— Aš, — įsiterpė į pokalbį tasai atvykėlis, — apskritai nesuprantu, kaip jis tapo direktorium, — čia rusvaplaukis ėmė vis labiau sniaukroti pro nosį. — Jis toks pat direktorius kaip aš archijerėjus.
— Tu nepanašus į archijerėjų, Azazelai, — tarstelėjo katinas, dėdamasis į lėkštę dešrelių.
— Aš ir sakau, — susniaukrojo rusvaplaukis ir, atsigręžęs į Volandą, pagarbiai pridūrė: — Leiskite, mesire, išdanginti jį velniop iš Maskvos.
– Škac!! — pašiaušęs šerius, ūmai sukniaukė katinas.
Ir staiga miegamasis ėmė suktis Stiopos akyse, jis trenkėsi galva į staktą ir, netekdamas sąmonės, dar pagalvojo: „Mirštu…“ Bet jis nenumirė. Pravėręs akis, pamatė, kad sėdi ant kažkokių akmenų. Šalia kažkas šniokštė. Kai atsimerkė kaip reikiant, išvydo, kad šniokščia jūra, dar daugiau — kad bangos dūžta prie prie jo kojų ir kad, trumpai tariant, jis sėdi pačiam molo gale, kad apačioje tviska žydrabangė jūra, o užpakalyje ant kalno — gražus miestas.
Nesusigaudydamas, kaip tokiais atvejais reikėtų elgtis, Stiopa atsistojo virpančiom kojom ir patraukė molu į krantą.
Ant molo stovėjo kažkoks žmogus, rūkė ir spjaudė į vandenį. Klaikiu žvilgsniu pažiūrėjęs į Stiopą, jis liovėsi spjaudęs.
Tada Stiopa iškrėtė tokį triuką: atsiklaupė prieš nepažįsta — nuyj rukorių ir tarė:
— Maldauju jus, pasakykite, koks čia miestas?
— Kas čia dabar? — tarė kietaširdis rūkorius.
— Aš negirtas, — kimiai pasakė Stiopa, — aš sergu, man kažkas nutiko, aš sergu… Kur aš?
Koks čia miestas?..
— Na, Jalta…
Stiopa tyliai atsiduso, nugriuvo ant šono, dunkstelėjo galva į šiltą molo akmenį.
Sąmonė apleido jį.
VIII skyrius
PROFESORIAUS IR POETO DVIKOVA
Kaip tik tuo metu, apie pusę dvylikos, kai Stiopa Jaltoje prarado sąmonę, ją atgavo Ivanas Nikolajevicius Benamis, nubudęs po gilaus ir ilgo miego. Kurį laiką jis stengėsi susigaudyti, kaip pateko į tą nepažįstamą kambarį su baltomis sienomis, puikiu naktiniu staleliu iš kažkokio šviesaus metalo ir baltomis užuolaidomis, už kurių švietė saulė.
Ivanas papurtė galvą, įsitikino, kad jos neskauda, ir prisiminė esąs ligoninėje. Ši mintis pažadino prisiminimus apie Berliozo žūtį, tačiau šiandien jie Ivano taip baisiai nebesukrėtė. Išsimiegojęs Ivanas Nikolajevicius aprimo ir ėmė blaiviau mąstyti. Kurį laiką jis nejudėdamas gulėjo švarutėlėje, minkštoje ir patogioje lovoje su spyruoklėmis, o paskui išvydo šalia savęs mygtuką. Iš įpratimo be jokio reikalo viską čiupinėti Ivanas jį paspaudė. Benamis tikėjosi, kad, nuspaudus mygtuką, pasigirs skambutis ar kas nors pasirodys, tačiau įvyko visai kas kita.
Ivano kojūgalyje įsižiebė matinis cilindras, ant kurio buvo parašyta „Gerti“. Truputėlį pabuvęs, cilindras ėmė suktis, kol ant jo pasirodė užrašas: „Slaugė“. Savaime suprantama, kad išmoningasis cilindras Ivaną apstulbino. Užrašą „Slaugė“ pakeitė užrašas „Pakvieskite gydytoją“.
— Hm… — sumykė Ivanas, nesugalvodamas, ką toliau daryti su šituo cilindru. Bet čia jam atsitiktinai pasisekė: pasirodžius žodžiui „Felčerė“, Ivanas antrąsyk paspaudė mygtuką. Cilindras tyliai skimbtelėjo, sustojo, užgeso, į kambarį įėjo apkūni simpatiška moteris švariu baltu chalatu ir tarė Ivanui:
— Labas rytas!
Ivanas neatsakė, manydamas, kad toks pasisveikinimas visai nederamas esamomis aplinkybėmis. Tik pagalvokit, įgrūdo sveiką žmogų ligoninėn ir dar apsimetinėja, kad taip ir reikia!
Tuo metu moteris lygiai tokia pat geraširdiška veido išraiška spustelėjo mygtuką, pakėlė aukštyn užuolaidą, ir į kambarį pro retus ir plonus pinučius, išsiraizgiusius ligi pat grindų, plūstelėjo šviesa. Už pinučių buvo balkonas, toliau vingiuotos upės pakrantė, o kitame upės krante — smagus pušynas.
— Prašom į vonią, — pakvietė moteris ir vienu rankos prisilietimu atvėrė vidinę sieną, už kurios buvo vonios kambarys ir puikiai įrengtas tualetas.
Nors ir nusprendęs nesikalbėti su moterimi, Ivanas neiškentė ir, išvydęs, kaip iš blizgančio čiaupo į vonią plačia srove pliaupia vanduo, ironiškai tarė:
— Tai bent! Kaip „Metropolyje“!
— Nieko panašaus, — didžiuodamasi atsiliepė moteris, — kur kas geriau. Tokių įrengimų net užsieny niekur nėra. Pasižiūrėti mūsų klinikos specialiai atvažiuoja gydytojai ir mokslininkai. Pas mus kasdien lankosi inturistai.
Sulig žodžiu „inturistas“ Ivanas akimirksniu prisiminė vakarykštį konsultantą. Jis paniuro, piktai dėbtelėjo ir pasakė:
— Inturistai… Ko jūs visi tuos inturistus dievinate! Tarp jų, beje, visokiausių pasitaiko.
Aš, pavyzdžiui, vakar su tokiu susipažinau, kad neduokdie!
Ir vos nepradėjo pasakojimo apie Poncijų Pilotą, tačiau susilaikė, suprasdamas, kad moteriai nėra prasmės visko pasakoti, kad jinai vis vien jam negali padėti.
Išsimaudžiusiam Ivanui Nikolajevičiui bemat buvo paduota viskas, ko reikia vyrui po vonios: išlyginti baltiniai, ilgos apatinės kelnės, kojinės. Dar daugiau: atidariusi spintelės duris, moteris parodė vidun ir paklausė:
— Ką pageidaujate apsivilkti — chalatėlį ar pižamą?
Priverstinai prirakintas prie naujo būsto, Ivanas vos rankom neskėstelėjo dėl tokio moters nesivaržymo ir be žodžių dūrė pirštu į tamsiai raudoną bajinę pižamą.
Paskui Ivanas Nikolajevičius tuščiu nebyliu koridorium buvo nuvestas į neapsakomo didumo kabinetą. Nusprendęs viską, ką pamatys šiame nuostabiai įrengtame pastate, vertinti ironiškai, Ivanas tuoj pat mintyse pakrikštijo kabinetą „fabriku — virtuve“.
Ir buvo už ką. Čia stovėjo spintos ir stiklinės spintelės, pilnos blizgančių nikeliuotų instrumentų. Stovėjo nepaprastai sudėtingos konstrukcijos krėslai, kažkokios pilvotos lempos su švytinčiais gaubtais, galybė stiklainių ir dujinių degiklių, ir elektros laidų, ir visiškai niekam nežinomų prietaisų. Šiame kabinete Ivaną apspito trys žmonės — dvi moterys ir vienas vyras, visi baltai apsirengę. Pirmiausia Ivaną nusivedė į kamputį, prie stalelio, aiškiai nusprendę šį bei tą iškamantinėti.
Ivanas apsvarstė situaciją. Buvo trys išeitys. Nepaprastai gundė pirmoji: pult i prie šitų lempų ir visokių gudrių įtaisų ir visus juos po paraliais išdaužyti, šitaip protestuojant prieš tai, kad jis be reikalo čia uždarytas. Tačiau šiandienis Ivanas gerokai skyrėsi nuo vakarykščio, ir pirmoji išeit is jam pasirodė abejotina: ko gero, jie galutinai patikės, kad jis dūklus pamišėlis. Todėl tokį būdą Ivanas atmetė. Buvo antra išeitis: nedelsiant pradėti pasakoti apie konsultantą ir Poncijų Pilotą. Tačiau vakarykštė patirtis rodė, kad tuo pasakojimu niekas netiki arba supranta jį kažkaip iškreiptai. Todėl Ivanas atsisakė ir šios, nusprendęs pasirinkti trečiąją: užsisklęst i ir išdidžiai tylėti.
Iki galo įgyvendinti šio sumanymo nepavyko ir norom nenorom, kad ir šykščiai ir niauriai, teko atsakinėti į daugybę klausimų. Ir Ivanas buvo iškvostas iki panagių, turėjo papasakoti visą savo ankstesnį gyvenimą, net kada ir kaip sirgo skarlatina — o tai buvo prieš penkiolika metų. Prirašę visą puslapį, apvertė jį, ir moteris baltu chalatu ėmė klausinėti apie Ivano gimines. Prasidėjo kažkokia nuobodybė: kas mirė, kada ir nuo ko, ar negėrė, ar nesirgo venerinėmis ligomis, ir panašiai, ir panašiai. Galų gale paprašė papasakoti apie vakarykštį atsitikimą prie Patriarcho tvenkinių, tačiau smarkiai nekibo, pasakojimu apie Poncijų Pilotą nesistebėjo.