvyro, jie ritosi galą žemyn ir tik vargais negalais susilaikė, nusitvėrę už tvirtos uolos. Keli dideli akmenys iš po jų kojų nusirito žemyn.
Medžiotojai išgąstingai šūktelėjo jiems, kad būtų atsargūs, nes riedą akmenys galį suerzinti lokius urvuose.
Mamutaitis jau buvo įkopęs beveik į pačią uolos viršūnę. Jis žiūrėjo, kaip drąsiai kabarojasi berniukai. Kaip tik įkloniu nusirito didelis akmuo ir taip trenkėsi į uolą apačioje, kad ji net sutrupėjo. Medžiotojai išsigando, bet Mamutaitis apsidžiaugė.
— Meskite akmenis! Daugiau akmenų! — sušuko jis berniukams.
Supratingi berniukai tučtuojau pakluso ir su džiaugsmu ėmė risti žemyn akmenis. Po valandėlės uolėtu įkloniu ritosi daugybė akmenų. Kilo didžiausias triukšmas.
Akmenys, šokinėdami stačiu skardžiu, skeldėjo ir dundėdami krito tiesiog į lokių urvo angą.
Kaip tik tada, kai priešai buvo jau besikabaroją į uolą, urvo angoje pasirodė lokio galva. Svetimieji medžiotojai iš siaubo sustingo.
Iš miego pažadintas lokys, piktai suriaumojęs, išlindo laukan.
Paskui jį išlindo antrasis lokys, dar didesnis ir stipresnis. Pasirodė ir trečiasis milžinas, kad ir jaunas, bet taip pat jau galingas.
Lokiai, krintančių akmenų suerzinti, puolė kaip pašėlę apstulbintą svetimųjų tuntą. Ankštame tarpeklyje kilo baisi kova. Svetimieji medžiotojai išsigando. Keletas jų jau gulėjo žemėje nebegyvi, dar keli, sužeisti akmenų, nušliaužė slėptis. Kiti kaip be galvų leidosi bėgti, bet ne taip lengva buvo pabėgti nuo milžiniškų lokių, besivejančių juos su pašėlusiu atkaklumu.
Mamutaičio tuntas tuo tarpu sulindo į gilias olas. Tą dieną žmonės nesiryžo išeiti į viršų ir nakvojo olose.
Rytą žvalgai pranešė, kad lokių tarpeklyje guli keli sudraskyti persekiotojai, o šiaip visur aplinkui ramu.
Mamutaitis, atgavęs jėgas, nuvedė savo tuntą atgal prie Baltosios uolos. Ėjo jie, žinoma, nepaprastai atsargiai. Savo stovyklą rado nepaliestą.
Šunelis, kuris buvo paliktas iškastoje duobėje, sveikino juos, gailiai kaukdamas. Jis buvo labai alkanas.
Varlytė jį iškėlė iš duobės ir drauge su juo nudūmė žemyn, į pakrantę, kur gulėjo sumedžioti elniai.
Gegutė ir Vilkė, likusios ant Baltosios uolos, išgraibstė iš teberusenančio laužo žarijų ir pamėgino vėl įkurti ugnį. Pagaliau laužas suliepsnojo.
Medžioklės vietoje, prie ežero, puotą kėlė keli vilkai ir dvi hienos. Tad buvo aišku, kad lokių išvaikytas svetimasis tuntas daugiau čionai nebegrįžo.
Alkani medžiotojai užgriuvo vilkus ir hienas ir, nuviję juos, tuoj ėmė darinėti suverstus žvėris.
Mergaitės atnešė nuo Baltosios uolos nuodėgulių ir įkūrė didelį laužą. Jos nubėgo rinkti malkų, o moterys dėjo į karštus pelenus elnieną ir tiekė valgį nekantriai laukiantiems medžiotojams.
Dėl viso pikto Mamutaitis pastatė sargybą, kad duotų ženklą, jei priešai vėl ketintų pasigrobti tokį puikų laimikį. Tačiau ramybės niekas nebetrikdė, ir Libnų tuntas galėjo toliau puotauti. Šunelis taip pat džiūgavo drauge su visais.