Nors Ivanas buvo be galo sutrikęs, jį vis dėlto stebino pasakiškas šių gaudynių greitis.
Nepraėjo nė dvidešimt sekundžių nuo tos akimirkos, kai jie buvo prie Nikitos vartų, o Ivaną Nikolajevičių šviesomis jau akino Arbato aikštė. Dar kelios sekundės, ir štai jau kažkoks tamsus skersgatvis su išsiklaipiusiu šaligatviu, kur Ivanas Nikolajevicius pargriuvo ir susimušė kelį. Vėl apšviesta magistralė — Kropotkino gatvė, paskui skersgatvis, paskui Ostoženkos gatvė ir vėl skersgatvis, nykus, bjaurus ir menkai apšviestas. Štai čia Ivanas Nikolajevicius galutinai pametė tą, kuris jam buvo taip reikalingas. Profesorius dingo.
Ivanas Nikolajevicius sumišo, bet tiktai trumpam, nes ūmai sumetė, kad profesorius, be abejonės, turi būti name Nr. 13 ir ne kur kitur, o tik keturiasdešimt septintame bute.
Įsiveržęs į laiptinę, Ivanas Nikolajevičius užlėkė į antrą aukštą, mikliai surado šį butą ir nekantraudamas paskambino.
Ilgai laukti nereikėjo: duris at idarė kažkokia maždaug penkerių metų mergaičiukė, kuri, ničnieko nepaklaususi, tuoj pat kažkur dingo.
Milžiniškame, baisiai apleistame prieškambaryje, kurį apšvietė pajuodusioje nuo purvo palubėje aukštai spingsinti mažutė anglinė lempelė, ant sienos kabojo dviratis be padangų, stovėjo gremėzdiška geležimi kaustyta skrynia, o viršum kabyklos ant lentynos gulėjo žieminė kepurė, jos ilgos ausys buvo nukarusios žemyn. Už vienų durų skardus vyriškas balsas iš radijo aparato piktai plyšojo kažkokias eiles.
Ivanas Nikolajevičius nė trupučio nepasimetė nepažįstamoje aplinkoje ir žengė tiesiai į koridorių, samprotaudamas šitaip: „Be abejonės, jis pasislėpė vonioje!“ Koridoriuje buvo tamsu. Porą sykių atsimušęs į sienas, Ivanas pastebėjo menką šviesos ruoželį po durų apačia, apgraibomis susirado rankeną ir nesmarkiai ją timptelėjo. Kobiniukas atšoko, ir Ivanas atsidūrė kaip tik vonioje ir pagalvojo, kad jam pasisekė.
Tačiau pasisekė ne taip jau labai! Ivanui į veidą dvelktelėjo drėgna šiluma, ir kolonėlėje rusenančių anglių šviesoje jis išvydo dideles geldas, kabančias ant sienos, ir vonią, visą nusėtą baisių juodų dėmių — tose vietose emalė buvo išdužusi. Ir štai toje vonioje stovėjo nuoga muiluota pilietė su plaušine rankoje. Ji trumparegiškai prisimerkė, pažvelgė į Ivaną ir, matyt, apsipažinusi šitame pragariškame patamsyje, tyliai ir linksmai sulemeno:
— Kiriuška! Liaukitės išdykavęs! Ar iš proto išsikraustėt? Tuoj grįš Fiodoras Ivanyčius.
Nešdinkitės iš čia! — ir mostelėjo plaušine Ivano link.
Buvo visai aišku, kad įvyko klaida ir dėl jos kaltas, žinoma, Ivanas Nikolajevičius.
Tačiau jis nepanoro to pripažinti ir, priekaištingai šūktelėjęs: „Ištvirkėle!..“, bemat kažkodėl atsidūrė virtuvėje. Čia nebuvo nė gyvos dvasios, patamsyje ant viryklės tyliai stovėjo kokia dešimtis užgesintų primusų. Prasiskverbęs pro dulkėtą, metų metus nevalytą langą, vienišas mėnulio spindulys blausiai apšvietė tą kertę, kur apėjusi dulkėmis ir voratinkliais kabojo pamiršta ikona, iš už jos rėmo kyšojo du vestuvinių žvakių galai. Po didžiąja ikona kabojo prisegta daug mažesnė — popierinė.
Niekas nežino, kokia mintis čia toptelėjo Ivanui į galvą, tačiau bėgdamas laukan per užpakalines duris jis pasiglemžė vieną iš tų žvakigalių ir popierinį šventą paveikslėlį.
Sugriebęs tuos daiktus, jis paliko nepažįstamą butą, kažką murmėdamas sau po nosim, gėdydamasis nuotykio vonioje, nejučia spėliodamas, kas per vienas tasai įžūlusis Kiriuška ir ar ne jam tik priklauso šlykšti ausinė kepurė.
Tuščiame nykiame skersgatvyje poetas apsižvalgė, ieškodamas bėglio, bet jo niekur nebuvo. Tada Ivanas tvirtai pareiškė pats sau:
— Na, žinoma, jis prie Maskvos upės! Pirmyn!
Aišku, būtų reikėję paklausti Ivaną Nikolajevičių, kodėl jis mano, kad profesorius būtinai prie Maskvos upės, o ne kurioje nors kitoje vietoje. Bet liūdniausia, kad paklausti nebuvo kam. Aptriušęs skersgatvis buvo tuštutėlis.
Netrukus Ivaną Nikolajevičių galima buvo išvysti ant granitinių Maskvos upės amfiteatro laiptų.
Nusimetęs drabužius, Ivanas patikėjo juos kažkokiam malonios išvaizdos barzdočiui, rūkančiam suktinę šalia numestų ant žemės atvarstytų nudrengtų batų ir suplyšusios baltos palaidinės. Pamosavęs rankomis, kad šiek tiek atvėstų, Ivanas kregždute nėrė į vandenį. Vanduo buvo toks šaltas, kad jam užėmė žadą ir net dingtelėjo mint is, jog, galimas daiktas, nepavyks išnerti į paviršių. Tačiau išnerti pavyko, ir Ivanas Nikolajevičius šnarpšdamas bei pūkšdamas, apskritomis nuo siaubo akimis ėmė plaukioti nafta pradvisusiame juodame vandenyje tarp zigzagais vinguriuojančių atspindžių, kuriuos metė krantinės žibintai.
Kai Ivanas šlapias atšokavo laipteliais ton vieton, kur barzdočiaus priežiūrai buvo palikti jo drabužiai, paaiškėjo, kad pagrobti ne tik jie, bet ir pats barzdočius. Toje vietoje, kur gulėjo drabužių krūva, liko dryžuotos apatinės kelnės, suplyšusi palaidinė, žvakė, šventas paveikslėlis ir dėžutė degtukų. Iš bejėgiško pagrasinęs kumščiu nežinia kam tolumoje, Ivanas apsirengė tuo, kas buvo palikta.
Šią akimirką jį ėmė jaudinti du dalykai: pirma — dingo MASSOLIT’o pažymėjimas, su kuriuo jis niekada nesiskirdavo, o antra — abejonė, ar jam su tokiais apdarais pasiseks neįkliuvus pereit i Maskvą? Vis dėlto vienomis apatinėmis kelnėmis… Tiesą sakant, kas kam darbo, bet vis dėlto reikia saugotis galimų priekabių arba gaišaties.
Ivanas išrovė sagas apatinių kelnių apačioje, kur ties kulkšnimis jos buvo susegamos, tikėdamasis, kad be sagų apatinės kelnės gali būti palaikytos vasarinėmis, pasiėmė paveikslėlį, žvakę ir degtukus ir leidosi tolyn, pats sau taręs:
— Pas Gribojedovą! Nėra abejonės, jis tenai.
Miestas jau pasinėrė į naktinį gyvenimą. Keldami dulkes ir žvangėdami grandinėmis lėkė sunkvežimiai, kurių platformose ant maišų, išvertę pilvus, gulėjo kažkokie vyrai.
Visi langai buvo atviri. Kiekviename iš tų langų po oranžiniu gaubtu degė šviesa, ir pro visus langus, pro visas duris, iš visų tarpuvarčių, nuo stogų, iš pastogių, rūsių ir kiemų kimiai griaudėjo polonezas iš operos „Eugenijus Oneginas“.
Ivano Nikolajevičiaus baimė pasirodė visai pagrįsta: praeiviai net atsigręždami dirsčiojo į jį. Dėl tos priežasties jis nusprendė vengti didžiųjų gatvių ir slinkt i skersgatvėliais, kur praeiviai ne tokie įkyrūs ir basam žmogui daug mažiau pavojų, kad jie ims kabinėt is ir kamant inėti dėl apatinių kelnių, kurios nieku gyvu nenorėjo būti panašios į vasarines.
Ivanas taip ir pasielgė — įsmuko į slėpiningą Arbato skersgatvių raizginį ir ėmė sliūkinti pasieniais, išgąstingai žvairuodamas, nuolatos gręžiodamasis, tarpais sprukdamas į tarpuvartes ir aplenkdamas sankryžas su šviesoforais ir prašmatnias pasiuntinybių duris.
O visame tame sunkiame kelyje jį kažkodėl kankino visur esantis orkestras, kuriam akompanuojant duslus bosas dainavo apie savo meilę Tatjanai.
V skyrius
NUTIKIMAI GRIBOJEDOVE