Jis prisimena, kaip prieš dvi saules, kitaip tariant, dienas, ramiame užutekyje rado lede įšalusią žuvytę ir kaip paskui urve, ledui ištirpus, jam rodėsi, kad jinai atgijusi juda… Visi vaikai prie jos sulėkė! Užmauta ant smaigo ir iškepta žuvytė buvo jo paskutinis valgis.
Pūga liovėsi, ir pro šviesėjančius debesis suspindo blanki saulė.
Po valandos audros kaip nebūta.
Mamutaitis atsigavo ir godžiai valgė purų sniegą. Kopčemas džiaugėsi, kad Mamutaitis kruta, ir jau nebenorėjo miego. Jis geriau nulėksiąs pažiūrėti, kur nubėgo raganosis. Sniego pluta po juo lūžinėjo, bet jis vis dėlto paėjo kelis žingsnius prie skardžio krašto. Čia nutrūko karojęs sniego luitas, ir Kopčemas šaukdamas nušliaužė skardžiu žemyn — panašiai kaip sužeistasis raganosis ir apkvaitę elniai.
Kopčemas taip prasmego sniege, kad jo nebuvo nė matyti. Bet, kapstydamasis iš pusnyno, jis ranka nusitvėrė už elnio rago. Pagraibė toliau — ir štai: elnio galva! E, čia visas elnias!
Medžioklės aistros sujaudintas, berniukas titnaginiu ietigaliu persmeigė nebegyvo, bet dar šilto elnio kaklą ir ėmė čiulpti drungną kraują.
Atsigėręs jis valandėlę ilsėjosi nejudėdamas. Paskui, prisiminęs vadą, šūktelėjo. Bet Mamutaitis neatsiliepė. Kopčemas ėmė kastis šlaitu aukštyn, ieškodamas apipustytų krūmų ir taikydamas, kur ne taip statu.
Jis jautėsi atsigavęs, o džiaugsmas dėl radinio skatino jį įveikti sunkumus. Pagaliau jis stovėjo prieš savo vadą. Šis gulėjo sniege ir žiūrėjo į jį, plačiai atvėręs akis.
Mamutaitis iš pirmo žvilgsnio suprato, kad Kopčemas rado grobį. Ne tik Kopčemo burna, bet ir visas veidas bei drabužiai buvo apšlakstyti krauju.
— Čia… elnias! Žemai! — šaukė Kopčemas.
Mamutaitis pagyvėjo. Vargais negalais jis priėjo prie skardžio krašto, kur prieš valandėlę berniukas nušliaužė žemyn. Dabar Kopčemas vėl nučiuožė, o paskui jį ir vadas.
— O, geras grobis! Ir kraujas dar šiltas!
Mamutaitis pripuolęs godžiai gėrė elnio kraują. Jis vėl pasijuto stiprus ir po valandėlės iškasė iš sniego beveik pusę elnio. Būta išnašaus gyvulio su šakotais ragais.
— Kopčemai, atvilk didelių šakų. Paguldysime elnią.
Po valandėlės mūsų medžiotojai vilko baltą elnią ant šakų kaip rogėmis.
Stačiai į kalną jie nebūtų pajėgę užlipti, todėl pasuko aplinkui, ir kopė įvijų, nuožulnesniu keliu. Bet, ir šitaip kopdami, vis dėlto labai greitai pavargo.
Libušako šlaite jie pamatė kažką brendant per gilų sniegą. Tur būt, tunto pasiuntinys ėjo jų ieškoti.
— Ei! Ei, ei!
Iš tikrųjų, tai buvo Išlūžęs Dantis, kuris ėjo jiems priešais. Jis labai džiaugėsi, kad po baisios audros rado juos gyvus ir dar su tokiu geru grobiu.
Dabar Išlūžęs Dantis tempė krovinį, ir nuvargusiems medžiotojams buvo lengviau eiti.
Prie miško jie susitiko su dviem moterimis, kurios kailiniuose maišeliuose ant nugarų nešėsi žinduklius kūdikius. Jos džiūgaudamos sveikino grįžtančius medžiotojus. Toli aidėjo jų džiaugsmingi balsai.
Iš tvankių urvų ant Baltosios uolos lindo sulysę, nušalę žmonės ir brido per sniegą pasitikti vado.
Šiandien ant Baltosios uolos bus puota!
Galas badui ir vargui!
Mamutaitis aštriu titnaginiu peiliu atsirėžė žalių elnio kepenų kąsnį ir padavė jas kitam medžiotojui. Tas taip pat atsirėžė kąsnį ir, kas liko, davė trečiajam. Taip jie dalijosi, kol neliko nieko. Moterys, žinoma turėjo laukti, kol pavalgys vyrai.
Kopčemas buvo dienos didvyris. Su užsidegimu jis pasakojo visus medžioklės įvykius, o ypač vaizdingai apsakė, kaip jis sučiupo pusnyne elnią už ragų.
Kitą dieną Mamutaitis nusivedė kelis vyrus prie skardžio pasižiūrėti, ar pusnyne neįklimpo dar koks elnias. Čia jų laukė maloni staigmena.
Šen bei ten pusnynuose jie aptiko tiek užverstų elnių, kad nepajėgė visų nusitempti į stovyklą.
Jeigu ne hienos ir vilkai, vyrai būtų mielai palikę didumą elnių čia gulėti, bet buvo gaila tokį didelį grobį pamesti žvėrims. Todėl Mamutaitis stengėsi kiek galima daugiau jų partempti namo.
Giliai po sniegu jie rado ir gauruotąjį raganosį. Kakle jam tebestyrojo nulaužta ietis.[13] Medžiotojai tik atsipjovė kiek raganosio mėsos, nes viso žvėries nepajėgė parsigabenti į stovyklą.
Tik dabar buvo matyti, kokią daugybę žvėrių — alkstančio tunto laimei — pražudė toji baisioji pūga.
Dabar tuntas tikrai sulauks pavasario.
UGNIES IŠRADIMAS
Puota truko ilgai. Sušalusi mėsa negedo. Rodėsi, kad jos nė nemažėja. Tik nuo gudriųjų ernių buvo sunku ją apginti. Medžiotojai slėpdavo mėsą duobėse, kabindavo ją ant medžių, prislėgdavo akmenimis — ir vis tiek rajūnai ją surasdavo. O, pripuolęs prie mėsos, ernis susprogdavo jos neįtikėtinai daug. Tad Mamutaitis įsakė atsargas saugoti dieną naktį.
Kartą po pietų Kopčemui ir Voveriukui atėjo eilė saugoti mėsą. Berniukai trypinėjo po sniegą, plūsdami ernius. Kad nors vienas atslinktų dabar, dieną, — bent galėtų jį pavaikyti!
Iki vakaro toli — ką čia prasimanius?
Voveriukas susirado numestą kaulą ir ėmė grąžioti jį smailiu titnagu. Neilgai trukus, kaulas buvo pragręžtas. Kopčemas taip pat rado kaulą. Neturėdamas tinkamo titnago, gręžė jį egliniu pagaliuku. Na ir sugalvojo! Voveriukas juokėsi, kad jis veltui stengiąsis. Kopčemas gręždamas net suprakaitavo, bet viskas veltui.
Voveriukui išgrąžiotas kaulas buvo reikalingas kailiui susegti pakaklėje. Jis pervėrė abu dirželio galus pro kaule išgręžtas skylutes ir pririšo prie jų mažus pagaliukus. Kai norės nusimesti kailį, vėl prakiš pagaliukus pro skylutes, ir nereikės kankintis, kol atmegs mazgą!
Kopčemas pamatė, kad veltui lenktyniauja su Voveriuku: pagaliu kaulo nepragręši! Numetęs kaulą, išsitraukė iš krūvos spygliuočių šakų, kuriomis buvo uždengta mėsa, gabalą medžio — smalingą pušies šakos nuolaužą. Pamėgins ją pragręžti ir turės medinę sagtį. Gal pavyks, medis gerai išdžiūvęs.
Voveriukas pasiūlė Kopčemui savo titnagą, bet Kopčemas jo nepaėmė. Gręžė savo egliniu pagaliuku. Bet jam ne ką geriau sekėsi, negu pirma. O jei pamėginus gręžti abiem rankom? Voveriukas mielai prilaikė gręžiamą medį, o Kopčemas ėmė sukalioti pagaliuką tarp ištiestų delnų.
Dabar pagaliukas sukosi greitai! Medyje pasidarė maža duobelė, kurioje vis daugėjo juodų dulkių. Kopčemas džiaugėsi, kad darbas sekasi, ir suko, kiek tik turėjo jėgų. Priilsęs valandėlę atsikvėpė.
— Matai? — sušuko nustebęs Voveriukas. — Rūksta! Čia, duobelėje!
Kopčemas, nieko nesuprasdamas, išpūtė akis. Kas čia galėtų rūkti? Jis vėl ėmė smarkiai sukti pagaliuką.
Tikrai — iš duobelės truputį rūko.
Kai Kopčemas visai nusiplūkė, jį pakeitė Voveriukas. Ir jam sukant, kilo baltas dūmelis medyje išurbtoje duobelėje. Paskui vėl ėmėsi darbo Kopčemas ir suko tol, kol pagaliukas iškrito jam iš rankų.
Voveriukas norėjo jam paduoti pagaliuką, bet pastebėjo lanką, šalia įsmeigtą į sniegą, ir kita ranka jį ištraukė. Kopčemas suprato, kad Voveriukas nori jo pagaliuką iššauti ir ėmė iš jo traukti lanką.
Voveriukas jau buvo uždėjęs eglinį pagaliuką ant lanko templės, bet Kopčemas, kažką netikėtai sugalvojęs, staiga ištraukė lanką su pagaliuku draugui iš rankos ir apsuko temple grąžtą. Įtaikęs pagaliuką į pajuodavusią duobelę pušies medyje, ėmė smarkiai traukioti lanką. Pagaliukas duobelėje smarkiai sukosi. Dabar ėjo daug geriau, negu pirma, bet pagaliukas vis išslysdavo iš duobelės.
13
Čia 1908 m. buvo rastas titnaginis ietigalis, iki šiol vienintelis Čekijoje. Jis lauro lapo formos. Be to, čia rasta daug žvėrių kaulų.