Užsidegęs savo atradimu, Kopčemas pagriebė gabalą išduobto kaulo ir įrėmė į jį sukamą pagaliuką. Dabar jis lanką traukiojo dar greičiau, ir greitai iš duobelės parūko dūmai. Buvo jaučiamas įsikuriančios ugnies kvapas.
Ugnis! Ugnis arti!
Nuvargęs Kopčemas turi kiek atsikvėpti. Voveriukas, susidomėjęs Kopčemo atradimu, iš lengvo pučia į duobelę, kurioje rūksta truputis suanglėjusių medžio dulkių.
Voveriukas tvirtina, kad ten pagaliau sužėrėjo žarijėlės.
Ir susijaudinęs Kopčemas lengvai pūstelėjo į duobelę. Pasirodė truputis dūmų. Kopčemas nutraukė nuo Voveriuko kepurės kelias plunksneles — tegul Voveriukas niurzgia sau — ir prikišo jas prie duobelės. Ilgai pūtė, ir staiga žybtelėjo, plunksnelė įsidegė, ėmė šokinėti liepsnelė…
Tai buvo vienas didžiausių atradimų žmonijos istorijoje.
Voveriukas prikišo prie ugnelės sausų žolyčių ir spyglių. Liepsna didėjo.
Ugnis! Ugnis!
Kopčemas šokinėjo ir džiūgavo kaip pamišęs.
Jo gyvenimo svajonė netikėtai išsipildė — jis moka įdegti ugnį!
Toliau kurstė ugnį Voveriukas.
Atbėgo Gauruočius ir Pelėda.
— Kas čia atsitiko! Ko Kopčemas rėkia? Štai ernis tempia mėsą jam iš po nosies! — šaukė medžiotojai.
Bet aiškinti jiems nereikėjo. Jie pamatė liepsnojančią ugnelę ir ėmė šaukti kaip ir šokantis iš džiaugsmo Kopčemas.
Atbėgo pats vadas, o su juo ir keli medžiotojai pasižiūrėti, kas čia darosi. Kaip tik tuo metu iš šakų krūvos išbėgo kitas ernis su gabalu mėsos dantyse.
Medžiotojai norėjo įžūlųjį plėšiką vytis, bet pastebėjo Kopčemo ugnelę.
— Iš kur ta ugnis? — paklausė vadas susidomėjęs, nes niekas neėmė iš stovyklos laužo žarijų.
— Tai Kopčemas! — aiškino Voveriukas. — Suko suko pagaliuką — ir gimė ugnelė…
— Be titnago? — nepatikliai paklausė vadas.
— Be titnago! — rimtai atsakė Kopčemas.
— Be ugnies akmens? — vėl suabejojo vadas.
— Be ugnies akmens, — atsakė paraudęs berniukas.
— Tai visų burtų burtas! — nusprendė vadas ir paragino Kopčemą parodyti, kaip jis išsuko ugnį iš medžio.
Kopčemas buvo jau kiek aprimęs, bet jo akys vis dar degė, susijaudinęs jis visas virpėjo. Padedamas Voveriuko, jis ėmė sukti eglinį pagaliuką į pušies gabalą ir nustebusių vyrų akyse vėl įkūrė ugnį.
— Mano vaike! Senasis vadas Pilkasis Vilkas įkūrė ugnį su ugnies akmeniu. Tu didesnis už Pilkąjį Vilką — tu įkūrei ugnį iš vieno medžio… Jau niekada tuntas nebebus be ugnies!
Vadas Mamutaitis sakė tiesą. Niekada tuntui nebereikės vogti ugnies iš svetimos stovyklos, niekada jis nebevargs be šildančios laužo liepsnos.
Kopčemo išradimas užtikrino žmonėms ugnį visur ir visada. Gabaliukas medžio visada rasis.
Visame pasaulyje žmonės išmoko gauti ugnį, trindami medį į medį. Vėliau buvo pasakojama, kad to išmokė žmones kažkoks pasakų didvyris, gavęs ugnį iš medinės pramotės. Visais laikais iki pat mūsų dienų apie jį buvo pasakojamos visokios legendos. Gal ir jūs esate girdėję kokį padavimą apie tokį didvyrį — Prometėją. Šioje knygoje jūs perskaitėte apie mūsų Prometėją — narsųjį ir išmoningąjį Kopčemą, berniuką iš medžiotojų tunto ant Baltosios uolos.
Likite sveiki visi, perskaitę šią istoriją, — dideli ir maži — ir žinokite, kad jau praėjo dvidešimt ar trisdešimt tūkstančių metų, kai visa tai pas mus dėjosi.