Ir vis dėlto puota buvo pertraukta!
Vos dūmų stulpas nusidriekė aukštai į padangę, vos medžiotojai atsikando pirmuosius mėsos kąsnius, atbėgo sargybiniai, baimingai šaukdami:
— Priešai!
Tarsi būtų vidury giedrios dienos perkūnas trenkęs!
Moterys jau pakilo bėgti, bet Mamutaitis įsakė sargybiniams paimti po keptą elnio kumpį ir nunešti priešams.
Sargybiniai taip ir padarė. Alkani priešai, kurie po baisios kovos lokių tarpeklyje buvo išlakstę kuo toliausiai, dabar išlindo iš savo slaptaviečių. Siek tiek pasvyravę, jie priėmė atsiųstas dovanas ir tuoj ėmė jas valgyti. Paskui, suėję į vieną būrį, ėmė iš lėto artintis prie Libnų tunto stovyklos. Mamutaitis, įsakęs kiek toliau sukurti naują laužą, atvilko prie jo du elnius ir vėl grįžo prie savųjų.
Svetimieji medžiotojai kurį laiką neryžtingai žiūrėjo, bet vis dėlto susėdo aplink naująjį laužą.
Libnų tuntas į juos nė dėmesio nekreipė.
Svečiai, matydami, kad jų niekas neveja, mikliai nusilupo elnius ir ėmė kepti mėsą.
Laužo liepsnos kilo aukštyn dieną ir naktį, o atsargų tarsi nė nemažėjo. Libniečiai pasidalijo su svetimaisiais grobiu, ir abiem tuntams mėsos buvo iki soties.
Vieną rytą svetimieji medžiotojai dingo; niekas net nežinojo, kur jie patraukė.
Libniečiai vėl liko vieni prie Baltosios uolos.
Šį kartą medžioklės plotai dar liko jų rankose, o kaip bus toliau?
Bet medžiotojams nekyla jokių rūpesčių dėl ateities. Jie mato prieš save krūvas mėsos, jiems dabar gera gyventi, ir jie nepaiso, kas bus toliau.
Visų veidai spindi pasitenkinimu, o per smakrus teka taukai.
Kokios laimingos pertekliaus dienos!
BADAS
Medžiotojų tuntas praleido ant Baltosios uolos ir žiemą. Tiesa, kartą jis mėgino susirasti naują medžioklės vietą Vltavos ir Labės santakoje, bet stiprus Palabės tuntas parvarė jį atgal. Medžiotojai, kurie anksčiau buvo įsikūrę Generalkoje, išėjo nežinoma kryptimi. Prokopo urvo gyventojai dar gyveno ten pat, bet smarkiai skurdo. Jų tuntas iškriko ir vargingai klajojo po urvus prie Radotyno ir kairiuoju Mžos krantu.
Šiais metais žiema labai šalta ir ilga. Tuntui ant Baltosios uolos darosi visai riesta. Nėra grobio, ir alkani medžiotojai grįžta į stovyklą tuščiomis. Vaikų kūneliai visi išberti, jie net verkia iš skausmo. Kenčia ir suaugę medžiotojai. Visi veržia pilvus diržais ir kramto seną odą, medžio žieves, netgi molį. Prijaukintasis šunelis, vaikų numylėtinis, pirmasis tunto naminis gyvulys, jau seniai suvalgytas.
Medžiotojai taip nusilpę, kad nepajėgia kautis su stipriu žvėrimi ar persekioti bėgantį. Jie šliaužia per sniegą kaip šešėliai ir tik kartais, dažniausiai atsitiktinai, pašauna kokią varną arba kurapką.
Medžiotojas, kuris rytą akmeniu pramušė eketę ežere, norėdamas pasigauti žuvų, buvo rastas po pietų sušalęs ir be laimikio.
— Salta, šalta, — skundžiasi žmonės.
Liūdna ant Baltosios uolos, ir Mamutaitis veltui dairosi, ar nesikeičia oras, ar nematyti pirmųjų pavasario pasiuntinių. Žmonės išrausė sniege penkis urvus ir išsiklojo juos kailiais. Jie šildosi, prisiglaudę vienas prie kito ir, pasidavę likimui, žiūri mirčiai į akis.
Mamutaitis išlindo iš urvo. Jis visas įsisupęs į kailį, o ant galvos užsidėjęs kepurę, apsiūtą šuns kailiu. Ji dengia jam visą galvą iki smakro kaip kapišonas ir siekia pečius. Kojos apautos šiltais elnio kailiais, pririštais prie kulkšnių. Viduje prikišta samanų ir sausų kailių. Mamutaitis dairosi po sniego lygumą. Niekur nė jokio žvėries pėdsako.
Jis šūktelėjo Kopčemui, kad paduotų jam ietį. Vadinasi, pats vadas pamėgins ieškoti grobio. Berniukas atnešė ietį, o antrąją, savąją, laikė rankoje.
Mamutaitis berniukui nusišypsojo:
— Ar nori eiti į medžioklę? Tai einam!
Kopčemas, vienintelis iš berniukų, kuris atsispyrė ligai, džiaugsmingai pašoko ir pamojavo ietimi. Jis eis medžioti su vadu! Vaikinukas taip pat įsisupęs į kailį. Jo veidai dar gana apvalūs, nors kūnas labai sunykęs.
Mamutaitis su berniuku pasuko pamiške į Libnų kalnagūbrį. Vadas ėjo priešakyje, Kopčemas — giliomis jo pėdomis. Sniegas spindėjo saulėje, net akis peršėjo. Storai apsnigti medžiai stovėjo nulenkę šakas prie žemės, o kai kurios mažesnės eglutės buvo visiškai užklotos sniegu ir atrodė tarsi šlaite išsibarsčiusios sniego bobutės.
Ant uolos keleiviai pasilsėjo. Kvėpuojant jiems iš burnos virto baltų garų kamuoliai. Iki šiolei jie nepastebėjo nė mažiausio žvėrelio pėdos.
Jie įkopė į pačią kalno viršūnę. Į pietus atsivėrė plati Libnų žemuma, kurioje juodavo kelios kalvos, apaugusios miškais. Į šiaurę tęsėsi didžiulė plokštikalne, kurioje nebuvo matyti jokio gyvo padaro. Mamutaitis pastebėjo čia tik kelias besikryžiuojančias baltojo kiškio ir kurapkos pėdas.
Kopčemas suinkštė.
— Ką, pavargai? — paklausė Mamutaitis.
Sunkiai traukdamas iš sniego kojas, berniukas tarstelėjo:
— Aš alkanas!
Mamutaitis atsiduso.
Papūtė smarkus vėjas. Oras beveik staigiai pasikeitė. Pilkas debesis uždengė šiaurės vakaruose padangę. Pradėjo snaiguriuoti.
Mamutaitis su berniuku pasislėpė už krūmo. Kopčemas ėmė čiulpti purų sniegą. Jo lūpos buvo sukepusios, akyse darėsi tamsu. Jis toks pavargęs…
Suūžė miškas, sušlamėjo jaunuolynas. Medžiai įsisiūbavo, pakilo sniego sūkuriai.
Įsisiautė baisi pūga.
Ir staiga tirštoje sniego migloje kažkas sušniokštė.
Mamutaitis pašoko. Kažkoks juodas vaiduoklis, vėtros nešamas dumia į čia. Drąsusis vadas, nepaisydamas pūgos ir pavojaus, stojo prieš jį. Dabar jis ryžtųsi stoti į kovą kad ir su liūtu ar mamutu.
Dar narsusis medžiotojas nespėjo gerai pasiruošti, o didžiulis raganosis jau išnėrė prieš pat jį.
Kopčemas riktelėjo.
Mamutaitis beviltiškai smeigė savo ietį žvėriui į kaklą. Įsibėgėjęs milžinas parbloškė drąsųjį medžiotoją ir, negalėdamas sustoti, nusirito šlaitu, kuris kaip tik čia staigiai leidosi į slėnį. Sužeistas žvėris su ietimi kakle įkrito į gilų pusnyną ir ten sunkiai blaškėsi. Garuojantis kraujas dažė sniegą.
Mamutaitis gulėjo, nepajėgdamas atsistoti. Kopčemas nežinojo, ką daryti. Siaučia pūga. Sniegą verste verčia. Už dviejų žingsnių nieko nematyti.
Kopčemas norėjo pasižiūrėti į raganosį, bet vėjas jį parbloškė į sniegą, ir jis džiaugėsi, kai jam pavyko keturiomis vėl nušliaužti už krūmų prie Mamutaičio. Vėtra laužė medžius ir toli nešė jų šakas.
Valandėlę vėjas aptilo, ir tuo metu medžiotojai tolimoje plokštikalneje išgirdo keistą dundėjimą ir šurmulį. Audra vėl pakilo, nešdama kalnus sniego.
Nuo plokštikalnės pažemiui artinasi tartum koks debesis, genamas vėtros. Tai bėga didžiulė elnių banda, apimta aklo siaubo. Išsigandę staigiai kilusios audros, elniai kaip pamišę lekia į priekį, tik į priekį be jokios nuovokos.
Šit jie jau kalno viršūnėje. Pūgos apakinti gyvuliai nemato stataus šlaito, o jeigu ir matytų, vis tiek jau nebegalėtų sustoti. Užpakaliniai stumia pirmuosius, ir štai banda ritasi žemyn į pusnynus. Kai kurie elniai pakyla ir bėga toliau, prie upės, bet daugelis nusilpę grimzta neišbrendamame sniege, kurį ant jų verčia ir verčia audra.
Nustebęs Kopčemas mato, kaip apkvaitusi banda lekia pro šalį ir paskui dingsta iš jo akių baltoje pūgoje. Jam nė į galvą neateina mintis sviesti į kurį elnią savo smailią ietį. Jis toks pavargęs ir alkanas, kad mieliau susirietęs pamiegotų šalia vado.