Kopčemas vis dar rodė ištiesta ranka. Kas ten?
Nianas nukreipė akis į vandenį, ir jam pasirodė, kad viršum vandens kyšo šakos galas. O gal tai buvo…
Jis įbrido į vandenį.
Grimzdamas į dumblą, jis jautė, kaip jo kojas kutena mažyčiai burbuliukai. Užmiršęs pavojų, žengė kelis žingsnius į priekį. Užčiuopė vandenyje kažkokias šakas. Čia jų liko nuo stumbrų medžioklės. Jis truktelėjo jas sau po kojomis, — bus atrama keliems žingsniams. Bet paskui nugrimzdo dar giliau ir žengė tik su dideliu vargu.
Kopčemas matė, kad Nianas vis giliau grimzta į klastingą liūną, ir šoko paskui jį į vandenį. Jis padavė tėvui ilgą šaką, kad šis galėtų įsitverti. Berniukas taip elgėsi ne todėl, kad būtų jautęs Nianui sūnišką meilę: lygiai taip jis būtų padėjęs bet kuriam tunto nariui. Kopčemas buvo prisirišęs tik prie motinos, kuri jį nuo mažens globojo. Jo tėvas ir globėjas iš tikrųjų buvo visas tuntas. Kopčemas — tunto sūnus, kaip ir Voveriukas, Vabaliukas, Gaišlys, Cebikas, Šaipūnas ir kiti berniukai ir mergaitės, kurie visi turėjo tik savo motinas ir visai nesidomėjo jų draugais. Kiekvieną vaiką globojo visas tuntas, o tai geriau, negu priklausyti vienam vyrui.
Jeigu Nianas sakydavo Kopčemui „sūneli“, tai Kopčemas tam žodžiui būdavo lygiai abejingas, kaip ir apšauktas „murzium“. Vis dėlto Nianą jis vertino kaip gerą medžiotoją, vieną žymiausių tunte. O jei Nianas yra jo tėvas — na, tuo geriau.
Iš susimąstymo Kopčemą pažadino šūksnis:
— Niana!..
Nianas sučiupo paskendusios moters kūną už plaukų ir tempė prie savęs. Vos tik jis kiek įsiręžė, kojos prasmego giliai Į dumblą, ir Nianas pasijuto esąs iki kaklo drumzliname vandenyje.
Kopčemas mikliai nubrido tėvo link ir nusviedė jam šaką. Nianui pasisekė ją sučiupti. Paskui vaikinas iš visų jėgų ėmė traukti tėvą, o kadangi jis stovėjo gana tvirtai ant šakų krūvos, tai galėjo padėti jam išbristi iš gelmės. Paskui jau abu kartu, išplukdę iš vandens nebegyvą Niana, paguldė ją žydinčioje pievoje.
Nianas, kelis kartus giliai atsikvėpęs, užsivertė vargšės moters kūną ant nugaros.
Mamutaitis pasididžiuodamas žvalgosi į savo statinį. Šaltinio vanduo vėl švarus. Medžiotojai vienas po kito klaupiasi ir pasilenkę gurkšnoja iš gaivaus šaltinio. Dabar visi giria Mamutaitį už gerą sumanymą.
Medžiotojams jau truputį palengvėjo pilvai. Jie, susėdę aplink laužą, kepina jame apgraužtus kaulus. Karštus kaulus paskui skaldo ir su didžiausiu pasitenkinimu čiulpia iš jų šiltas smegenis. Smaguriaudami jie laižosi, o po to kaulus dar duoda moterims ir vaikams, kad išsikrapštytų liekanas.
— Hei-ua-o!
Nustebimo šūksniai nuaidėjo per stovyklą. Netikėtai vidury stovyklos pasirodė Kopčemas, o per kelis žingsnius už jo pamaži ėjo sulinkęs jo tėvas — su nuskendusią Niana ant nugaros.
Nianas padėjo žmonos kūną ir apsidairė po tuntą. O minia, pusbalsiu murmėdama, suprato, kad Nianas parėjo laidoti savo žmonos, kaip dera stipraus ir garbingo tunto medžiotojui. Nė nesiteiravo, kaip jis ją surado liūne.
Žuvusioji iš tikrųjų buvo gera tunto narė, o jos vyras — šaunus medžiotojas. Niana ir toliau liks tunte, ir po mirties bus viso jo gyvenimo dalyvė. Saviškiai ją palaidos stovyklos lauže — taip ji geriausiai ir stipriausiai susijungs su tuntu.
Be jokių tarybų Nianas, Vilko Nagas ir Mamutaitis paėmė moters kūną ir paguldė jį ant laužo. Nianas nusiėmė nuo kaklo brangų vėrinį ir padėjo šalia lavono. Tai buvo daugybė pragręžtų lapės ir vilko dantų, suvertų ant plono dirželio. Nianas nešiojo šiuos medžioklės trofėjus dukart apsisukęs apie kaklą ir visada didžiuodavosi turįs jų tokią daugybę.
Kiekvienas tunto narys, norėdamas užsitikrinti Nianos palankumą ir po jos mirties, ką nors jai padovanojo. Į laužą lėkė titnaginiai įrankiai, smulkūs papuošalai, padaryti iš geldelių, kauliukų ir dantų. Kai kurie atsinešė iš palapinių savo mėgstamų niekniekių — gražiai spindinčių akmenukų, smulkių sraigių kriauklių, nupjautų ragų gabalėlių ir suakmenėjusių daiktų, kurie, keliaujant iš vienos medžioklės vietos į kitą, kartais sužadindavo jų dėmesį ir smalsumą. Visa tai dabar turėjo Niana.
Nianas atvilko dar didelį mamuto mentikaulį ir juo pridengė moters kūną. Paskui kapas buvo apdrėbtas moliu.[3] Jo čia liko gana, išvalius šaltinį. Atnešta ir velėnų — ir po valandėlės Nianos jau nebuvo matyti po molio danga.
Balti dūmai stulpu kilo į dangų…
Kopčemas staiga suniurzgė ir ištraukė iš kapo smarkiai apdegusią šaką. Jis nuėjo į šalį, padėjo nuodėgulį ant žemės ir ėmė jį pūsti. Tik dabar visas tuntas giriamai sumurmėjo: nedaug betrūko, kad jie būtų užmiršę įdegti naują ugnį! Kopčemas pačiu laiku išgelbėjo ją — sumanus berniukas!
Beregint visi šoko prie vaikino, kišdami prie nuodėgulio kuokštus sausų žolių. Žolės tuoj įsidegė. Dabar galima buvo dėti malkų. Ugnis jau neužges.
Gūbrys viršum buvusio laužo augo… Molio vis daugėjo, ir kapas didėjo. Medžiotojai rausė molį elnio ragais bei plačiais mentikauliais ir nešė jį odiniais maišais.
Padėjo ir vaikai. Kylantys iš kapo dūmai silpo, tačiau nesiliovė…
Saulė jau leidosi.
Nianas mostelėjo, kad kapas užtektinai didelis. Visi, susėdę apie jį, ėmė dainuoti. Nors tai buvo tik grubus kelių pratisų garsų rypavimas, bet netrukus šioje dainoje jau buvo galima pajusti šiokį tokį ritmą, ir jo taktu sėdintys medžiotojai ėmė siūbuoti liemenis šen ir ten.
Tolumoje pasigirdo vilkų ir hienų kauksmas. Už Pavlovo kalnų pakilo juodas debesis, o nuo upės padvelkė šaltas vėjelis.
VESTONICŲ VENERA
Kopčemas pasiliko prie naujojo laužo. Sėdėdamas ant akmens, jis mėtė į jį šakalius bei nereikalingus suaižytus kaulus ir žiūrėjo į melsvus dūmus. Apvalūs kamuoliai kilo į viršų ir ten sklaidėsi.
Prie ugnies jis išbuvo visą dieną, ir dabar visas tuntas žino, kad Kopčemas yra ugnies saugotojas, nors tuo reikalu nebuvo taryboje tartasi. Jam padeda Ugnius, beveik metais jaunesnis berniukas. Moterys prinešė krūvą naujų malkų, ir Kopčemas gali ramiai žiūrėti į ugnį, paskendęs savo mintyse.
Ugnis — baisi galybė. Viską įveikia. Ji nuveja žvėris, šildo, kepina mėsą. Be ugnies negyvensi žiemą… Bet nedaug betrūko — ir tuntas būtų buvęs be ugnies! Molis ugnį uždusina. Lietus taip pat kartais užgesina laužą. Ugnį reikia rūpestingai sergėti. Užgesusios ugnies nebeatgaivinsi.
Dabar Kopčemas ją gerai saugos. Jo ugnis niekada neužges. Tai jo motinos Nianos ugnis. Ji taip pat niekada nedings. Ji dabar gyvens jo ugnyje. Kol ugnis liepsnos ir kils balti dūmai, tol Niana plazdens viršum laužo, kuris buvo įpūstas iš jos kapo nuodėgulio.
Kopčemas pakurstė ugnį nauju glėbeliu šakų ir susižavėjęs stebėjo virstančius dūmų kamuolius.
Įmetė į ugnį malką — ir žiū: po valandėlės jau jos nebėra, teliko pelenai lauže ir dūmai padangėje. Koks nuostabus pasikeitimas. Niekas to nesupranta. Taip ir žmogui būna: kūnas guli sustingęs, o jo kvapas kyla į viršų, kol išsisklaido. Sakoma: „Mirė!“ Kvapas atsiskiria nuo kūno kaip dūmai nuo medžio ir jau nebegrįžta. Kas mirė, nekvėpuoja.
Tuntui gera, kol jis turi ugnį. Suaugę medžiotojai kartais prisimena, jog kadaise tuntas, vargingai keliaudamas, prarado ugnį kažkokioje upėje, per kurią kėlėsi. Medžiotojas, kuris nešė kelmą su viduje gruzdančia ugnimi, parkrito, srovės parverstas, ir ugnis paskendo. Tai buvo didelė nelaimė tuntui. Ilgai truko, kol jie gavo naują ugnį iš kito tunto už daugybę kailių. Per tą laiką žiemą daug tunto narių žuvo nuo šalčio, plėšriųjų žvėrių ir ligų, mat, žmonės valgė vien žalią mėsą ir dėl to ėmė sirgti. Vargas buvo be ugnies!