Pilotas atlošė galvą tiesiai į saulę. Po jo vokais tvykstelėjo žalios ugnys, nuo jų užkaito smegenys, ir viršum minios nuskrido kimūs aramėjiški žodžiai:
— Keturiems nusikaltėliams, suimtiems Jeršalaime už žmogžudystes, maišto kurstymą bei tikėjimo išniekinimą, paskirta gėdinga bausmė — jie bus pakarti ant stulpų! Šita bausmė tuoj bus įvykdyta ant Plynkalnio! Nusikaltėlių vardai — Dismas, Gestas, Bar— Rabanas ir Ha — Nocri. Štai jie prieš jus!
Pilotas parodė ranka dešinėn, nematydamas jokių nusikaltėlių, bet žinodamas, kad jie ten, kur privalo būti.
Minia atsiliepė pratisu gaudesiu, tarytum nustebusi ar atsikvėpdama. Kai tas gausmas nurimo, Pilotas kalbėjo toliau:
— Tačiau nubausti bus tik trys, nes pagal įstatymą ir paprotį Velykų švenčių proga vienam iš nuteistųjų, Mažajam Sinedrionui pasiūlius ir Romos valdžiai pritarus, kilniadvasis cezaris imperatorius dovanoja jo niekingą gyvybę!
Pilotas rėkė žodžius ir sykiu klausėsi, kaip gaudesio vieton stoja didi tyla. Dabar jo klausos nebepasiekė nei atodūsis, nei šlamesys, ir atėjo net tokia akimirka, kad Pilotui pasirodė, jog viskas aplinkui apskritai išnyko. Jo nepakenčiamas miestas išmirė, ir tik jis vienas, atvertęs veidą į dangų, stovi, deginamas statmenai smingančių spindulių. Pilotas truputį sulaikė tylą, paskui ėmė rėkti:
— Tas, kuris tuoj pat, jums matant, bus paleistas į laisvę, vardu…
Jis padarė dar vieną pauzę, išsyk nepaskelbė vardo, pasitikrindamas, ar viską pasakė, nes žinojo, jog, ištarus laimingojo vardą, išmiręs miestas atgims, ir jokių tolimesnių žodžių niekas nebegirdės.
— Viskas? — be garso sušnibždėjo pats sau Pilotas. — Viskas. Vardas!
Ir, nutęsdamas raidę „r“ virš tylinčio miesto, suriko:
— Bar — Rabanas!
Jam pasirodė, kad saulė virš jo sužvangėjusi sprogo ir užpylė ugnimi ausis. Toje ugnyje siautėjo kriokimas, klyksmai, dejonės, juokas ir švilpesys.
Pilotas apsisuko ir nuėjo per pakylą atgal prie laiptų, žiūrėdamas tiktai į įvairiaspalvius plytelių kvadratus po kojomis, kad neparkluptų. Jis žinojo, kad dabar jam už nugaros ant pakylos krenta bronzinių monetų ir datulių lietus, kad žmonės staugiančioje minioje kariasi vieni kitiems ant pečių, trokšdami savo akimis išvysti stebuklą — kaip žmogus, ką tik buvęs mirties naguose, ištrūko iš jų! Kaip legionieriai atriša virves, nenoromis skaudžiai užgaudami išsukinėtas per tardymą rankas, kaip tas žmogus, raukydamasis ir dejuodamas, vis dėlto šypsosi kvaila pamišėlio šypsena.
Jis žinojo, kad tuo metu sargybiniai jau stumia link šoninių laiptų likusį trejetą surištomis rankomis, vesdami juos į kelią, einantį į vakarus, į užmiestį, Plynkalnio pusėn.
Tik nulipęs nuo pakylos, atsidūręs jos priedangoje, Pilotas atsimerkė, žinodamas, kad dabar jis saugus — pasmerktųjų jis nebegalėjo matyti.
Į tolstančios minios aimanas dabar įsimaišė gerai girdimi skardūs šauklių riksmai — vieni jų aramėjiškai, kiti graikiškai kartojo visa tai, ką nuo pakylos rėkte išrėkė prokuratorius. Be to, jo klausą pasiekė dažnas ir vis artėjant is kanopų caksėjimas ir kažką trumpai bei linksmai paskelbęs trimitas. Tiems garsams atsiliepė šaižus berniūkščių švilpimas ir šauksmai „saugokis!“. Berniūkščiai buvo užsikorę ant stogų gatvėje, jungiančioje turgų su hipodromo aikšte.
Vienišas karys, stovintis tuščiame aikštės plote su gairele rankoje, įspėdamas sumosavo ja, ir prokuratorius, legiono legatas, sekretorius ir sargybiniai sustojo.
Kavalerijos ala vis smarkėjančia risčia įlėkė į aikštę, skubėdama perkirst i ją pakraščiu, aplenkti žmonių sambūrį ir skersgatviu palei akmeninę sieną, apaugusią vynuogienojais, trumpiausiu keliu nušuoliuoti link Plynkalnio.
Risčia jojantis mažas kaip berniukas ir tamsus kaip mulatas alos vadas siras, susilyginęs su Pilotu, kažką laibu balsu riktelėjo ir išsitraukė iš makšties kardą. Nartus juodas, suplukęs arklys pasibaidė, šoktelėjo piestu. Įgrūdęs kardą į makšt is, vadas šniojo rimbu arkliui per sprandą, sutramdė jį ir nušuoliavo į skersgatvį, pereidamas į galopą. Paskui jį po tris gretoje ėmė lėkti dulkių debesies apgaubti raiteliai, į viršų šokčiojo lengvų bambukinių iečių smaigaliai, pro prokuratorių plaukė po baltais tiurbanais itin tamsūs veidai su linksmai prašieptais žybčiojančiais dantimis.
Ligi pat dangaus keldama dulkes, ala įsiveržė į skersgatvį, ir paskutinis pro Pilotą prašuoliavo kareivis su saulėje tviskančiu trimitu už nugaros.
Prisidengęs nuo dulkių ranka ir nemaloniai raukydamasis, Pilotas žengė toliau, link vartų į rūmų sodą, o jam iš paskos žengė legatas, sekretorius ir sargybiniai.
Buvo maždaug dešimta valanda ryto.
III skyrius
SEPTINTASIS ĮRODYMAS
— Taip, buvo maždaug dešimta valanda ryto, gerbiamasis Ivanai Nikolajevičiau, — tarė profesorius.
Poetas persibraukė ranka per veidą, tarytum ką tik nubudęs iš miego, ir išvydo, kad prie Patriarcho tvenkinių vakaras.
Vanduo tvenkinyje pajuodo, ir jo paviršiumi jau slydo lengva valtelė, ir girdėjosi irklų plekšėjimas ir kažkokios pilietės kikenimas valtelėje. Alėjose ant suolelių atsirado publikos, bet ir vėl tik kitose trijose kvadrato kraštinėse, o ne čia, kur sėdėjo mūsų pašnekovai.
Maskvos padangė tarsi išbluko, aukštybėje visai aiškiai buvo matyti mėnulio pilnatis, tiktai kol kas dar ne auksinė, o balta.
Kvėpuoti pasidarė kur kas lengviau, ir balsai po liepomis dabar skambėjo švelniau, kaip visada vakarais.
„Kas čia dabar atsitiko, aš nė nepastebėjau, kaip jis spėjo suregzti ištisą istoriją, — nustebęs pagalvojo Benamis, — štai tau ir vakaras! O gal ne jis čia pasakojo, gal aš paprasčiausiai užsnūdau ir viską susapnavau?“ Bet tenka manyti, kad vis dėlto pasakojo profesorius, antraip reikėtų įtarti, kad lygiai tą patį sapnavo ir Berliozas, nes šis, įdėmiai žvelgdamas profesoriui į veidą, pasakė:
— Jūsų pasakojimas, profesoriau, be galo įdomus, nors jis anaiptol nesutampa su Evangelijos pasakojimais. — Atleiskite, — atlaidžiai šyptelėjęs, atsiliepė profesorius, — jau kas kas, o jus turėtumėt žinoti, kad ničnieko, kas aprašyta Evangelijose, iš tikrųjų niekuomet nėra buvę, ir jeigu mes imsime remtis Evangelijomis kaip istorijos šaltiniu… — jis dar sykį šyptelėjo, ir Berliozas nuščiuvo, nes lygiai tą patį pats kalbėjo Benamiui, kai jiedu ėjo Bronaja gatve link Patriarcho tvenkinių.
— Teisybė, — tarė Berliozas, — tačiau bijau, kad niekas negalėtų patvirtinti, kad visa tai, ką jūs mums pasakojote, vyko iš tikrųjų.
— O ne! Kai kas galėtų patvirt int i! — ūmai prašnekęs laužyta kalba, nepaprastai tvirtai atsakė profesorius ir staiga paslaptingai pasimojo abu bičiulius arčiau savęs.
Šie palinko prie jo iš abiejų pusių, ir profesorius, jau be jokio akcento, kuris velniai žino kodėl čia pradingdavo, čia vėl atsirasdavo, tarė:
— Noriu pranešti… — jis išgąstingai apsižvalgė ir prašneko pašnibždomis, — kad aš pats visuose tuose įvykiuose dalyvavau. Ir balkone buvau šalia Poncijaus Piloto, ir sode, kai jis tarėsi suKaipa, ir ant pakylos, tiktai slapta, taip sakant, inkognito, todėl prašau jus — niekam nė žodžio, absoliuti paslaptis!.. Tss!
Stojo tyla, ir Berliozas išblyško.
— Kiek… kiek laiko jūs Maskvoje? — virpančiu balsu paklausė jis.
— Ogi ką tik štai šią minutę ir atvykau į Maskvą, — atsakė sutrikęs profesorius. Ir tiktai dabar bičiuliai susigriebė kaip reikiant pažvelgt i jam į akis ir įsitikino, kad kairioji žalia jo akis visai paklaikusi, o dešinioji — tuščia, juoda ir negyva.